Angle down Atgal

Paraštėse. Daiktai ir žmonės

– O kur Simono Daukanto kėdutė?- pasigedo jos  seniai Papilėje besilankę ir į memorialinį Simono Daukanto muziejų užsukę.

– Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Taip nuspręsta, – bando teisintis muziejaus vadovė Ernesta.

Lankytojai nepatenkinti šurmuliuoja. Kėdutės vieta tik čia, čia ji labiausiai tinkanti, čia ji primindavo Simono Daukanto rankų šilumą, jo gebėjimą ne tik istorijas kurti, bet ir daiktus.  Reikia kaip nors išsireikalauti, kad brangus daiktas grįžtų  į savo vietą, nerimauja lankytojai…

…Ieškodama dailininko Nikodemo Ivanausko  kūrybos pėdsakų, Lazdynų Pelėdos memorialinio muziejaus  vadovė Sandra Sakalauskienė   Tryškių bažnyčioje atrado jo tapytas Kryžiaus kelio stotis. Paveikslai sukabinti lipant laiptais  prie vargonų. Niekas jų ir nemato, jie lyg daržinėje. „Jei jie būtų muziejuje, galėtume  visiems parodyti, – pasakojo muziejaus vadovė. – Bet pamačiusi tas brangenybes beveik užkištas nuo akių,  pagalvojau, kad  neturiu plano jiems sugrįžti į Paragius. Tad kol kas jiems geriau likti bažnyčioje. Kai kuriems reikia restauratoriaus rankos. Gal kada nors, kai ateis jų laikas, jie grįš gal būt į tą vietą, kur buvo nutapyti…“

Apie daiktus yra filosofo Arvydo Šliogerio esė su klausimu: “Ar žmogus apskritai gali susiliesti su daiktu taip, kad tas daiktas nebūtų sunaikinamas? Ar įmanoma žmogaus ir daikto draugystė?“  Kad egzistuotume, mes vartojame, o tai reiškia naikiname daiktus. Nevalgydamas, nedėvėdamas drabužių, nenaudodamas įvairių reikmenų ir instrumentų, neišgyvensi. Naikinti daiktus – neišvengiama žmogaus lemtis, ir nieko čia nepadarysi, nieko nepakeisi, liūdnai konstatuoja filosofas.

Tačiau yra daiktų, kurie  lengvai nepasiduoda vartojimui… Jie ne tam atsiradę.

.. Paragių parke, prie akmens lyg stalas, stoviu klausydama muziejaus vadovės pasakojimo apie  čia naktimis rašyti ateidavusias seseris Ivanauskaites, pasivadinusias Lazdynų Pelėdos vardu. Sako ir dabar pelėdą ūkaujant  parke gali išgirsti… Taigi, jei įjungi vaizduotę, gali pajusti tą mėnesiena švytinčią nakties ramybę ir matyti ant popieriaus subėgančias eilutes: eilėraščio ar pasakojimo. Tačiau dar įdomiau keliauti laiku ir kalbėtis su ano meto žmonėmis, kad suprastum, kodėl jų biografijos vingiai tokie, o ne kitokie…

Daugiau Lilija Smalakienė šeštadienio, rugpjūčio 1 dienos, VIENYBĖJE

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite