Palangos viešojoje bibliotekoje su gausiai susirinkusiais palangiškiais ir miesto svečiais viešnios dalijosi atsiminimais apie Joną Žemaitį, jo tėvus. Vakaro vedančiąja tapo Kotryna Buono, kuriai teko, kaip ji pati sakė, didžiulis džiaugsmas klausinėti savo senelės apie jos senelius Žemaičius ir dėdę Joną. Aušra Marija Vilkienė papasakojo, ką reiškė būti žinomo partizano dukterėčia. Moteris atskleidė, kad Jonas Žemaitis buvo ne tik dėdė, bet ir jos krikštatėvis. Atsiprašė, kad nedaug prisiminimų telikę, nes vos penkerių, 1941 m., buvo ištremta iš Lietuvos, bet pastebėjo, kad turbūt iš susirinkusiųjų šioje salėje esanti vienintelė, kuri generolą Joną Žemaitį dar atmena gyvą, yra su juo susitikusi, bendravusi.

J. Žemaitis, pasak Aušros Marijos Vilkienės, iki prasidedant Antrajam pasauliniam karui dažnai atvažiuodavo į Šiluvą: „Prisimenu, kuomet dėdė grįždavo, namuose visada būdavo šventė. Atmintyje ryškiai išlikusi mamos brolio man dovanota lėlė, kurią dėdė parvežė iš Prancūzijos. Vėliau tremtyje mama apgailestavo, kad nepaėmiau lėlės, nes už ją būtume gavę kokio nors maisto. Būtų išėjęs kibiras bulvių! Šiuo metu Lietuvoje išlikusios J. Žemaičio nuotraukos, kurios yra Lietuvos Genocido ir rezistencijos tyrimo centre, yra nuopelnas mamytės, jas išsaugojusios ir parsivežusios iš tremties, nes čia dėl partizanų veiklos dėdė buvo itin sekamas, jo nuotraukos buvo sunaikintos.“

Papasakojo Aušra Marija Vilkienė ir apie savo pusbrolį, Jono Žemaičio sūnų – Laimutį, kurio gyvenimas irgi susiklostė dramatiškai. L. Žemaitis ilgai buvo slapstomas, gyveno svetima pavarde, daug metų nežinojo tikrosios šeimos istorijos. 1941 m. gimęs L. Žemaitis su tėvais gyveno labai trumpai. 1945-iasiais į mišką kovoti už Lietuvos laisvę išėjo jo tėvas J. Žemaitis. Po metų mirė mama. Laimučiu rūpinosi svetimi žmonės, nes artimiausieji buvo ištremti. Laimutis su globėja apsigyveno Šiauliuose. Tapo L. Liubinavičiumi. Vėliau vaiką globojo iš tremties grįžusi J. Žemaičio sesuo Kotryna, Aušros Marijos mama. Tik po 1990 metų jis susigrąžino savo tikrąją pavardę – tapo Žemaičiu.

Kai Aušra Marija Vilkienė pasidalijo prisiminimais, Palangos viešosios bibliotekos direktorius pakvietė visus pažiūrėti dokumentinį filmą „Žemaitis pas Beriją“ iš filmų ciklo „XX amžiaus slaptieji archyvai“ apie 1953 m. birželio 25 d. Maskvoje, garsiuose Lubiankos rūmuose (ten anksčiau buvo KGB, dabar - Federalinio saugumo tarnybos archyvas) įvykusį suimto Lietuvos partizanų generolo, vadinamojo pogrindžio prezidento Jono Žemaičio-Vytauto susitikimą Maskvoje su ilgamečiu NKVD vadovu Lavrentijumi Berija. Dokumentiniame filme ypač daug autentiškose vietose filmuotų atkuriamųjų scenų, kuriose dalyvauja aktoriai ir kariai; pagal KGB raportus tiksliai atkuriama J. Žemaičio sulaikymo scena atstatytoje partizanų žeminėje. Gausu kino kronikos, KGB dokumentų ir filmavimų Maskvoje. Nagrinėjama neįtikėtina partizanų vado paskutiniųjų metų kova, partizanams lemtingas laikotarpis ir sudėtingas politinis kontekstas prieš ir po J. Stalino mirties. L. Berijos „naujasis politikos kursas“, A. Sniečkaus „metamorfozės“ ir šiame fone aiškėjančios pogrindžio prezidento bei garsiausio Kremliaus budelio „derybos“.

2019-uosius LR Seimas yra paskelbęs Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Prezidiumo Pirmininko generolo Jono Žemaičio-Vytauto metais. Visoje Lietuvoje organizuojami įvairūs renginiai, skirti Jono Žemaičio-Vytauto atminimo puoselėjimui.

Palangoje.info