Pakol jauni…

Akmenė
Roma Jonikienė Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

Linksmintis ir džiaugtis, pakol jauni – tokį skaisčiai agitacinį posmą į savo eiles kadaise įdėjo dainingasis kunigas Vienažindys. Ir jau šimtas metų su kaupu, kaip šis raginimas, jau mūsų laikais Vytauto Kernagio atkartotas, ragina branginti jaunystę. Ir kiek santvarkų besikeitė, jaunimo reikėjo visur – ir darbuose, ir kautynėse, ir vestuvėse.

Tiesą sakant, tas raginimas nėra kažkas naujo. Ir mūsų tėvai bei senoliai, ir dabartinė karta pripažins, jog jaunystės šviesa lydi mus ir labai duobėtais vieškeliais. Žiūrėk, ir vaikystė buvo alkana, ir skriaudų, neteisybių būta, ir vis tiek tos greit nuplasnojusios dienos atrodo nuostabiai, nes tuomet mes buvome jauni.

Ir nieko naujo neatrandame. Matydami būrius vaikinų ir merginų, ir pradinukų bei darželinukų vasaros meno šventėse, suvokiame, kad tas gyvenimo pilnatvės jausmas atėjęs iš amžių glūdumos. Ir tas pojūtis eina kartu su kultūros papročiais bei tradicijomis. Į kaimo vakaruškas tėvai bei senoliai kadaise eidavo ne tik susitikti brangų bendraamžį, išvysti tas neapsakomi žvilgančias mielas akis, bet ir užpildyti dvasios tuštumą, kuri neįvardinama, bet visuomet juntama. Ir iki Antrojo pasaulinio karo, ir jam pasibaigus, kol nebuvo diplomuotų meno vadovų, jaunimas tiek miško bunkeriuose, tiek kolūkių klubuose skaityklose dainuodavo apie tą pačią palinkusią liepą, ir niekas nepasigesdavo angliškų ar vokiškų akordų. Dabar tapo madinga net muziką skirstyti pagal politines užgaidas.

Tas nutolusias meno, kultūringo bendravimo valandas primena ir šios kraštotyrininkų išsaugotos nuotraukos. Vienoje Papilės jaunuolių būrelis prie Simono Daukanto kapo 1931 metais, kitoje – moksleivių meno šventės ar jos repeticijos.