Angle down Atgal

Palangos galerijoje „Ramybė“ ‒ Marijos Gimbutienės šimtmečiui skirta Jurgitos Rancevienės tapybos paroda „GAIA“

Liepos 8 d. 18 val. „Ramybės“ galerijoje Palangoje (Vytauto g. 35) įvyks Marijos Gimbutienės šimtmečiui paminėti skirtos tapytojos Jurgitos Rancevienės parodos „GAIA“ atidarymas. Parodą bus galima aplankyti iki rugpjūčio 5 d.

Dailėtyrininkė Vilma Kilinskienė parodos anotacijoje rašo:

 

Iš pradžių tebuvo chaosas. Ir iš jo kilo visokia gyvybė. Pirma beribėj būty atsirado Gaia − Motina Žemė.‟ (Iš graikų mito „Gaia ir Kronas‟)

 

Graikų mitologijoje Gaia − pirmapradė Deivė Motina, iš kurios atsirado pasaulis. Jos vardu vadinama ir visa gyvoji planeta, kaip nedalomas vienis, nes Gaia − tai kuriančioji energija, virtusi į materiją.

 

Ryškiu mitologiniu pradu ir filosofiniu braižu išsiskirianti J. Rancevienės kūryba itin artima archeomitologijos pradininkės Marijos Gimbutienės atradimams. Regis, jog Jurgitos kūriniai vizualiai perteikia profesorės M. Gimbutienės idėjas, nors menininkė kūrė sąmoningai to nesiekdama, o tiesiog keliaudama savo vidinių ieškojimų ir atradimų keliu. Visgi prieš keletą metų atsivertusi M. Gimbutienės veikalus ir pradėjusi juos tyrinėti, Jurgita teigia pajutusi, kad tai tas pats jos atradimų pasaulis, tik ne meniniame, o moksliniame lauke. Pajutusi šią ypatingą bendrystę su M. Gimbutiene, dailininkė naujausią savo parodą, akcentuojančią kuriančios deivės ‒ Deivės Motinos, Motinos Žemės ‒ reikšmę, paskyrė M. Gimbutienės šimtmečiui paminėti.

 

Paroda „Gaia‟ − įtaigus, abstraktus vizualinis pasakojimas apie Gaios, kaip kuriančiosios energijos, virsmą į materiją, nuolatinį vienos egzistavimo formos perėjimą į kitą, absoliutų sūkurio vientisumą, kuriame nėra išnykimo ir absoliučios baigties, tik nuolatinė energijos transformacija. Tuo pačiu tai ‒ kūrybinė interpretacija apie moterį dievybę, gyvybės nešėją, gamtą, nenutrūkstantį transformacijos ir gyvybės ciklą, moters galią, ryšį su gamta.

 

Unikalaus stiliaus tapytoja J. Rancevienė ‒ daugybės parodų Lietuvoje ir užsienyje dalyvė, prestižinių tarptautinių meno konkursų laimėtoja, savo kūriniais 2019 m. Tokijo Metropoliteno meno muziejuje sužavėjusi Pasaulio kultūros kongresą (sidabro ir bronzos medaliai) ‒ šįkart stebina formatų įvairove (nuo nedidelių eskizų iki 2 x 2 m siekiančių drobių), dar labiau išlaisvėjusia, intuityvia, spontaniška tapymo maniera, spalvų ir potėpių dinamika. Naujausiose savo drobėse Jurgita fantaziją verčia tikrove. Tik paviršinius dalykus matyti įpratusiam žiūrovui ji atveria akis į neregėtas jo paties vidines gelmes. Jei ankstesnį Jurgitos kūrybos stilių neabejotinai taikliausiai atspindėjo figuratyviojo neoekspresionizmo terminas, tai naujausiuose jos kūriniuose plėtojamos neišbaigtumo, kūrybos proceso akcentavimo idėjos sieja jos tapybą su praėjusio amžiaus abstrakčiuoju ekspresionizmu. Stiprios linijos, spalvinti ir nespalvinti plotai, perregimos figūros ar apskritai tik jų užuominos, atskiri fragmentai kuria preindividualios būties ir kelių tikrovės sluoksnių pojūtį. Regis, Jurgita vaizduoja daugybę paralelinių pasaulių vienu metu.

 

Išlaisvinančia, jusline patirtimi besiremiančiuose, parodoje „Gaia‟ eksponuojamuose Jurgitos kūriniuose ryškus pirmapradis gaivališkumas, savita vaizdinių sistema. Laisvai išjaučiamos ir ištapomos formos bei spontaniški potėpiai kuria pasakojimus, savo turiniu siekiančius giliausias primityviąsias žmonijos šaknis. Įdomu, jog dailininkė savo paveikslus tapo taip, kad neretai į juos galima žiūrėti keliais būdais: vienaip matome vieną siužetą, o apvertus kūrinį aukštyn kojomis, tarsi kitų realybių atspindžiai, atsiveria paralelinės plotmės ir prasmės. Paralelinių pasaulių nuotaiką J. Rancevienės paveiksluose kuria tradicinį kompozicijos bei perspektyvos supratimą laužanti vaizdo struktūra. Figūros dažnai išblaškytos po visą drobės plotą, kartais sąmoningai etiudiškos, tarsi neišbaigtos, tebesančios virsme, vienaip ar kitap deformuotos ar perkonstruotos, transformuotos, neretai primenančios žmonių, gyvūnų ir daiktų hibridus, mitines būtybes. Perspektyvos, šviesos ir šešėlių pagalba kuriamą tikros erdvės iliuziją Jurgitos drobėse keičia plokščių pavidalų, gestiškumo, „sulaužytų‟ paviršių, struktūrinio konstravimo principais grindžiamos kompozicijos. Dažai klojami greitais, gaiviais, spontaniškais potėpiais, kartais paliekant nubėgimus. Kūriniai tokie gyvi ir emocionalūs, jog regisi, kad kartu su dažų srovėmis veržiasi ir autorės jausminiai potyriai, vidiniai suvokimai. Menininkės kūryba atspindi savitą mitinį pasaulio regėjimą, kuriame į vieną susilieja vidiniai vaizdiniai ir tikrovė. Regimoji fantazija visiškai laisva nuo proto ir logikos varžtų.

 

Dailininkė mėgaujasi ryškiomis spalvomis trykštančią nežabotą energiją derindama su kontempliatyvia vidine kelione per savo ir kolektyvinę pasąmonę, mitus ir archetipus, tarsi ieškodama tapymo procese visas būties paslaptis atskleidžiančio filosofinio akmens. Jos tapyba − nesibaigianti amžina kelionė iš savęs į save, kur autorė pati dar nežino, kas jos laukia, ką ji bekeliaudama pamatys ar sužinos. Paveiksluose atgyja ir tarpusavyje persipina iš autonomiškų elementų lyg mozaika susidėliojantys įvairių etnosų mitiniai pasakojimai, atveriantys sąmonės ir pasąmonės langus į vidinį, žodžiais nenusakomą visko, kaip vienio, suvokimą.

 

Paveikslai pulsuoja gyvybe, vaizdiniai pasakojimai audrina vaizduotę. Teptukas siaučia drobės paviršiuje, kurdamas juslingą, vitališką, nuolatinio tapsmo pasaulį. J. Rancevienės kūriniai vienu metu perteikia daugybę skirtingų įspūdžių ir su jais susijusių pojūčių, atveria duris į paralelinius pasaulius, nematytas erdves, nepatirtus jausmus. Net iš pirmo žvilgsnio abstrakčios kompozicijos, eskizai pasižymi intensyviu vidiniu turiniu, skatinančiu žiūrovą mąstyti ne tik, kur prasideda ir baigiasi tapybos procesas, bet ir apmąstyti savo ir visatos beribiškumą. O svarbiausia, šie kūriniai įvaizdina M. Gimbutienės kertinę mintį, jog šiame pasaulyje „niekas niekad galutinai nepranyksta“.

 

Menotyrininkas Gytis Oržikauskas J. Rancevienės kūryboje labiausiai akcentuoja moters deivės sugrąžinimą, daugiaplanį moteriškumo ir jį serginčio vyriškumo idėjos perteikimą, išsivadavimą nuo šiuolaikinių stereotipų, kaip moteriškumas turėtų būti išreikštas visuomenėje. Jis rašo:

 

Ar pastebėjote, kaip klasikinėje mitologijoje moteris esame įpratę matyti tarsi aukas? Švelnus eufemizmas „pagrobimas“, taikomas klasikiniams mitologiniams paveikslams (ir jų herojėms Europai, Persefonei, Helenei ar sabinėms) iš tiesų ženklina brutalų vyriškumo triumfą pažemintų senųjų deivių atžvilgiu. Vienas iš šių, šiandien kritikuojamų istorijų yra Ledos mitas, pasakojantis apie tai, kaip Eotolio karalienę apgavo ir apvaisino gulbinu pasivertęs Dzeusas. Romėnų laikais toks „nuotaikingas“ įvykis įkvėpė prostitutes rengti erotiškus vaidinimus su gyvomis gulbėmis: tokiu performansu savo laiku išgarsėjo ir ortodoksų šventoji, būsimoji Bizantijos imperatorė Teodora. Mitologinis moters, kuri nevaldo ne tik savo likimo, bet ir lipido bei lytiškumo, paveikslas mus pasiekė iki šių dienų. Tačiau šiose istorijose gyvena ir pamirštas gilusis moteriškumo klodas: priešistoriniais laikais ta pati Leda buvo laikoma deive gimdyve (kitose indoeuropiečių tautose garbinta kaip Lada ar Lela) nuo perkūno dievo sudėjusi kiaušinius su dvynių pora – saulės dievaičiais. Iš Ledos kiaušinių išsirito dvynių brolių, vadintų leuko-polos-Dios („dievo baltais kumeliukais“), atitinkančių Rigvedos Ašvinus bei baltų Ašvienus, bei Klitaimnestros ir Trojos Helenės poros. Saulės vežimą lydėjusių dvynių žmonos buvo jų seserys saulės deivės, kurios vėliau – uždraudus kraujomaišą –mite buvo pakeistos Leukipo dukromis Fobe („Skaisčiąja“) ir Hilarėja („Šviečiančiąja“). Trojos Helenės vardas kilęs iš žodžio Saweliyos („saulė“). Helenė kaip deivė garbinta Rodo saloje, kuri garsėjo saulės kultu, o graikų mitas pasakoja, kad po žemiškojo gyvenimo Helenė apsigyveno „Baltojoje“ (Leukės) saloje, kuri egzistuoja realybėje ir yra pilna antikinių saulės dievo šventyklų. Taip mitologinė gražiausia pasaulio moteris, grobta ir gabenta iš Spartos į Troją ir atgal, kadaise buvo garbinama kaip pati saulė. Tačiau moteriškos dievybės – įskaitant saulę – priešistoriniais laikais neturėjo prievolės būti malonioms. Lietuvių, austrų ir švedų folklore liko pasakojimų, kaip vienam iš dvynių savo prie uolos prirakintą nuotaką teko vaduoti nuo jūros pabaisos. Šis mitas atliepia Persėjo istoriją. Persėjo vardas turi bendrą šaknį su pomirtinio pasaulio deive Persefone – abu vardai reiškia „žudiką“. Persėjas pagarsėjo tuo, kad nužudė gorgonę Medūzą, kurią kai kurie tyrėjai laiko kadaise egzistavusia saulės žyne, dėvinčia bauginamą kaukę. Saulėje paliktų džiūti nukautų karių kūnų oda pradėdavo trauktis, taip išsprogdavo akys, iššokdavo liežuvis, o burna išsiviepdavo kraupinama šypsena. Tokiu būdu saulės deivė valdė ir mirties pradą. Mirtį mite turėjo nugalėti kiekvienos poros dvynys – tik tikroji saulės dukra ir dievo sūnus turėjo nemirtingumą, jų žemiškieji atvaizdai turėjo būti atgaivinti savo dieviškųjų dvynių. Toks daugiaplanis moteriškumo ir jį serginčio vyriškumo paveikslas seniai pamirštas: kiek jį tebeprisimena indoeuropietiškas religijas gaivinantys praeities mylėtojai, ir etnokultūros komercializacija, pigi adaptacija šiandienai?

 

Dailininkės Jurgitos Rancevienės paveiksluose prigimtinis moteriškumas yra išryškintas tiek, kad gebėtų išsiveržti ir įsirėžti į stebėtojo sąmonę. Iliustratore daugelį metų dirbusi dailininkė yra genialiai įvaldžiusi piešinį bei kontūrą. Mitologizuoti, zoomorfiški piersonažai atliepia Pablo Picasso piešinius, kurių pagrindinis tikslas buvo atkleisti vyrišką perspektyvą. Vyriškumas dailininko paveiksluose vaizduotas per kentaurų ir minotaurų metaforas. Kaip ir minėtuose Picasso darbuose, J. Rancevienės paveiksluose išryškinamas moterų erotiškumas, jų lytys, moteriškos (ne mergaitiškos, kaip priimta šiuolaikinėse medijose) figūros. Paveikslai per šias metaforas atliepia temas, apie kurias visuomenė nėra įsidrąsinusi kalbėti be sveiko, į kraštutinumus – arba gašlumą, arba puritanizmą – nenukreipto dialogo. Paveikslai išsiskiria dinamiškomis, virsmą akcentuojančiomis kompozicijomis bei energija pulsuojančiais kontrastingais spalviniais deriniais. Masių verpetą bei kontūrų sūkurį dailininkė vis dėlto sugeba suvaldyti taip, kad kompozicijos – kad ir kokios takios jos būtų – neišsilietų iš paveikslo kraštų. Šį dinamiškumo bei pusiausvyros, gausos be pertekliaus santykį tapytoja praktikuoja kurdama minimalistiškus, beveik kaligrafiškus vieno mosto piešinius.

Puikiai įvaldyta psichologinio charakterio studija lemia, kad personažai paveiksluose atrodo natūraliai gimę, kvėpuojantys, esantys ir veikiantys. Paveikslų veikėjai egzistuoja persiliejančiame, aiškių rėmų neturinčiame, beveik permatomame pasaulyje, kuris yra perteiktas daugybe vienas kitą dengiančių sluoksnių, properšų į skirtingus planus. Paveiksluose matome tiek moterų grupes, tiek vieną kitus atspindinčius vyrus ir moteris. Kai kuriuose paveiksluose spalvinės masės pačios iškyla stebėtojui kaip neapibrėžti , tačiau personifikuoti siluetai. Autorė jiems tarsi išpiešia lankytoją frontaliu, tiesiu žvilgsniu provokuojančius veidus. Tokiu būdu paveikslo plokštumoje gimstančios asmenybės tarsi veržiasi iš neapibrėžtumo, norėdamos paveikti suvokėją savo išraiškomis. Turtingos, paveikslo erdvę užpildančios kompozicijos atrodo virsta siautulingu pamėklių paradu: keistos, zoomorfiškos, tarytum iš priešistorinių laikų atėjusios būtybės rodosi kaip daugiakrūtės deivės, paukštės, undinės, kentaurės, minotaurės ir kelių gyvūnų bruožų turinčios chimeros. Tarsi kadaise pažinoti, tačiau pamiršti ir norintys išsiveržti moteriškumo klodai dedasi skirtingas kaukes. Šios figūros turi ryšį su priešistorinių laikų pasakojimų galia, tačiau išsivaduoja nuo šiuolaikinių stereotipų, kaip moteriškumas turėtų būti išreikštas visuomenėje. Personažų nenuspėjamumas ženklina norą išreikšti moters personą neribotais būdais, išlaikyti moteriškumą kaip nekomfomistišką, transformatyvų pradą, kuris iš kitos pusės – per užuominas į gamtos gaivalus ir priešistorės mitus – yra prigimtinis. Keisti, metamorfozėmis grįsti personažai taip pat simbolizuoja empatiją, gebėjimą susitapatinti su gamtos gaivalus ir įvairiais jos pavidalais. Subtili paveikslų ironija liudija, kad moters gebėjimas įkūnyti tiek gyvybę teikiančios, gyvenimo malonumus ragaujančios, taikios, gaivališkos, pašėlusios ir karingos asmenybės pradus yra tiek pasiklydęs kasdienoje, jog jį grąžinti galima tik bekompromisiškais, įžūliais pavidalais. Prie iliustratyvaus kūrybinio proceso pratusi dailininkė savo nepriklausomoje kūryboje pasirenka atvirkštinį kūrybos procesą – vietoje kūrybos pagal literatūrinį tekstą, tapytoja kuria laisvas kompozicijas, kurios įkvepia kurti naujus pasakojimus ir naratyvus. Mus pasiekusios istorijos apie moteriškumą yra pernelyg iškraipytos, kad jomis vadovaujantis būtų galima teisingai atspindėti moters prigimtį. Vietoje to, tapytoja Jurgita Rancevienė kuria savo mitologiją šios prigimties esmėms atspindėti. Ši marga kūryba yra dieviškasis, gaivališkas atspindys, kurį savyje – laisvinantis nuo apmirimo – turėtų įžiūrėti kiekviena moteris.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite