Partizanų, karių ir visuomenės pagerbimo diena

Šiauliai
Autoriaus nuotr.
Stasys Puščius Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

Tai Etaplius.lt skaitytojo nuomonė, už kurios turinį redakcija neatsako.

Dar tarpukario Lietuvoje ši tradiciškai minima diena visada buvo minima triačiąjį gegužės sekmadienį. O kaip šiandien daugelis žiūri į šios dienos prasmingumą?

Aš labai gerai prisimenu pokario laikus. Prisimenu paskutines vokiečių karių buvimo dienas. Jau dienomis buvo girdimas karo dundėjimas. Matėsi debesys dūmų. Artėjo Stalino kariuomenė. Sklido žiaurūs pasakojimai apie tai, kaip žiauriai susidoroja maskolių kariauna su civiliais.

Žmonės rausė apkasus, darėsi įvairias slėptuves. Slėpė ir visaip maskavo savo turtą, nes jau buvo žinoma iš anksčiau, kokie vyko plėšikavimai. Tik rusų kariaunai praėjus, komunistai pradėjo įvedinėti savo tvarką. Bazilionų miestelyje atsirado stribų būstinė, prasidėjo žiaurus pasipriešinimo okupantams partizaninis karas.

Naktimis girdėdavosi kulkosvaidžių ir granatų garsai. Aš jau ėjau į mokyklą ir labai gerai prisimenu žiaurius vaizdus, kada enkavedistai ir stribai mėtė iš krovininių automašinų sušaudytų partizanų lavonus.

Mesdavo ir guldydavo miestelio aikštėje. O paskui, kiek palaikę, nuveždavo ir sukišdavo į pelkėtą žemę prie Deglės upelio. Ne kartą teko girdėti suaugusiųjų pasakojimus apie tai, kaip stribai apsirengdavo partizanų uniformomis ir važiuodavo plėšikauti ir prievartauti, o paskui viską suversdavo partizanams.

Aš pats tada nežinojau, kad 1960 m. vasario mėn. Petrozavodske Karelijos - Suomijos sostinėje būsiu nuteistas Šiaurės karo tribunolo 6-eriems metams sovietinių konclagerių Mordovijos teritorijoje. Štai ten aš sužinojau tai, ko niekada nebuvau girdėjęs. Aš bendravau su buvusiais partizanais, su aukšto rango buvusiais diplomatais. Taigi, atėjus tai dienai, vieni kitus pasveikindavo. Pasveikindavome vienas kitą ir tvirtai tikėjome, kad ateis Laisvės dienos.