Angle down Atgal

Paprastos moters nepaprastas gyvenimas

Spalio 5-ąją Lietuvos pedagogė, leidėja, kultūros ir visuomenės veikėja Jadvyga Kauneckienė būtų sulaukusi garbingo jubiliejaus. Praėjus pusmečiui po šios iškilios moters išlydėjimo amžinatvėn, ją nuoširdžiai mylėjęs Hubertas Smilgys ir bedraminčiai išleido knygą „Paukštė išskrido... pavasarėjant“. Tai kyga apie nepaprasto likimo iškilią mokytoją, knygų leidyklos „Saulės delta“ įkūrėją ir vadovę, kultūros mecenatę, Karalienės Mortos premijos Lietuvos vaikams įkūrėją – nepaprastą moterį, kuri gyveno taip, lyg eidama pėdomis glostytų žemę.

„Keista skausmo, džiaugsmo ir dėkingumo dermė!“

„Gėrėjausi Huberto pagarbiu, švelniu ir meilingu asistavimu savo gyvenimo Moteriai. Pirmas šokis, šypsena, garsiai ištarta padėka – Jai“, – knygoje rašo aktorė Olita Dautartaitė.

Ir išties – ne vienas šiaulietis yra pastebėjęs miesto gatvėse ir renginiuose išskirtinę porą – Hubertą ir Jadvygą. Pasitempęs elegantiškas vyras, išlipęs iš autobuso, atsisuka ir, ištiesęs delną, padeda savo moteriai saugiai nusileisti laipteliais. Arba – aristokratiškai pasiūlo Jadvygai įsikibti į parankę, meiliu žvilgsniu lydi jos pasakytus žodžius, susižavėjęs šypsosi.

Kai Jadvygos neliko 2017-ųjų kovo 9-ąją, Hubertas verkė. Niekas nežino, kas darėsi jo sieloje... O palydėjęs savo gyvenimo moterį į K. Donelaičio kapines, jis kas rytą vis skubėdavo ir skubėdavo prie jos kapo...

„... skausmo ir nevilties banga tarytum paralyžiavo viską – mąstymą, pasaulio suvokimą, jausmus... Tik širdis plakė, vis kartodama ir kartodama žodžius: „Myliu, ilgiuosi, mano Brangusis Žmogau...“ Beliko liūdėti, melstis, mąstyti ir kalbėtis mintimis su savo mylima Jadvyga prie Jos kapelio, širdyje vis girdint Ją švelniai kartojant mėgstamą frazę: „Ar mes tylim, ar kalbamės, mums visada gera, svarbiausia – kad esame kartu.“ Ši vieta tapo geriausia pasaulyje – čia aprimsta širdis ir dvasia“, – rašo Hubertas knygoje.

Kai menotyrininkas Vytenis Rimkus Hubertui pasiūlė išleisti knygą, šis sutriko. Pamažu, mintimis besikalbant su Jadvyga, susidėliojo kontūrai. Nuostabiausia, kad nebuvo nė vieno Jadvygą pažinojusio žmogaus, kuris atsisakytų pasidalyti prisiminimais. „Keista skausmo, džiaugsmo ir dėkingumo dermė!“ – dalijasi Hubertas.

Kas gi buvo toji nepaprasta moteris ir kaip ją prisimena pažinojusieji?

Jadvyga Karinauskytė-Kauneckienė, per gyvenimą patyrusi daug netekčių ir skausmo, sugebėjo išsaugoti paprastumą ir orumą, švelnumą ir reiklumą. (Iliust­ra­ci­ja iš kny­gos  „Paukš­tė iš­skri­do... pa­va­sa­rė­jant“)
Jadvyga Karinauskytė-Kauneckienė, per gyvenimą patyrusi daug netekčių ir skausmo, sugebėjo išsaugoti paprastumą ir orumą, švelnumą ir reiklumą. (Iliust­ra­ci­ja iš kny­gos „Paukš­tė iš­skri­do... pa­va­sa­rė­jant“)

„Šviesūs žmonės neturi provincialumo sindromo“

Prof. dr. Giedrė Čepaitienė:

„Po aspirantūros gavau paskyrimą į tuometinį Pedagoginį institutą, bet gyventi nebuvo kur. Jokių artimųjų nei aš, nei vyras Šiauliuose neturėjom. Vilniuje per pažįstamų pažįstamus gavom ponios Jadvygos adresą – bandykit, gal priglaus. Ir priglaudė. Niekada nekalbėjom, kodėl Ji taip apsisprendė – visiškai nepažįstamus jaunus žmones įsileido į savo namų erdvę. (...) Mūsų, jaunos šeimos, mantą leido susikrauti rūsyje, o patiems užleido vieną kambarėlį: gyvenkit, kol geriau susirasit.“

„Jadvyga buvo ypač jautri jaunimui, Jai norėjosi paskatinti kuo daugiau moksleivių, o galimybės buvo ribotos. Ji sekė ir tolimesnįjį apdovanotųjų gyvenimą, neretai jie koncertuodavo leidyklos renginiuose. Jadvyga nuolat palaikė ryšius su laureatų mokytojais, todėl ne kartą pasirodydavo ir naujų, didesnių laimėjimų dar neturinčių, mokinių.“

„Šviesūs žmonės neturi provincialumo sindromo, jie visur šviečia, savo širdies šiluma šildydami aplinkinius. Kaip trūksta tokių žmonių dabarties mokyklai ir Lietuvai.“

Knyga apie J. Karinauskytę-Kauneckienę – tai paminklas besąlygiškai meilei, gerumui, sielų bendrystei, kuri niekada nesibaigia. Knygą, koks turėtų būti mokytojas, kad jį vadintų mylimiausiu, turėtų perskaityti visi, besirenkantys pedagogo profesiją.
Knyga apie J. Karinauskytę-Kauneckienę – tai paminklas besąlygiškai meilei, gerumui, sielų bendrystei, kuri niekada nesibaigia. Knygą, koks turėtų būti mokytojas, kad jį vadintų mylimiausiu, turėtų perskaityti visi, besirenkantys pedagogo profesiją.

„Daryti tik tai, kas labai svarbu“

Prof. dr. Vytenis Rimkus:

„Labai reikšminga yra tai, kad Jadvyga Karinauskytė-Kauneckienė sau ir kitiems buvo iškėlusi uždavinį daryti tik tai, kas labai svarbu mūsų kraštui, tautai, valstybei, jų išlikimui. Kaip pavyzdį galima paminėti knygą „Ir kėlėsi Lietuva...“, kurioje skelbiamos išskirtinai vertingos publikacijos apie sudėtingus lietuvių tautos ir valstybės tapsmo, dabarties išgyvenimo faktus, ateities įžvalgas.“

„Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, J. Karinauskytė-Kauneckienė, padedama bendraminčių, prie Lietuvos kultūros fondo įkūrė leidyklą „Saulės delta“ ir iki pat šiol jai sėkmingai vadovavo. Pradėjusi darbą 1991 m., Ji subūrė didelį bendradarbių – rašytojų, redaktorių, sudarytojų, dailininkų ir kitų specialistų būrį. (...) Per 25 metus išleista 500 pavadinimų leidinių – metraščių, monografijų, albumų, istoriografinio ir pažintinio pobūdžio knygų, romanų ir poezijos rinkinių. Juk tai visai nemenka biblioteka, joje atsispindi viso krašto ir Lietuvos istorija: žmonių būtis, istoriniai įvykiai, epochos, tautos ir valstybės išlikimo bei išgyvenimo problematika, kasdieninis žmonių gyvenimas, kūryba, mokslas, menas.“

Praėjusį penktadienį Vilniaus mokytojų namuose surengtas Jadvygos atminimo ir knygos pristatymo vakaras GYVENTI LIETUVAI. Gražus ir prasmingas derinys: Tarptautinė mokytojų diena, Mokytoja, Vilniaus mokytojų namai.
Praėjusį penktadienį Vilniaus mokytojų namuose surengtas Jadvygos atminimo ir knygos pristatymo vakaras GYVENTI LIETUVAI. Gražus ir prasmingas derinys: Tarptautinė mokytojų diena, Mokytoja, Vilniaus mokytojų namai.

„Mano gyvenimo Mokytoja“

Rytų kovos menų mokytojas, tarptautinės kategorijos teisėjas Zenonas Budraitis:

„Kad žinotum, kaip mylėti, būtina pažinti. O kad pažintum, privalu įsiklausyti – tai gyvenimo menas, kurį ši pora savaime, net negalvodama apie tai, dalijo veltui visiems aplinkiniams, kas tik juos pažino ir kam su jais teko bendrauti. Tokio gyvenimo Mokytojo kaip Jadvyga aš niekada neturėjau, nors pats jau per 30 metų esu Rytų kovos menų mokytojas, japoniškai „Sensei“. Nuo tos dienos man p. Jadvyga tapo geriausia Mokytoja, iš kurios per kiekvieną susitikimą sėmiausi žodžio kultūros, garbės suvokimo, išminties, ramybės, takto.“

„Su Jadvyga dažnai kalbėdavome apie Lietuvą, apie meilę savam kraštui. Kartą vaišinantis kavinėje, Ji pasiūlė mums paklausyti vieno iš Jos mėgstamų eilėraščių. Abu su Gražina buvome priblokšti ir sužavėti tos įtaigos ir jausmo, su kuriuo Jadvyga atmintinai deklamavo Jono Mačiukevičiaus eilėraštį „Iliuzijų pasaulyje“ ir dar keletą Salomėjos Nėries, Stasio Bulzgio kūrinių. Klausantis su didžiule meile deklamuojamų prasmingų eilėraščių, visa savo esybe pajutome gyvenimo prasmę ir tai, kas žmogui turėtų būti svarbiausia, kuo turėtų gyventi šioje Žemėje.“

„Visada prisiminsiu“

Margarita Lužytė, rašytoja:

„Visada ant Jos stalo gulėjo naujausios leidyklos knygos, leidiniai, kuriais džiaugėsi, didžiavosi, – parodydavo kiekvienam svečiui, užėjusiajam. Tokį dėmesingumą, žmogiškumą suradau čia, kai leidau savo knygą „Žingsneliai“ – kartu su „Saulės deltos“ žmonėmis. Ir... nesinorėjo to prarasti, nesinorėjo eiti kitur. Todėl paskui dar kitus – keturis rankraščius atnešiau į leidyklą, poniai Jadvygai. Ir jie tapo knygomis. Su dideliu dėkingumu prisimenu bendrą leidybinį darbą, vadovaujant Jadvygai. Ir visada prisiminsiu Jos gerumą, jaukumą, subtilumą, kuklumą, tikrumą. Ir meilę: žodžiui, literatūrai, kūrėjui... bendrakeleiviui... menui... gėlėms... gamtai ir viskam po Saule, kas gražu…“

comment Skaitytojų komentarai (1)

Taip pat skaitykite