Čia vyko netradicinė lietuvių kalbos ir literatūros pamoka „Rokiškio šv. Kalėdų eglutė kaip pasaulio-gyvybės medis“. Pamoką vedė mokytoja Žėrutė Semaškienė. Sužinojome, kad senovės kultūros įsivaizdavo pasaulį kaip medį, augantį Žemės centre. Medis buvęs didelis: jo viršūnė siekusi dangų, o šaknys besiraizgiusios giliai po žeme. Pasirodo, taip pasaulį įsivaizdavo ir garsusis mūsų krašto dievdirbys Lionginas Šepka. Šiam tautodailininkui atminti Rokiškio šv. Kalėdų eglutė ir sumanyta. Išsiaiškinome, kad medžio drožėjas L. Šepka labai mėgo kurti medines egles, kurių šakose žydėjo žiedai ir ulbėjo paukščiai. Mūsų aplankyta Kalėdų eglė, stovinti Rokiškio krašto muziejaus kieme, padabinta mediniais paukščiais, kokius temokėjo išdrožti L. Šepka.

Pamokoje kalbėdami apie pasaulio-gyvybės medį išsiaiškinome, kodėl svarbu žmonėms metų sandūroje apmąstyti atliktus darbus, prisiminti sutiktus žmones. Pasirodo, kad senovėje žmonės tikėjo, jog tik padėkojęs gamtai ir Pasaulio kūrėjui gali sulaukti malonių – išvengti nederliaus, ligų, nelaimių. Senovėje pasaulio-gyvybės medis jungė gyvuosius ir mirusiuosius, praeitį ir dabartį. Simboliška, kad Rokiškio Kalėdų medžio viršūnėje – skrendantis paukštis. Išsiaiškinome, kad jis – vienas mylimiausių L. Šepkos kūrybos personažų. Paukštis ne tik simbolizuoja kūrybos pradą žmoguje, bet ir perduoda tai, ko žmogus nemato, bet jaučia turintis – savo dvasinį pasaulį.

Pamokos pabaigoje skaičiavome medinės grandinės, puošiančios apatinį Kalėdų eglės vainiką, žiedus. Jų – šimtas dešimt. Senovėje tikėta, kad bet koks pasikartojančių elementų skaičius pasaulio-gyvybės medyje turėtų būti lygus žmogaus amžiui. Gražus sutapimas ar kalėdinė skaičių magija, kad „šepkiška“ Rokiškio Kalėdų eglė primena ne tik patį liaudies kūrėją, bet ir jo amžių – nuo L. Šepkos gimimo skaičiuojame šimtą vienuoliktus metus.

Vilnera Paužaitė ir Vitalija Valainytė

Rokiškio Senamiesčio progimnazijos 6b klasės mokinės