Pagerbtas prieš trisdešimt metų „Azote“ įvykusios avarijos metu žuvusio ugniagesio Henriko Narkevičiaus atminimas

Vilnius
Reporteris Skaistė Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

Kovo 21 d. Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2-ojoje komandoje ugniagesiai, išsirikiavę garbės rikiuotėje, pagerbė Tylos minute „Azote“ avarijos metu žuvusio, šioje komandoje dirbusio ugniagesio Henrik Narkevič atminimą. Į susitikimą su Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento vadovybe ir ugniagesiais buvo pakviesta velionio žmona Stanislava Narkevič, sūnus Rolandas ir dukra Evita.

„Ta avarija paliko skaudų pėdsaką. Labai norėtųsi, kad daugiau niekada tai nepasikartotų, – sakė departamento direktoriaus pavaduotojas, atliekantis direktoriaus funkcijas, Mindaugas Kanapickas. – Mes visada turime būti pasirengę atlikti savo pareigą“. Įteikdamas žuvusiojo našlei knygą apie šv. Florijoną, jis palinkėjo, kad likimas ją ir jos artimuosius saugotų nuo visų nelaimių.

S. Narkevič pasidžiaugė, kad jų šeima buvo pakviesta į šį susitikimą: „Ačiū, kad tarnyboje yra žmonių, kurie mūsų nepamiršta, kurie aplanko ir paklausia, kaip gyvename“. Už tai ji nuoširdžiai padėkojo buvusiems vyro bendradarbiams Romualdui Kazlauskui ir Maksimui Kremniovui, kuris šios avarijos metu patyrė sužalojimų. Jo gyvybę medikams pavyko išgelbėti. Pagerbti savo žuvusio bičiulio atminimo jis atvyksta iš Baltarusijos.

S. Narkevič sakė, kad ji iki šiol domisi ugniagesių darbu, kad apie jį dabar jai pasakoja šią profesiją pasirinkęs sūnus Rolandas. Stanislava neslėpė, kad ugniagesio mama būti nėra lengva, nes tenka nuolat jausti baimę dėl sūnaus gyvybės. „Su juo mintyse aš esu visada,“ – kalbėjo ji.

Prisiminimais pasidalijo ir kartu su H. Narkevič tarnybą priešgaisrinėje apsaugoje pradėjęs, drauge su juo daugelį metų Lietuvos ugniagesių garbę gynęs ugniagesybos sporte Romualdas Kazlauskas, dabar 2-ojoje komandoje dirbantis techninės informacijos paslaugų specialistu.

„Henrikas buvo labai stiprus žmogus. Jei jis būdavo užsibrėžęs tikslą, darydavo viską, kad jį pasiektų. Jis buvo pelnęs didelę ugniagesių pagarbą kaip skyrininkas“, - kalbėjo R. Kazlauskas.

Pasak jo, kai buvo gautas pranešimas, kad „Azote“ įvykusioje avarijoje žuvo ugniagesys, daugelis tada spėliojo, ar tai ne jų artimasis. Apie H. Narkevič žūtį R. Kazlauskui teko pranešti jo šeimai.

Stanislava sakė, kad nelaimę ji nujautusi. Išvykdamas į Jonavą, vyras pabučiavo beveik trejų metukų dukrelę ir devynerių sulaukusį sūnų, sakydamas, kad nematys jų visą parą... „Vaikai – tai didžiausia dovana, kurią jis man padovanojo,“ – tramdydama jaudulį kalbėjo moteris.

Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko Vido Kerševičiaus paklausta, kaip ji nepalūžo, Stanislava pašmaikštavo, kad yra geležinė, o išgyventi, kai būdavo nepakeliamai sunku, jai labai padėjęs dainavimas.

Kalbėdamas apie ugniagesio profesijos pasirinkimą, V. Kerševičius sakė, kad drąsa visada žavi ir, matyt, ji yra genuose. Stanislavos teigimu, nors ji ir nenorėjusi, kad sūnus pasirinktų ugniagesio gelbėtojo profesiją, bet jo noro neįstengė pakeisti. „Kitaip ir negalėjo būti. Jau nuo vienuolikos metų žinojau, kad būsiu ugniagesiu“, - patikino jos sūnus Rolandas. Už išgelbėtas dviejų žmonių gyvybes jis yra apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Dukra Evita neslepia, kad svajonę gesinti gaisrus vaikystėje turėjo ir ji, bet brolis įtikino, kad šis darbas – ne jos jėgoms. Ji Vilniaus universitete baigė žurnalistiką, po to Vokietijoje studijavo muzikos pedagogiką. Šiuo metu Evita dirba muzikos mokytoja Mickūnuose. S. Narkevič pasidžiaugia, kad jos vaikai neišvažiavo iš Lietuvos, kad užaugo atsakingi ir darbštūs.

Šio susitikimo metu buvo pasidžiaugta, kad per tuos 30 metų labai pasikeitė požiūris į ugniagesių saugumą. Kalbėta ir apie tai, kad daugelio nelaimių būtų galima išvengti, jei būtų dar daugiau dėmesio skiriama prevencijai. Pasibaigus šiam susitikimui, ugniagesiai ant žuvusiojo H. Narkevič kapo padėjo vainiką.