Angle down Atgal

Nuotaikinga pasaulio virtuvės geografinė kelionė

Žymus keliautojas, žurnalistas, populiarios televizijos laidos „Pasaulio puodai“ vedėjas Vytaras Radzevičius bei jo bičiulis Martynas Starkus turbūt yra vienos charizmatiškiausių asmenybių ne tik televizijos ekranuose. Prieš kelerius metus pilnutėlė Pasvalio kultūros centro salė pasvaliečių klausėsi V. Radzevičiaus ir M. Starkaus intriguojančių, šmaikščiais intarpais prisodrintų įspūdžių iš kelionės po Australiją.

Praėjusio ketvirtadienio vakarą Valakėlių kultūros namuose laisvų vietų taip pat nebuvo – iš Merkinės atvykusio Vytaro Radzevičiaus paklausyti atėjo ne tik valakėliečiai. Besidominčiųjų būtų buvę dar daugiau, tačiau vietų skaičių ribojo griežti dėl COVID-19 pandemijos įvesti reikalavimai. „Puikūs kultūros namai, nesitikėjau, kad tiek žmonių susirinks“, – pasidžiaugė keliautojas. 

Svečias sakė, kad Pasvalio kraštas nėra visiškai svetima vieta, nes Švobiškyje gyvena žmonos giminaičių. Kelionių, pažinimo džiaugsmo geną įskiepijo vaikystėje perskaitytos Tomo Main Rido, Žiulio Verno ir kitų autorių populiarios nuotykių knygos. Kartu su knygų herojais Vytaras mintimis keliaudavo po egzotiškas šalis, patirdamas įvairiausių nuotykių. Į pirmąsias keliones po Lietuvą leisdavosi kartu su tėčiu – jis buvo hidrogeologas, tad į ekspedicijas pasiimdavo ir sūnų. 

„Pasaulio puodų“ idėja gimė Maroke 

Žymų keliautoją į Valakėlius pakvietę Lina ir Albertas Bartašiai iš anksto sutarė, kad susitikimas vadinsis „Valgoma nevalgoma: pasaulio virtuvių geografija“. Tačiau V. Radzevičius pasakojo ir apie mums atrodančius keistus kitų tautų papročius, gyvenimo būdą. Tarsi dar kartą patvirtindamas, kad pasaulis yra labai įvairus ir pilnas įvairiausių spalvų bei atspalvių, kurių neištrins jokia globalizacija. Dvi valandos įdomaus, intriguojančio, skaidrėmis iliustruoto pasakojimo prabėgo kaip akimirka. Po to – dar daugybė klausimų iš salės. Kiekvienai V. Radzevičiaus papasakotai kelionei būtų galima skirti po laikraščio puslapį, tačiau pateikiame tik kelis jų fragmentus. 

Pirmiausia svečias priminė laidos „Pasaulio puodai“ priešistorę, kuri prasidėjo prieš 15 metų. „Martynui Starkui operavo koją ir nebuvo kas jį parveža iš ligoninės namo. Vežu jį su mersedesu ir staiga nei šio nei to sako: „Vycka, varom į Afriką.“ Iš pradžių pagalvojau, kad bičiuliui narkozė nevisiškai išgaravo“, – juokėsi V. Radzevičius. Į Afriką senomis mašinomis išsiruošę lietuviai nebuvo tokios kelionės pradininkai. Tuo metu Europoje buvo madinga vos judančiais kledarais keliauti ne tik po juodąjį kontinentą. 

Į pirmąją kelionę V. Radzevičiaus ir M. Starkaus ekipažas senu mersedesu pajudėjo 2006 metais, Kalėdų išvakarėse. Pervažiavę švenčiančią Europą, lietuviai iš Gibraltaro persikėlė į Maroką. Rengdamiesi kelionei į Afriką, bičiuliai sutarė, kad Vytaras bus atsakingas už maisto atsargas ir gaminimą, nes, anot jo, Martynas gaminti išvis nemoka, „net arbatos pakelį sunkiai į stiklinę įsideda“. 

 

Martynui šovė mintis Maroke nufilmuoti, kaip jo bendrakeleivis po arganu (medžių rūšis – aut.) gamina pietus. Komentuodamas, ką daro, Vytaras pranašiškai tarė: „Jūs matote rubriką „Pasaulio puodai“. Taip eterį pamažu užkariavo nauja pramoginė-pažintinė laida. Iš pradžių kaip televizijos kelionių dalis, vėliau – kaip atskira laida Lietuvos radijuje ir televizijoje. Po kelionės į Afriką V. Radzevičius pradėjo rinkti receptus. Vėliau pasirodė kelios jų knygos. Praėjusių metų vasarą jis Merkinės dvarvietėje atidarė lauko restoraną – vasaros kiemą „Pasaulio puodai“. Internetinėje svetainėje www.pasauliopuodai.lt rašoma, kad restorane bus įgyvendintos ir panaudotos Vytaro iš svečių šalių parsivežtos idėjos bei receptai, kuriuos jis pats pamėgo, atrinko ir nori pasidalinti su būsimais lankytojais. „Man tai tebėra hobis“, – viešėdamas Valakėliuose prisipažino V. Radzevičius. 

Keisti papročiai, įpročiai 

Prieš 15-ka metų Vilniuje prasidėjusi pirmoji V. Radzevičiaus ir M. Starkaus kelionė baigėsi Malyje. Nes vienas iš tikslų buvo nuvežti pas tėvus žinomą dainininką, grupės „Skamp“ gitaristą Viktorą Diawarą su būsima marčia. 

Pasakodamas apie pirmąją kelionę po Afriką, keliautojas rodė skaidres, kuriose užfiksuotos medžiuose besiganančios ožkos, pustuščiame restorane pilvo šokį atliekančios… virėjos, kurios po pasirodymo turistams vėl puola prie puodų ir keptuvių. 

Vienoje skaidrėje buvo matyti Malyje gyvenančios dogonų genties keistas, anot Vytaro, vietos „seimelio“ pastatas. Nė vienas iš susirikusiųjų neatspėjo, kodėl gentainiai susirinkimams surentė medinę pašiūrę tokiomis žemomis luboms, kad neįmanoma visu ūgiu išsitiesti. Pasirodo tam, kad kilus audringiems ginčams negalėtų muštis. Jei vis dėlto rimtai susikimba, savo tiesas kumščiais dogonai įrodinėja išsikepurnėję iš „seimelio“. Emocingieji dogonai tiki, kad jų protėviai į Žemę atkeliavo iš Sirijaus žvaigždyno. „Mūsų parlamento lubas taip pat vertėtų kai kada pažeminti“, – šyptelėjo V. Radzevičius. 

„Tuk, tuk, Indija“ – skambiai, tarytum garsiai burzgiantis triratis taksi „tuktukas“, vadinosi kelionė po šią milžinišką šalį. Indija – tai šalis, kurią aplankius, anot Vytaro, arba ją pamilsti iš pirmo žvilgsnio, arba imi neapkęsti. Keliautojui priimtinas pirmasis variantas. 

V. Radzevičius paneigė mitą, kad Indijoje besibastančių karvių, šiukštu, negalima kepštelėti ar nuvyti. „Kelis kartus mačiau, kaip be ceremonijų indai joms užvožia per kuprą, jei užstoja taką ar kelią“, – pastebėjo keliautojas. Negalėdamos surasti žolės, „šventosios“ indų karvės priverstos rupšnoti kartoną ir kitas šiukšles. 

Lankantis Indijoje, Vytaras patarė saugotis banderlogų gaujų – įžūlių beždžionių, besitaikančių iš užsižiopsojusių turistų nugvelbti maišelį su pirkiniais, kuprinę ar fotoaparatą. Abu bičiuliai iš dešimties eurų susiderėjo, kad Vytaras atsargiai koja užmins beždžionės uodegą. Lažybų pasekmes – aštriais nagais įbrėžtą žaizdą šlaunyje – jis jautė visą kelionės laiką. 

Kartą keliautojai sumanė nakvoti miegmaišiuose prie Bengalijos įlankos. Išaušus, romantišką vaizdą sugadino į paplūdimį susirinkusio netoliese esančio kaimo gyventojai. Atsitūpę nugara į vandenyną jie atliko gamtinius reikalus. Po kiek laiko atslinkusi potvynio banga visus š… nuplovė į įlanką. „Žuvys turbūt riebesnės būna“, – šyptelėjo Vytaras. 

Indai labai mėgsta filmuotis ir fotografuotis. „Jaučiasi milžiniška Bolivudo – vieno didžiausių pasaulyje kino industrijos centro įtaka“, – svarstė svečias. Jis rodė skaidrę, kur užfiksuotas priekyje atsisėdęs vyras, ką tik garsiai keikdamasis iš geriausios fotografavimui vietos išvijęs savo žmoną. Vos tik lietuviai ištraukdavo kamerą, iš karto juos apspisdavo norinčių fotografuotis žmonių būrys. Tad ne veltui lietuviai į fotoaparato ir filmavimo kameros objektyvą įkyriai lendančius vietos gyventojus praminė „klasiokais“. 

Įdomu buvo stebėti žuvų aukcioną. Jis vyksta priešinga kryptimi, nei įprasta – iš pradžių paskelbiama didžiausia kaina. Po to ji pamažu nuleidžiama. Ragavo ne tik žuvies, bet ir gatvės maisto – cukranendrių sulčių, kurios specialiu presu spaudžiamos vietoje. Nustebino pakelėse matytas stiprios pieniškos tonizuojančios arbatos virimo procesas – į virintą pieną dedama arbatžolių, daug cukraus ir prieskonių – kardamono, gvazdikėlių. Indijoje prie patiekalų patiekiama daug svogūnų su druska. „Iš pradžių atrodo, kad maistas labai įvairus, tačiau po kelių savaičių įsitikini, kad prieskoniai tik kokių septynių rūšių“, – pasakojo V. Radzevičius. 

Lankantis ne tik Indijoje, keliautojas patarė žiūrėti, kaip gaminamas maistas – labai svarbu, kad termiškai būtų tinkamai apdorotas. „Kad neatsidarytų „apatinės čakros“, nes tokios problemos kelionėje visiškai nereikalingos“, – subtilaus humoro prisodrintą pasakojimą tęsė keliautojas. Taip pat patarė geriau gerti prekybos centruose skardinėse pirktą kokakolą ir nesusigundyti pakelėse pigiai pardavinėjamais buteliukais vandens. Pasirodo, indai į butelį pripila bet kokio vandens, po to klijais sutepa kamštelį, kad jis gerai pridžiūtų. Tam, kad atsukant trakštelėtų, tarytum iš prekybos bazės ką tik atvežtas būtų. 

Yra toks posakis, kad kinai valgo viską, kas turi keturias kojas, išskyrus stalą ir kėdę. Pasakodamas įspūdžius iš Kinijos, keliautojas rodė skaidres su virtais skorpionais, jūrų arkliukus – jie įmerkiami į verdantį aliejų ir maždaug po 30 sek. jau galima smaguriauti. Kad būtų skaniau, pabarstomi prieskoniais. „Jei užsimerkęs ragauji, skonis kaip traškučio“, – sakė Vytaras. 

Nedaug kur Kinijoje angliškai susikalbėsi, o restoranų meniu – vien tik hieroglifai. Besdavo pirštu, kur pakliūdavo – kartais pasisekdavo, kartais tekdavo gailėtis. Kartais panaudodavo „tarptautinę kalbą“, mėgdžiojančią paukščių ir galvijų garsus. Pavyzdžiui, norėdami vištienos, Martynas ar Vytaras padavėjui užgiedodavo „kakariekū!“. Padavėjas kaipmat atnešdavo prie stalelio gyvą vištą ir, jei klientui patikdavo, virtuvėje nukirsdavo galvą ir iš karto dėdavo į puodą. Anot „Pasaulio puodų“ vedėjo, reikia specialius kursus baigti, kad suprastum, ką kinai valgo. 

V. Radzevičius pademonstravo, kaip kinų restoranuose kviečiama padavėja. Paėjęs į šoną nuo mikrofono, svečias, kiek tik plaučiai leido, įkvėpė ir iš visų jėgų suriko „fuja!!!“. Lietuvoje už tokį „kvietimą“ mažų mažiausiai būtum apšauktas nemandagiu, o kinų restoranuose tai įprasta, nes žmonių daugybė. Išgirdusios žodį „fuja“, padavėjos kaipmat atitipena prie kliento. 

Jei į kinų restoranus užsuktų mūsų Visuomenės sveikatos centro darbuotojos, jas turbūt ištiktų apopleksijos priepuolis. Kinai turi įprotį visa, kas lieka ant stalo po valgio, braukti ant grindų. „Einant nuo šiukšlių gausos net batai traška“, – tvirtino V. Radzevičius. 

Kinijoje, kaip ir kitose šalyse, Vytaras dalyvavo kulinariniame konkurse. Kinė mokė kepti žuvį, o jis – bulvinius blynus. Gana nemenkas iššūkis buvo pats blynų kepimo procesas, nes kinai naudoja ne mums įprastas plokščias, bet ovalo formos keptuves. „Mes sušveitėme jų žuvį, o jie mūsų blynus ir apsikeitėme komplimentais“, – šypsodamasis pasakojo V. Radzevičius.

Pernelyg egzotiški valgiai ir gėrimai 

Prieš leisdamasis į skaidrėmis iliustruotą žodinę kelionę po pasaulio virtuvę, Vytaras iš karto įspėjo, kad bus „britkių“ nuotraukų, į kurias žvilgtelėjus gali kuriam laikui dingti apetitas. 

Iš pirmosios kelionės po Afriką, rodė nuotrauką, kaip vienos genties vyrai iš išskaptuotų moliūgų geria balzganą sojų alų. Gėrimą jie laiko bakeliuose, kuriuose prieš tai buvo automobilių alyva. „Dingsta noras ragauti. Prieš pasiūlant dar įspjauna, atseit kaip pagarbos ženklą svečiui. Aš griežtai atsisakiau ragauti. Už mane išgėrė Martynas“, – šypsodamasis tarė V. Radzevičius. 

Mauritanijoje karštą dieną pamatęs lauke ant aplūžusio prekystalio pūpsantį, debesies didelių musių aptūptą mėsos gabalą, per visą kelionės po Afriką laiką taip ir neišdrįso daugiau ragauti mėsiškų patiekalų. 

Nežinia iš kokios sumos reikėtų susilažinti, kad kuris iš tautiečių išdrįstų suvalgyti vietnamiečių delikatesą – virtą kiaušinį su gemalu. Jau vien nuo parodytos ekrane nuotraukos bloga darėsi, matant iš kiaušinio baltymo kišančias kojytes ir sparnelius. Ne mažesnį pasišlykštėjimą kėlė taurė raudono gėrimo, kurioje per pusę sumaišyti kobros kraujas ir degtinė. 

„Viskas slypi mūsų galvose. Tai, kas mums atrodo nevalgoma, kitos tautos mėgaujasi tokiu maistu“, – aiškino Vytaras Radzevičius. Juk ne visiems įsiūlytum mūsų mėgstamų vėdarų ar šaltibarščių. 

Padėkojusi už įdomų pasakojimą, L. Bartašienė pakvietė Vytarą į šį šeštadienį, lapkričio 20 d., 18 val. Valakėliuose organizuojamą tradicinio folkloro ir kulinarinio paveldo šventę „Pyraginės“. „Pasaulio puodų“ šefas pažadėjo išragauti visus konkursui pateiktus patiekalus ir išrinkti nugalėtojus.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite