Angle down Atgal

Pa­reigūnų ant­pe­čiai – iš kar­tos į kartą

Spa­lis pa­reigū­nams – šven­čių mėnuo. Spa­lio 2-ąją minė­ta An­gelų sargų, ar­ba Po­li­ci­jos, die­na, o kitą sa­vaitę, spa­lio 27-ąją, mi­ni­ma Kri­mi­na­linės po­li­ci­jos die­na. Kai ku­rių pa­reigūnų na­muo­se šios šventės dvi­gu­bos, mat po­li­ci­nin­ko ant­pe­čiai per­duo­da­mi iš kar­tos į kartą. Šiau­lių mies­to ir ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to 1-ojo veik­los sky­riaus tyrė­ja Ger­da Žem­rie­taitė sa­ko, kad au­go nuo­la­tos ma­ty­da­ma ma­mos, taip pat tyrė­jos, en­tu­ziazmą. O štai vy­riau­sia­jam tyrė­jui Artū­rui Uz­niui jo sūnaus spren­di­mas tap­ti po­li­ci­nin­ku bu­vo ne­tikė­tas.

Bando pameilikauti, pagudrauti ar užkalbėti dantį“

Te išvaizda neapgauna – tokia pirma mintis šauna į galvą, pabendravus su G. Žemrietaite. Jaunos ir žavios merginos kasdienybė – baudžiamosios bylos, vizitai pas prokurorus, akistatos su įtariamaisiais, liudininkų ir nukentėjusiųjų apklausos.

„Kai jos pasibaigia, žmonės labai dažnai teiraujasi, ar gali man pateikti klausimą. Ir aš jau žinau, koks tas klausimas bus – apie mano amžių, – nusijuokia 25 metų tyrėja ir priduria, kad jai taip pat tenka susidurti su asmenimis, kurie pirmojo įspūdžio suklaidinti bando pameilikauti, pagudrauti ar užkalbėti dantį. –  Kai supranta, kad manipuliuoti manimi nepavyks, elgesys kardinaliai pasikeičia – pasitaiko ir agresijos.“

Policijoje G. Žemrietaitė darbuojasi daugiau nei dvejus su puse metų. Iš pradžių, kaip ir visi naujokai, patruliavo gatvėse, o pastaruosius dvejus metus užima tyrėjos pareigas. Darbas atsakingas – nuo jos surinktų duomenų priklauso tolesnis bylos, o kartu ir žmogaus likimas.

„Kol kas jaučiuosi savo rogėse. Didžiausias mano darbo žavesys – čia niekada nesiliauju tobulėti. Atrodo, straipsnis tas pats, bet situacijos ir žmonės skirtingi, niekas nesikartoja ir tu kaskart išmoksi vis kažką naujo“, – sako G. Žemrietaitė.

Įdomiausia tyrėjos darbo dalis – apklausos ir jose nuolatos gilinamos psichologinės žinios.
G. Žemrietaitė pasakoja, kad jei vienas žmogus atsiveria kalbinamas švelniai, kitam reikia griežtesnio tono, jei vienas meluodamas išsiduoda lengvai, kitas saugosi gudriais nutylėjimais, į kuriuos civilio ausis gal nė nesureaguotų.

„Pra­kti­nių ži­nių, kaip pil­dy­ti do­ku­men­tus, kaip dirb­ti su sis­te­ma, la­bai trūksta. Todėl iš pra­džių ma­ma man la­bai pa­dėjo, o da­bar jau ir aš jai ko­kią nors nau­dingą idėją pa­me­tu“, – sa­ko G. Žem­rie­taitė.
„Pra­kti­nių ži­nių, kaip pil­dy­ti do­ku­men­tus, kaip dirb­ti su sis­te­ma, la­bai trūksta. Todėl iš pra­džių ma­ma man la­bai pa­dėjo, o da­bar jau ir aš jai ko­kią nors nau­dingą idėją pa­me­tu“, – sa­ko G. Žem­rie­taitė.

Identitetas: pareigūnė, o ne dukra

Kodėl nutarė rinktis policininkės profesiją, jaunos tyrėjos galima ir neklausti – aukštu žemiau kabinete sėdi jos mama, Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus vyriausioji tyrėja Ginta Žemrietienė, turinti daugiau nei trisdešimties metų stažą.

„Nuo mažens mačiau, kaip jai patinka šis darbas, koks entuziazmas ją apima. Ypač kai pasitaiko įdomesnė byla. Tada namuose girdėdavau ją kartojant: žinau, kad meluoja, prigausiu“, – juokiasi G. Žemrietaitė.

Tiesa, nors ir atsidavusi savo profesijai, mama dukros rinktis to paties kelio nevertė – leido apsispręsti savarankiškai. „Ji būtų mane palaikiusi, kad ir ką bepasirinkčiau. O buvo kursiokų, kurių tėvai, irgi pareigūnai, bandė juos atkalbėti nuo šitos profesijos. Pagrindiniai argumentai – sunku, mažai moka“, – prisimena Mykolo Romerio universitete teisę ir policijos veiklą studijavusi G. Žemrietaitė.

Vis tik nei alga, nei darbo pobūdis jaunajai tyrėjai neatrodo didžiausias iššūkis. „Sunkiausia man buvo išsikovoti, kad aš esu aš – Gerda, o ne Gintos dukra. Kad visko pasiekiau ir toliau siekiu pati. Ar jau taip padariau, nežinau. Tikiuosi“, – šypteli ji.

„Išaiš­kin­ti nu­si­kal­timą įdo­mu, svar­bu, bet ypač daug džiaugs­mo su­tei­kia ta tik­ra pa­gal­ba žmonėms – kai iš­gelbs­ti gy­ve­nimą ar net gy­vybę“, – tei­gia A. Uz­nys. (Autorės nuotr.)
„Išaiš­kin­ti nu­si­kal­timą įdo­mu, svar­bu, bet ypač daug džiaugs­mo su­tei­kia ta tik­ra pa­gal­ba žmonėms – kai iš­gelbs­ti gy­ve­nimą ar net gy­vybę“, – tei­gia A. Uz­nys. (Autorės nuotr.)

Apsiženyjęs su darbu

Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariate taip pat kartojasi Uznių pavardė. 1-ojo veiklos skyriaus vyriausiojo tyrėjo Artūro Uznio pėdomis pasekė jo sūnus – vyriausiasis patrulis Mantas Uznys. Tyrėjas sako, kad sūnaus pasirinkimas nustebino, tačiau, geriau pagalvojus, kaži ar galėjo būti kitaip.

„Jeigu šeimoje yra policininkas, policijos dvasia gyvena visa šeima. Bent jau taip buvo ir yra pas mus. Šitas darbas – kaip vedybos, esu su juo apsiženyjęs. Man neišeina tiesiog uždaryti durų ir užmiršti bylų, aš gyvenu su jomis. Ir mano telefonas niekada nėra išjungtas, jeigu kam bėda, pakelsiu dieną naktį.
2006–2007 m. dirbau Bubių policijos nuovados viršininku – žmonės iki šiol paskambina ir aš, kiek galiu, kiek žinau, paaiškinu, padedu, nukreipiu“, – pasakoja A. Uznys.

Tyrėjas šypteli – augti policininko šeimoje nėra paprasta. „Ar daug mieste sergančių žmonių? Išeikite pasivaikščioti į bulvarą – visi sveiki. Nueikite į ligoninę – visi serga. Taip ir policijoje: kai kasdien susiduri su nusikaltimais, imi labai saugoti namiškius. Gal net per daug“, – šypsosi A. Uznys.

Štai ir dabar, ryte išvydus sūnų su pareigūno uniforma, tyrėją apima palengvėjimo jausmas ir ramuma, mat M. Uznys priklauso specifiniam būriui, vykstančiam į sudėtingus, padidintos rizikos iškvietimus.

Trečioji karta

Policijoje dirbti A. Uznys pradėjo 1995 m. birželio 22-ąją. Sako puikiai prisimenantis šią datą, mat už poros dienų jo laukė pirmoji rimta užduotis – su kolegomis prižiūrėti tvarką Joninių linksmybėse. Atsiminimuose – ir atskleisti sunkūs nusikaltimai arba iš prekeivių žmonėmis nagų išgelbėta jauna mergina.

„Kai sutinku jos mamą, sudreba širdis. Išaiškinti nusikaltimą įdomu, svarbu, bet ypač daug džiaugsmo suteikia ta tikra pagalba žmonėms – kai išgelbsti gyvenimą ar net gyvybę. Tokių atvejų nebūna daug, per visą karjerą gali pasitaikyti vos keli, bet jie veža labiausiai“, – teigia A. Uznys.

Beje, nors ir jaučiasi atradęs savąjį pašaukimą, policininku būti tyrėjas nei svajojo, nei planavo. Tuomečiame Klaipėdos technikume jis įgijo automobilių aptarnavimo ir remonto specialybę, vėliau Šiauliuose studijavo pedagogiką. Lemtingas atsitiktinumas – susitikimas su būsimąja žmona ir jos tėvais, nuo 1973 m. dirbusiais Šiaulių policijoje. Iš arčiau pamatęs uošvių darbo specifiką, paklausęs jų istorijų, A. Uznys ir pats nusprendė tapti policininku. Taigi, jo sūnus M. Uznys priklauso jau trečiajai šeimos pareigūnų kartai.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite