Angle down Atgal

Paroda „Lenkijos ambasadorius Japonijoje Tadeusz Romer ir žydai karo pabėgėliai Tolimuosiuose Rytuose“

II pasaulinio karo pradžia. Į Japoniją laivais plūsta nuo holokausto bėgantys žydai. Rankoje jie turi tik leidimus patekti į olandų valdomą Curacaco, išduotą Jano Zwartendijko ir Chiunės Sukiharos išduotas tranzitines vizas. Niekas neturi pinigų, nemoka japonų kalbos, nežino japonų kultūros ir papročių, neturi kur apsistoti ir gauti medicinos pagalbą. Pagalbos ranką jiems ištiesė Kauno gubernijoje gimęs Lenkijos ambasadorius Tadeusz Romer (Tadeušas Romeris) ir jo žmona Zofia.

Lenkijos instituto Vilniuje iniciatyva Jogailaičių universiteto Artimųjų ir Tolimųjų Rytų instituto darbuotojos dr. Olgos Barbasiewicz parengta paroda, kuri bus atidaryta sausio 16 d. 17 val. Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje (Herkaus Manto g. 25) – tai pirmas toks visapusiškas bandymas pristatyti Lenkijos ambasadoriaus Japonijoje Tadeuszo Romerio didvyriškus veiksmus gelbstint žydų karo pabėgėlius, atvykstančius į Japonijos uostus su Japonijos konsulo Kaune Chiune Sugiharos išduotomis vizomis.

Tadeusz Ludwik Romer gimė 1894 m. gruodžio 6 d. Antanašėje, kuri tuo metu buvo Rusijos imperijos Kauno gubernijos teritorija (dabar Rokiškio rajonas). 1937 m. tapo pirmuoju Lenkijos ambasadoriumi Japonijoje. Prieglobsčio Holokausto metu ieškantys Lenkijos žydai 1940 metų vasarą gavo japonų konsulo Kaune Chiunės Sugiharos išduotas tranzitines vizas suteikiančias galimybę atvykti į Japonijos imperiją. Šios vizos reikalingos norint patekti į Nyderlandų teritoriją Kurakao, į kurį, kaip priimančios šalies teritoriją, pabėgėliai galėjo vykti su Kaune reziduojančio Olandijos garbės konsulo Jano Zwartendijko išduotomis pažymomis apie bevizį režimą.

Pabėgėliams Lenkijos piliečiams nedelsiant buvo suteikiama Lenkijos konsulinė pagalba. Ambasadorius Romeris privalėjo užtikrinti priimančių šalių vizų išdavimą, kadangi vėlesniu laikotarpiu atvykę asmenys neturėjo jokių kitų vizų išskyrus Chiunės Sugiharos išduotas tranzitines. Romeris tuo metu skaičiavo, kad į Japoniją atvyks apie 500 asmenų. Sovietų ir japonų valstybės galėjo atsisakyti įleisti tokią grupę. Tačiau jau vasario viduryje pabėgėlių skaičius perkopė 700, apie tai lenkų diplomatai nedelsiant pranešė Londonui.

Lenkų diplomatijai svarbiausia užduotis buvo išskirstyti Japonijoje jau esančius pabėgėlius. Siekdamas užtikrinti pagalbą pabėgėliams, ypač, neturintiems priimančių šalių vizų ir lėšų pragyvenimui, ambasadorius Romeris įkūrė„ Lenkijos karo aukų pagalbos komitetą“, kurio pirmininke tapo jo žmona Zofia Romer. Komitetas rinko lėšas iš lenkų išeivių ir piliečių gyvenančių Tolimuosiuose Rytuose, gavo paramą iš Niujorko Joint Distribution Committee. Tai suteikė galimybę veikti ir teikti taip reikalingą pagalbą pabėgėliams.

Komitetas įkūrė savo biurus Kobėje ir Tokijuje bei bendradarbiavo su žydų organizacijomis Kobėje ir Jokohamoje. Komiteto atstovas Tsurugos uoste pasitikdavo atvykstančius Lenkijos piliečius ir padėdavo sutvarkyti vizų formalumus, nukreipdavo atvykėlius į Kobę, kur žydų bendruomenė suteikdavo apgyvendinimą. Komitetas pabėgėliams teikė piniginę pagalbą, tarpininkaudavo bendraujant su vietine valdžia ar vežėjų įmonėmis. Siekdama atvykėliams padėti išvengti ilgos kelionės į Tokiją, Lenkijos ambasada įkūrė laikiną konsulinį skyrių Osakoje.

1941 metais nusprendus uždaryti Lenkijos atstovybę Japonijoje, Tadeuszas Romeris kartu su ambasados darbuotojais tų pačių metų spalio pabaigoje išvyko į Šanchajų, kur tęsė diplomatines pastangas padėti pabėgėliams. Jam tarpininkaujant, Lenkijos piliečiai galėjo gauti vizas į kitas užsienio šalis bei finansinę pagalbą, dažnai perduodamą per Lenkijos diplomatines atstovybes, bendradarbiaujant su Lenkijos Respublikos vyriausybe išeivijoje.

Romeris išvyko iš Šanchajaus 1942 m., Tolimuosiuose Rytuose palikęs gerai organizuotą lenkų žydų bendruomenę, kurios atstovai buvo įtraukti į naujai įkurtą organizaciją, pavadintą Kinijos lenkų sąjungos centrine valdyba. Apsigyvenęs Lourenço Marques (šiuo metu – Maputo, Mozambikas), Romeris toliau savo diplomatine veikla padėjo Lenkijos žydams. Tais pačiais metais Tadeuszas Romeris paskirtas ir iki 1943 m. pavasario ėjo Lenkijos ambasadoriaus SSRS pareigas.

1943 m. balandį tapo Lenkijos Respublikos vyriausybės įgaliotiniu Artimuosiuose Rytuose, o tų pačių metų liepą paskirtas Stanisławo Mikołajczyko vadovaujamos vyriausybės Londone užsienio reikalų ministru. Pasibaigus karui, Romeris emigravo į Kanadą ir dirbo McGill universitete. Nuo 1963 m. iki pat mirties buvo Lenkijos mokslo instituto Kanadoje pirmininkas. Mirė 1978 m. kovo 23 d. Monrealyje.

Lenkijos instituto paroda jau buvo pristatyta 2019 m. kovo mėn. Kauno muziejuje „Sugiharos namai“, rugsėjį – Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės buveinėje Vilniuje bei lapkričio mėn. – Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešojoje bibliotekoje. I. Simonaitytės bibliotekoje paroda veiks iki 2020 m. vasario 10 d.

Parodos atidarymo metu buvusiam Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos direktoriui Juozui Šikšneliui bus įteiktas medalis „Nusipelnęs lenkų kultūrai“. 2019 m. šį apdovanojimą už lenkų kultūros sklaidą Lietuvoje ir ilgametį bendradarbiavimą skyrė Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministras Piotr Gliński. Medalį įteiks Lenkijos Respublikos ambasados pirmasis patarėjas, Lenkijos instituto Vilniuje vadovas Paweł Krupka.

Juozas Šikšnelis nuo 1973 metų darbuojasi Klaipėdos viešojoje I.Simonaitytės bibliotekoje. Pradžioje metodininku, vėliau vyr. bibliografu, vyriausiuoju bibliografu, nuo 1987 – direktoriaus pavaduotoju. 2008 metais tapo direktoriumi ir bibliotekai vadovavo iki 2018 m. Nuo 1994 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Nuo 2011 m. keletą metų vadovavo Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriui.

J. Šikšnelis yra sukūręs ar dalyvavęs kuriant ne vieną dešimtį projektų, tarp kurių verti paminėti: „Klaipėdos krašto bibliotekininkų kūrybos šventės“, konferencija „Moderni biblioteka moderniam vartotojui“, vertėjų seminaras „Pamario literatūra lenkiškai“, „Ievos Simonaitytės skaitymai“, „Ieva Simonaitytė prabyla lenkiškai“ „Trys eilutės – gili prasmė. Haiku kūrybinės dirbtuvės“.

J. Šikšnelio pastangų dėka buvo užmegzti kontaktai su lietuvių literatūros vertėjais Lenkijoje ir į lenkų kalbą išverstas visas pluoštas klaipėdiečių rašytojų kūrybos, kuri publikuojama bibliotekos tinklapyje. J. Šikšnelis išvertė, parengė spaudai ir išleido Olštino rašytojų kūrybos rinktinę „Vėtyklė“.

Jo asmeninių kontaktų dėka bendradarbiavimo sutartys pasirašytos su Olštino vaivadijos viešąja bei Bialystoko Ksiąica Podlaska bibliotekomis, ketinimų bendradarbiauti protokolai pasirašyti su Ščecino Ksiąznica Pomorska ir Kielcų Vitoldo Gombrovičiaus viešosiomis bibliotekomis. Lenkų bibliotekininkai bei rašytojai dažni svečiai Klaipėdoje, o

J. Šikšnelis dažnas svečias Lenkijos bibliotekose, kur pristatinėja savo profesinę patirtį, literatūrinius kūrinius – trys J. Šikšnelio knygos išleistos Lenkijoje – apsakymų knyga „Samotność“ (2008), romanai „Krzyż z drzewa zielonego“ (2011) ir „Horyzont wydarzeń“ (2016).

Parodos organizatoriai: Lenkijos institutas Vilniuje, Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka. Partneriai: Lenkijos Respublikos ambasada Vilniuje, Japonijos ambasada Vilniuje, Lenkų biblioteka Londone, Lenkijos nacionalinis skaitmeninis archyvas, Jogailaičių universiteto Artimųjų ir Tolimųjų Rytų institutas.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite