Angle down Atgal

Nuo vaikystės pasinėrę į muziką

Kai Vaškų estradoje šiandien groja smarkiai išpopuliarėjusi šio miestelio jaunimo grupė „Marabu band“, vaškiečio Kęstučio Garlausko mintyse atgyja jų pačių estradinis ansamblis „Daina“:

– Klausausi ir prisimenu, kaip gerokai daugiau nei prieš keturiasdešimt metų toje pačioje erdvėje grodavom mes. Buvom tokia grupė, tiesa, tada vadindavo ansambliu, Eugenijus Kuprinskas, Virgilijus Šaparauskas, Jonas Petrulėnas, Gerardas Girnis ir aš, o mūsų vadovas – Vytautas Žiedas.

Taigi dabar Kęstučio Garlausko šešiasdešimtmečio proga yra dingstis dar sykį įsitikinti, kad Vaškuose muzikinė kultūra tęsiasi ilgus dešimtmečius, nuosekliai perduodama iš kartos į kartą, ir tai neįsivaizduojamai daugiau nei šiuo metu madingi trumpalaikiai projektai, kurie gali padėti nebent ką nors įsigyti.

– Mūsų vadovas Vytautas Žiedas Vaškuose buvo tarsi kometa, keleriems metams atskridusi ir išskridusi. Dešimčia metų vyresnis muzikos profesionalas, jau mokęsis Vilniuje, Tallat-Kelpšoje. O mes, Vaškų vidurinės mokiniai, susibūrę į grupelę. Į kolūkį dirbti atvažiuodavę studentai truputį pamokė akordų, – Kęstutis pasakojo, kad jų ansamblis pradėjo muzikuoti gal net nuo 1971-ųjų.

Jis prisipažįsta nuo vaikystės labai norėjęs groti. Iki šešerių metų gyveno sodyboje Payslykio kaime, namuose nebuvo elektros, tad turėjo radiją su baterijom:

– O aš, vaikas, per tą radiją pirštais į taktą barbendavau. Tada tėvas nupirko armoniką, kuria groti pamokė kairiarankis kaimynas. Tačiau kitas mūsų krašto muzikantas Bronius Venslovas parodė, kaip reikia groti teisingai…

Vis dėlto ansamblio vadovas Vytautas Žiedas viskuo buvo tikras lyderis ir autoritetas.

– Ir gyvenimo būdu, ir gyvenimo filosofija mums darė įtaką. Kultūros namuose, kur buvo didelis radijo aparatas „Estonia“, klausydavomės visi sulindę Liuksemburgo radijo. Kartą tėvas nebesulaukęs gal jau pirmą valandą nakties atėjo piktai nusiteikęs. Galvojo, kad geriam ar dar ką darom. O mes į radiją sulindę. Tik paklausė, kada pareisiu, – Kęstutis prisiminė, jog tuomet ir jų ansamblis grojo išgirstų užsienio grupių gabalus.

Žinoma, „Bitlų“ stilius pasiekia ir Vaškus. Bene aršiausia kova užverda prieš ilgus vaikinų plaukus.

– Mokykloje liepdavo nusikirpti. Nueinu pas kirpėją, o jis klausia, ar tikrai noriu, kad nukirptų. Aišku, nenoriu. Kirpėjas tik truputį patrumpino. Mokykloje vėl bara, kaip aš čia apsikirpau. Sakau, kad daugiau nekerpa. Dar labiau supyksta, kaip tai nekerpa! – Kęstutis atskleidžia, jog anuomet vaikinams išsaugoti ilgus plaukus buvo ištisas gudravimo menas.

Dar pasisekė turėti negriežtą karinio parengimo vadovą:

– Iš Saločių atvažiuodavo Paulynas Lagys. Tai jis numodavo – ai, ką čia su jumis…

Be to, ansamblyje grojo Eugenijus Kuprinskas, mokytojų vaikas.

– Mums jis buvo geras užnugaris. Jeigu galima Eugenijui, negi uždrausi kitiems, – šypteli Kęstutis, kuris pripažįsta, jog dar nemenkesnis menas buvo susiveikti muzikos instrumentų. – Sunkiai jų gaudavom, bet mūsų vadovas Vytautas Žiedas turėjo komercinių ryšių ir dėl tokių išskirtinių sugebėjimų net buvo vadinamas žydu…

1977 metais Kęstutis ir kiti draugai baigė Vaškų vidurinę mokyklą ir kompanija išsiskirstė, išvažiavo ir vadovas Vytautas.

– Jis dar mane paruošė stoti į Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetus, mokė dirigavimo, fortepijono, muzikos teorijos, – Kęstutis prisiminė, kaip pasirinko studijuoti muzikos mokytojo ir choro dirigento specialybę.

Ir išsitaria, kad tėvas nedraudė, nepriekaištavo, tačiau, aišku, labiau norėjo, jog studijuotų, tarkim, statybas, inžineriją, o jau studijos Žemės ūkio akademijoje būtų laimės viršūnė.

Vaškų estradoje koncertuoja vaškiečių ansamblis „Daina“: Kęstutis Garlauskas, Jonas Petrulėnas, Eugenijus Kuprinskas, Virgilijus Šaparauskas, Gerardas Girnis, priekyje – vadovas Vytautas Žiedas. 1974 metai.
Vaškų estradoje koncertuoja vaškiečių ansamblis „Daina“: Kęstutis Garlauskas, Jonas Petrulėnas, Eugenijus Kuprinskas, Virgilijus Šaparauskas, Gerardas Girnis, priekyje – vadovas Vytautas Žiedas. 1974 metai.

Kęstutis bando išsisukinėti, kad žemdirbiškos profesijos nesirinkęs, nes tai nuo gamtos sąlygų labai priklausomas darbas. Bet iš tiesų tokie tik atsikalbinėjimai – juk nuo vaikystės traukė muzika.

– Teko dirbti ir namuose prie ūkio, ir kolūkio normas ravėti, o į Uzvarą Latvijoje važiuodavom užsidirbti, nes už burokų ravėjimą dosniau mokėjo. Dešimt kilometrų numinti dviračiu – vieni juokai. Taip užsidirbau svajonių VEF tranzistorių, kurį pirkau irgi Latvijoje, Bauskėje. Šis tranzistorius visur su manimi keliavo, – Kęstutis atverčia nuotrauką, kur 1976-aisiais jo klasė aplanko tuometį Leningradą, o keturi draugai fotografuojasi Petrodvoreco fontanų fone, ant rankos – vefas.

Beje, Kęstutis atskleidžia turintis ir traktorininko pažymėjimą, ir artojų varžybose Tytuvėnuose yra dalyvavęs:

– Pavydėjom Saločių mokiniams, kurie baigdami vidurinę gaudavo vairuotojų pažymėjimus. Vairuoti automobilį man ir dabar relaksacija, malonumas. Labai mėgstu pralėkti motociklu. Darbo knygutę turiu nuo 1976 metų, kai melioracijoje įsidarbinau valyti griovius, nes norėjau nusipirkti mopedą. Motociklas tuomet buvo nepasiekiama svajonė…

Tačiau neriame į muziką, į Klaipėdą, kur Kęstutis studijavo iki 1982-ųjų:

– Stipriai jautėsi kitokia dvasia. Vakarai, uostas, jūreiviai, apranga, plokštelės, džiazas, užsieniečiai. Viskas tais laikais skyrėsi, alsavo laisvumu ir tikrai buvo langas į Vakarus.

Klaipėdoje visai netikėtai sutiko kursu aukščiau studijavusį Saulių Savicką iš Pajiešmenių.

– Iki tol visiškai nebuvom pažįstami, bet studijuodami trejus metus gyvenome viename kambaryje ir Saulius liko tarp geriausių draugų. Klaipėdoje prasidėjo rimtesnės muzikos, džiazo klausymai, Saulius labai daug žinojo, turėjo gerą aparatūrą, plokštelių, – Kęstutis prisiminė, kaip 1978 metais Saulius per gimtadienį padovanojo pirmą džiazo grupės „Scorpio“ plokštelę.

Nuo to laiko Kęstutis pradėjo rinkti plokšteles ir perka iki šiol. Dabar jo kolekcijoje gal jau septyni šimtai plokštelių.

„Mums šis susitikimas buvo iš fantastikos srities“, – pripažįsta Kęstutis, prisiminęs beveik prieš trisdešimt metų Kauno sporto halėje Pasvalio grupės „Laiptai“ ir legendinės škotų roko grupės „Nazareth“ susitikimą.
„Mums šis susitikimas buvo iš fantastikos srities“, – pripažįsta Kęstutis, prisiminęs beveik prieš trisdešimt metų Kauno sporto halėje Pasvalio grupės „Laiptai“ ir legendinės škotų roko grupės „Nazareth“ susitikimą.

Uostamiestyje Kęstutis sutiko tą pačią specialybę studijuojančią Daivą, kuri apsigyveno kaimynystėje, o vaikinai smalsavo, kokia čia panelė atsikraustė.

– Aš labai norėjau būti mokytoja, – prisipažįsta Daiva. – Dabar pati turiu mokinį Rytį Kvedarauską, kuris rimtai ruošiasi būti muzikos mokytoju. Nors ir klausiu, kaip šeimą išlaikys, tačiau jis atkaklus…

Vaškų vidurinėje mokykloje ir kultūros namuose Daiva ir Kęstutis Garlauskai atvyko dirbti 1982 metais, o vėliau pradėjo važinėti į Pasvalio muzikos mokyklą. Taigi per 36 metus buvusių mokinių jau susirinktų nemenka minia.

Įsijungia radijo stotį „M1plius“ ir klausosi laidos vedėjos muzikologės Rasos Murauskaitės, nuvažiuoja į džiazo koncertus ir sutinka puikius muzikantus Domantą Razmų, Klaudijų Štuopinį.

Pavarto socialinius tinklus ir šmėkšteli Simona Venslovaitė (kurios tėtis kadaise mokė Kęstutį groti armonika) – Miuncheno kamerinio orkestro pirmasis smuikas, Vienos šiuolaikinės muzikos ansamblio koncertmeisterė. Pasvalio kultūros centro chorui „Canticum novum“, kuriame dainuoja ir Kęstutis Garlauskas, vadovauja Rimvydas Mitkus, Vaškų jaunimo grupės „Marabu band“ įkvėpėjas Mindaugas Garalevičius, entuziastingai muzikuojanti Renatos Kaziliūnienės šeima…

Koks jausmas, kai aplinkui sukasi tiek kūrybingų ir įdomių buvusių mokinių?

– Geras jausmas. Visi esam bendraminčiai, mėgstam susėdę padiskutuoti, pasikalbėti. Reikia tokių paprastų ir nuoširdžių susitikimų, tos geros įkvepiančios energijos, emocijos, reikia tikrumo, – Kęstutis vėl grįžta prie kūrybingos asmenybės gyvenimo būdo esmės.

Jis trejus metus ir dar kiek ilgiau atidirbo Vaškų vidurinėje, kol 1987-aisiais pasitaikė proga pereiti į Pasvalio muzikos mokyklą solfedžio mokytoju:

– Muzikos mokykloje daugiau prasmės, nes mokosi tie vaikai, kurie nori, kuriems įdomu. O vidurinėje privalo mokytis visi.

Kęstučiui patinka mokyti būtent solfedžio, yra apsigynęs eksperto vardą. Be to, antrus metus moko būgnininkus, turi keturis mokinius.

Ir pats Kęstutis ansambliuose, grupėse, kapelose dažniausiai groja mušamaisiais, kartais – klavišiniais. Dar groja ir akordeonu, armonika, vargonais. Beje, koks penktokas mokėsi pūsti klarnetą, tačiau dar neskaitė natų ir pas Gasparą mokslas baigėsi…

O Daiva prisipažįsta, kad jai solfedžio mokyti per sausa, todėl ėmėsi choro, dainavimo, vėliau pasinėrė ir į sakralinės muzikos gelmes. Nuo vaikystės iki šiol ji nepraleidžia naujausių operų pastatymų.

– Savaitgaliais važiuodavau pas tetą į Vilnių, tad iki dvylikos metų jau buvau mačiusi visas sostinės repertuaro operas, – išsitaria Daiva, girdėjusi ir nepakartojamą Elenos Čiudakovos balsą.

– Pirmą kartą dar senajame Operos ir baleto teatre lankiausi būdamas penktokas. Pirmoji mano pamatyta opera – „Faustas“. Įstrigo Mefistofelis, o pagrindinį Fausto vaidmenį atliko Virgilijus Noreika, – savo pažintį su klasikine muzika prisimena Kęstutis.

Jis pastebi, kaip neretai net ir jaunimas nepamatęs, neišgirdęs jau skuba pareikšti, kas jam nepatinka:

– Bet iš kur žinai nematęs ir negirdėjęs, kad ši muzika tau nepatinka. Todėl kartais tenka įkalbėti aplankyti, tarkim, kokį koncertą ar operą, o paskui smagu išgirsti atsiliepimą: „Nežinojom, kad taip gražu…“

Beje, tokie pabandymai veikia visur. Taip Kęstutis buvo įtrauktas į kalnų slidinėjimą:

– O įtraukė tas pats studijų laikų bičiulis Saulius. Važiavom slidinėti į Latviją, net savo slides paskolino. Sako, pabandyk, jeigu nepatiks, galėsi daugiau neslidinėti. Bet man taip patiko, kad iki šiol slidinėju. Esu nuvažiavęs ir į Austriją. Nuostabus jausmas, kai po tavo kojomis debesys…

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite