„Atrodžiau siaubingai, kaip koks „nupiepėlis“

Devyniolikmetis Gabrielius Serva į sporto klubą užsuko prieš metus. Vaikinas pasakojo, kad šį žingsnį žengė po kojos lūžio. Kai po traumos svoris dar sumažėjo, Gabrielius suprato, kad reikia kažko imtis.

„Norėjau atrodyti vyriškesnis. Tuo metu atrodžiau siaubingai, kaip koks „nupiepėlis“. Pilnai apsisprendžiau, kai susilaužiau koją ir pusę metų gulėjau lovoje. Vidutiniškai sverdavau apie 60 kg, o per tą laiką svoris nukrito iki 55 kg. Sunyko visas raumenynas“, – pasakoja G. Serva.

Vaikinas manė pasportuosiantis tik tris mėnesius, kol atsigaus, tačiau viskas baigėsi tuo, kad neseniai teko dalyvauti varžybose, kuriose sekėsi puikiai. Asmeniniai pasiekimai taip pat stulbinantys.

„Pradėjau nuo 55 kilogramų, iš viso dabar priaugau 27 kilogramus lieknos raumenų masės. Teko atiduoti kiekvieną savo dieną lyg nebūtų rytojaus. Kiekviena diena kaip paskutinė“, – sako Gabrielius.

Vaikinas atvirauja, kad aplinkiniai greitai pastebėjo pokyčius. Ne tik figūros – sustiprėjo charakteris, atsirado kitokie tikslai, užsispyrimas. Tiesa, kelyje pasitaikė ir žmonių, kurie ragino sustoti. G. Serva mano, kad tai – pavyduolių nuomonė.

Dabar devyniolikmetis žada siekti sportinių rezultatų ir svajoja būti kaip pats Arnoldas Švarcnegeris.

„Ir sportinių rezultatų, ir gerai atrodyti kaip koks graikų dievas, įsivaizduoju save tokį. Kaip koks Arnoldas Švarcnegeris, kuris dabar tikrai taip neatrodo, bet visi prisimena, kaip jis atrodė 24-erių. Neįtikėtina forma!“ – apie tikslus kalbėjo Gabrielius.

Atrodė kaip „sliekelis“

Robertas Balčiūnas sportu susidomėjo seniai, iš pradžių vaikinas keletą metų užsiiminėjo gatvės gimnastika, tačiau pastebėjo, kad tai neveiksminga.

„Pastebėjau, kad nėra jokio progreso, kūno svoris išlieka toks pat. Tuomet atėjau į sporto klubą. Tai įvyko prieš metus. Praėjusią vasarą svėriau apie 60 kg, o šiuo metu – 72 kg“, – rezultatais džiaugiasi Robertas.

Vaikino tikslas buvo priaugti svorio, nes nebuvo patenkintas savo išvaizda. Pats Robertas juokauja, kad atrodė lyg koks „sliekelis“, todėl ir nusprendė keistis. Dabar jaunuolio tikslai dar pasikeitė.

„Auginti masę ir pasiruošti kultūrizmo varžyboms. Noriu klube išlikti jau kaip sportininkas“, – užmojus atskleidė jis.

Pavyko atsikratyti kone 40 kilogramų

Beno Dargužo istorija kitokia nei Gabrieliaus ir Roberto. Jis į sporto klubą „Gylys“ atkeliavo, norėdamas atsikratyti nereikalingų kilogramų.

„Susidomėjau sportu, kai man buvo 15 metų. Buvo vasara, o pastūmėjo aplinkiniai – jie žiūrėjo į mane keistais žvilgsniais. To ir pakako, kad pradėčiau mesti svorį“, – apie pažintį su sporto klubu atviravo Benas.

Jis sako, kad žengti į sporto klubą nebuvo baisu – tiesiog atėjo ir susidraugavo su treniruokliais.

„Nuo tos dienos negaliu sustoti, einu beveik kiekvieną dieną. Per pusantrų metų numečiau 34 kg, o dabar pusę metų jau auginu liesą raumenų masę“, – džiaugėsi Benas, toliau sieksiantis ryškinti kūno formas.

Vaikinas sako, kad gyvenimas, atsikračius tokio kūno svorio, pasikeitė neįtikėtinai. Jis pradėjo sveikiau maitintis, atsirado daugiau gerų įpročių, dingo blogieji.

„Kai nenueinu į sporto salę ar nebūnu lauke, tiesiog nesijaučiu savimi. Žinoma, nežadu siekti jokių sportinių rezultatų, žadu sportuoti tik dėl savęs, kad atrodyčiau taip, kaip svajoju“, – atviravo jis.

Dabar tvirtai ir užtikrintai sporto salėje besijaučiantis vaikinas sako, kad ne visos dienos iš pradžių buvo lengvos, ne kasdien sportuodavo su didžiuliu entuziazmu.

„Nebuvo lengva, bet tiesiog įsikaliau į galvą, kad reikia, ir ėjau. Po truputį, gal po kelių mėnesių, tai virto įpročiu“, – pripažino Benas.

Kardinaliai pasikeitė mityba

Vaikinų trenerė Audronė Lukienė puikiai matė visą jaunuolių kelią išsvajotos išvaizdos link.

„Beną atvedė tėvelis. Jam buvo labai opus klausimas, nes vaikinas brendo, o antsvoris trikdė normalų gyvenimą. Aišku, vaikinas to neparodydavo, bet tėvai juk jautė. Ypatingai tėtis išgyveno. Benas kiek atsainiai, po truputį įsivažiavo. Ėmėme reguliuoti svorį“, – apie pažintį su Benu pasakojo
A. Lukienė.

Pirmiausia trenerė ėmėsi mitybos balanso, nes jauno vaikino mityba, kaip sako A. Lukienė, buvo tragiška. Viskas plaukiojo riebaluose, racione buvo riebios spurgos su mėsa. B. Dargužas išmoko valgyti daug, bet teisingo maisto.

„Po truputį jam ėmė patikti, mes pasikalbėdavome, kad namuose dar papildomai kokį kamuoliuką pamėtytų, pasivaikščiotų lauke. Kai užsikompleksuoji, juk nei į lauką išeini, nei bičiulių yra. Esi paskendęs savyje. Kai vaikinas ėmė tvarkyti savo kūną, žiūriu – atsirado draugai, jis tapo bendraujantis. O paskutinius potėpius padėjo, kad Benas formuotų gražų kūną, salės kolega Donatas. Toks rubuiliukas berniukas, kuris numetė svorio, susiformavo raumenyną, dalyvavo varžybose, o dabar ruošiasi pasaulio čempionatui klasikiniame kultūrizme“, – sako A. Lukienė.

Atrodė, kad nieko nepasieks

Gabrielius ir Robertas, kurie į sporto klubą „Gylys“ atėjo siekdami priaugti svorio, trenerei iš pradžių pasirodė kiek kompleksuoti. A. Lukienė manė, kad vaikinai išsvajotų rezultatų nepasieks.

„Nemaniau, kad ir vienas, ir kitas kažką pasieks. Jų sakiniai daugiausiai būdavo iš trijų žodžių. Dabar, matote, kalba, įgijo pasitikėjimo savimi, gerokai subrendo. Prasi-plėtė vaikinų akiratis, juk ne vien kūną formuojame, daug bendraujame su jaunais žmonėmis. Jiems reikia tvirtos tėviškos rankos, platesnio matymo. Su treneriu Vidmantu Lukiu vaikinai kalba ir apie politiką, ir apie sportą, ir apie šachmatus. Daug laiko čia leidžiame ir galime su jais viskuo dalintis“, – džiaugiasi A. Lukienė.

Sėkmės istorijos – ne tik kilogramai

Paklausta, ar daug sėkmės istorijų, kai žmonių gyvenimas pasikeitė dėl atsikratytų ar priaugtų kilogramų, buvę klubo istorijoje, trenerė A. Lukienė atsako, kad ne tik šios istorijos džiugina.

„Daug tų istorijų būta, ne tik dėl svorio. Ir blogų vaikučių buvę, kurie šlaistėsi gatvėmis, tėvų buvo atvežti ar įtikinti, kad patys ateitų. Jie randa čia kažkokią alternatyvą“, – sako ji.

A. Lukienė prisimena vieną įspūdingiausių istorijų, kai netinkamą gyvenimo būdą propagavęs jaunuolis išaugo puikiu žmogumi.

„Galiu pasidžiaugti vienu berniuku, kuris dabar jau ir šeimą turi, laukia vaikelio. Tai buvo kita alternatyva, iš kurios jis atėjo. Juoda kepurytė, tamsinti langiukai, „bumčikai“ – tai buvo jo tuometis gyvenimas. Ir tas gatvės vaikas tapo puikiu vyru, tėvu, sportininku“, – kitokią istoriją prisiminė A. Lukienė.