Angle down Atgal

Gamtos reiškinių suvokimas lietuvių kalboje

Išanalizavus žmogaus aplinkos realijų kalbinius aplinkos įvardinimo būdus ir priemones, išryškėja pasaulis, kuris užfiksuotas kalboje ir perteikiamas kūriniuose, tautosakoje, meninėmis ir buitinėmis išraiškomis. Bene dažniausiai lietuvių tautosakoje sutinkamos stichijos, o ypač gražiais vaizdiniais apipintos vėjo metaforos.

Ypač ryškus vėjo vaizdinys tautos poezijoje, kurioje vėjo įvaizdis atskleidžiamas per palyginimus, vaizdinius, metaforas. “Vėjo ypatybės, požymiai atsiskleidžia, kaip lietuviai mąsto apie vėją. Kai kalbama apie svarbiausius, stipriausius, efektyviausius reiškinius, visada yra išskiriamos trys ypatybes: pirmoji - gebėjimas judėti ar keisti kūno padėtį, kita - forma, dydis, erdviškumas, dar viena – spalva. Vėjas ypatingas tuo, kad negalima jo suvokti rega, t. y. tiesiog mūsų sąmonėje, vaizduotėje susiformavęs reginys. Jį suvokiame iš savo kūniškojo patyrimo, lytėjimo, klausos, uoslės,“- pasakojimą apie vėjo charakteristiką poezijoje pradeda Šiaulių universiteto Socialinių, humanitarinių ir menų fakulteto docentė Rūta Kazlauskaitė.

Poezijoje vėjas būna judantis, dinamiškas, tarsi pateisindamas savo tiesioginį apibrėžimą (gulsčioji oro srovė – aut. past.). Vėjas juda stichiškai, nekryptingai, nekoordinuotai. Būtent tai labai pabrėžiama poezijoje. Minimas ir vėjo garsas: švilpia, ūžia, staugia, siaučia, rauda, dainuoja, gieda. Dėl šios priežasties vėjas tapatinamas su žmogumi. „Poezijoje sutinkami palyginimai vėjas - šlavėjas, valkata, benamis, fleitininkas, malūnininkas, kepėjas, pavyzdžiui „Lapkričio vėjas, senas, piktas, šiukšlynų šlavėjas.“ Vėjas taip pat gali būti ir suprantamas kaip plėšrus žinduolis, graužikas, paukštis ar roplys, tačiau tokios metaforos kaip žaltys, smauglys, gyvatė yra gan retos.

Anot R. Kazlauskaitės poezijoje retai minimas vėjas būna miegantis, besiilsintis, lėtas. Vis dėlto tokių apibūdinimų kūryboje rasti įmanoma: „Pavyzdys būtų toks, ant miško samanų aksomo užmigo vėjas.“

Be abejonės, chaotišką vėjo judėjimą turi kas nors sustabdyti. Dažniausiai po to pasikeičia arba paties vėjo kryptis, arba jo kelyje pasitaikiusio objekto/darinio kryptis:„Vėjas lekia, daužosi, šukuoja beržus, kutenti žolę, kedena plaukus, apgraužti žvaigždę, įsipinti į mėnesieną“, -poetiškus vaizdinius dėsto docentė. Ji primena, kad vėjo įvaizdis poezijoje dažnai tapatinamas su žmogumi, metaforiškai piešiamas jo vaizdinys pirštų, lūpų, nagų, kojų, veido, vaizdiniais. Žmogiškųjų galių vėjo įvaizdžiui suteikia tam tikri įrankiai, pavyzdžiui adata, strėlė, tinklas.

Poezijoje dažniausiai minimas rustus rudens ir šaltas žiemos vėjas, kuris apibūdinamas kaip piktas, žiaurus, klastingas, nemalonus. Tiesa, vėjo vertinimas neretai priklauso ne tik nuo metų, bet ir nuo paros laiko, pavyzdžiui švelniu vėjeliu dažniausiai apibūdinamas ryto vėjas.

Nors vėjas realybėje spalvos neturi, poezijoje kartais jam vis dėlto suteikiama spalva. Dažniausiai tai priklauso nuo aplinkos. Pavyzdžiui, „Ateisiu tamsią naktį, kai vaikščios baltos pūgos ir baltas vėjas stūgaus“. Taigi vėjui suteikiama aplinkybių duota spalva, jis gali būti pilkas, žalsvas, baltas, gelsvas. Įprastai vėjui suteikiamos švelnios, ramios spalvos.

Docentė primena ir apie vėjo kvapą, kuris dažniausiai kelia nostalgiją, nukelia į vaikystę, priverčia prisiminti tai, kas malonu: „Pilnas samanų ir žemuogių kvapo iš miško atbėgo su kanklėmis vėjas.“

Poezijoje vėjo metafora turi svarbią ženklo reikšmę, kuris suteikia vėjui simbolio galią. Kadangi jis apibūdinamas kaip judantis įgauna šėlsmo įvaizdį. Dėl gebėjimo skleisti garsą yra tapatinamas su gausmu, dėl savo chaotiškumo vadinamas kliedesiu, dėl nemalonių pojūčių sukėlimo lyginamas su šiurpu. Tiesa, bendra ir bene dažniausiai pasitaikanti vėjo metafora reiškia laisvę.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite