Angle down Atgal

Nuo ko priklausys valstybių ekonomikos skatinimo planų sėkmė suvaldant koronaviruso sukeltas pasekmes?

Dėl koronaviruso protrūkio visame pasaulyje netrūksta prognozių, susijusių su ekonomikos krize, patarimų, kaip reikėtų skatinti ekonomikos augimą, kritikos dėl ankstesnių krizių valdymo veiksmų. Šiaulių universiteto Regionų plėtros instituto mokslininkės dr. Janinos Šeputienės ir docento dr. Mindaugo Butkaus atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad mažiau importuojančios šalys gali sau leisti skolintis daugiau ir nepajusti neigiamo skolos poveikio ekonomikos augimui.

Priemonės tinkamos vienai šaliai nebūtinai tiks kitai

Ekonomikai būdingas tam tikras cikliškumas. Po laikotarpio, kai ekonomika yra augimo stadijoje, visada ateina nuosmukio laikotarpis. Deja, kol kas niekas nesugalvojo, kaip šio nuosmukio periodo išvengti, tad renkantis priemones, kad tų nuosmukių pasekmės būtų švelnesnės, reikia labai gerai įvertinti daugybę veiksnių. J. Šeputienė sako, kad nuosmukis reiškia sumažėjusią paklausą. Vyriausybė tai stengiasi kompensuoti didindama savo išlaidas, bet per nuosmukį surenka mažiau pajamų (mokesčių), todėl išlaidos yra padengiamos iš skolintų lėšų.

„Po 2008-2009 m. globalios ekonominės krizės, valstybių skolos labai išaugo. Praėjus kiek daugiau nei 10 metų, šalys vėl susiduria su nauju globaliu iššūkiu – suvaldyti koronaviruso pasekmes ekonomikai. Tačiau dabar daugelyje ES šalių vyriausybės skola yra gerokai didesnė nei buvo 2008 m., o šalys vėl priverstos skolintis“, – sako mokslininkė.

Štai, pavyzdžiui, 2008 m. Lietuvos skola sudarė apie 15 proc. šalies BVP, o 2019 m. – 36,3 procentus. Ir nors žiniasklaidoje apstu palyginimų, kokias priemones taikė kitos šalys, kiek pinigų išleido ekonomikos skatinimui ir kokius rezultatus pasiekė, J. Šeputienės teigimu, tai yra nepalyginami dalykai.

„Tada bandoma lyginti – švedai padarė taip, rezultatas geras, vadinasi, ir mums taip reikėjo daryti. Tačiau kitoje šalyje sėkmingai pritaikytos priemonės gali patirti visišką fiasko mūsų šalyje. Čia būtų tas pats, kaip pradėti gerti tuos pačius vaistus, kokius geria mūsų kaimynas, nes ligos simptomai panašūs, o kaimynui tie vaistai padėjo“, – vaizdžiai palygina pašnekovė.

Valstybės skolos rizikos lygis priklauso nuo daugybės veiksnių

Tyrimai rodo, kad vienose šalyse valstybės skolos augimas teigiamai paveikia ekonomiką, o kitose, atvirkščiai – stabdo ekonomikos augimą. ŠU Regionų plėtros instituto tyrėjų komanda vykdo mokslo projektą, kurio metu tiria, kokios sąlygos nulemia šiuos poveikio skirtumus. Tuo tarpu kitų tyrėjų rezultatai rodo, kad neigiamas poveikis atsiranda tada, kai skola išauga ir pasiekia tam tikrą „rizikingą“ lygį. Šis rizikos lygis priklauso nuo daugelio veiksnių. Vienas jų – šalies importo apimtys.

„Įsivaizduokite, šalies vyriausybė skolinasi, nes kitaip neturėtų pakankamai pinigų atlyginimams, pensijoms, įvairiems vykdomiems projektams: kelių tiesimui, infrastruktūros gerinimui ir panašiai. Galima tikėtis, kad šie pinigai atiteks šalies gyventojams, kuriuos jie išleis įvairioms prekėms ir paslaugoms įsigyti, tokiu būdu ekonomika atsigaus, didės gamybos apimtys, mažės nedarbas, bus surenkama daugiau mokesčių, kuriuos bus galima panaudoti skolai gražinti. Bet pažiūrėkime, kas iš tiesų gali įvykti. Šalies gyventojai gavo daugiau pajamų, daugiau pirko, bet pinigus išleido ne lietuviškoms, o, pavyzdžiui, lenkiškoms prekėms įsigyti. Tai vyriausybė pasiskolino, bet paskatinto Lenkijos ekonomiką, Lietuvoje gamyba nedidėja, nedarbas nesikeičia ir mokesčių daugiau nesurenkame“, – aiškina J. Šeputienė. Vis tik, pašnekovės teigimu, 2019 m. importas Lietuvoje sudarė daugiau nei 72 proc. šalies BVP, todėl labai tikėtina, kad didelė dalis skolintų lėšų gali būti išleista prekėms užsienyje įsigyti.

Kitas reikšmingas rizikos veiksnys priklauso nuo to, kur bus panaudoti pasiskolinti pinigai. Čia didelę reikšmę turi tinkamas skolintų pinigų investavimas.

„Įsivaizduokite, kad pasiskolinote, nes nepakako pajamų būtiniausiems poreikiams, ir gautą paskolą jūs tiesiog „pravalgėte“. Ir kitas variantas, už skolintus pinigus įsigijote siuvimo mašiną ir pradėjote teikti siuvimo paslaugas. Jeigu skola investuojama, tai sudaro sąlygas pagerinti pragyvenimo lygį ir uždirbti daugiau pajamų ateityje. Jeigu šalis skolinasi tik dėl atlyginimų ar kitų socialinių išmokų, tai nekuria jokių papildomų galimybių ateityje gauti daugiau pajamų. O jeigu dar gautus pinigus šalies gyventojai išleis užsienietiškoms prekėms, tai skola ne skatins, o stabdys ekonomikos augimą“, – tikina mokslininkė.

Veiksnių, sąlygų, nuo kurių priklauso tai, ko gali tikėtis valstybės skatindamos savo ekonomikas skolintomis lėšomis, yra daug daugiau. Svarbu ir tai, ar šalis skolinasi vidaus ar užsienio rinkoje, kokios yra skolos palūkanos, gal augant skolai šalis jau laikoma rizikinga ir jai skolinama tik su labai aukštomis palūkanomis. Šiuo atveju išauga palūkanos ir privačiam verslui, o tokia situacija tik dar labiau stabdo ekonomiką.

„Visi supranta, kad skolą reikės gražinti, todėl vyriausybė ateityje gali didinti mokesčius, kad surinktų daugiau pajamų. Tai numatydami verslininkai vengia ilgalaikių produktyvių investicijų, nes išaugus mokesčiams verslą perkels į kitą šalį. Todėl sudėtinga lyginti šalis tarpusavyje ir bandyti kopijuoti taikytas priemones, nes jų efektas priklauso nuo specifinių kiekvienai šaliai būdingų veiksnių“, – sako J. Šeputienė.

Nedarbo lygio tendencijos: kam smogia skaudžiausiai

Valstybių pastangos gaivinti ekonomiką turės skirtingą poveikį atskiroms gyventojų grupėms. Po 2008-2009 m. krizės ES šalyse nedarbo lygis didėjo, o mažėti daugelyje šalių pradėjo tik nuo 2014 m. Pašnekovės teigimu, šiuo laikotarpiu daugumoje ES šalių vyrų nedarbo lygis išaugo daugiau nei moterų.

„Tai aiškinama tuo, kad santykinai daugiau vyrų dirba gamybos ir statybos sektoriuose, kurie labiausiai jautrūs ekonomikos svyravimams. Mažiau į ekonomikos nuosmukius reaguoja paslaugų, švietimo sektoriai, kuriuose dirba santykinai daugiau moterų. Koronaviruso sukeltos pasekmės gali pateikti ir kitokią tendenciją, nes darbo apribojimai paslaugų sektoriuje yra netgi griežtesni, nei gamybos“, – komentuoja pašnekovė.

Tikimybė ekonomikos nuosmukio metu prarasti darbą priklauso ir nuo darbuotojo amžiaus, ir nuo jo išsilavinimo. J. Šeputienės kartu su kolega atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad ES šalyse jaunimo nedarbo lygis į ekonomikos pokyčius reaguoja gerokai stipriau nei bendras nedarbo lygis.

„Po praėjusios krizės Lietuvoje nedarbo lygis buvo didžiausias 2010 metais. Jis siekė 17,8 proc., tačiau 20-24 m. amžiaus grupėje nedarbo lygis sudarė daugiau kaip 33 procentus. Jauni darbuotojai turi sukaupę mažiausiai patirties, įmonei reikalingų specifinių žinių, todėl ištikus nuosmukiui juos iš darbo atleidžia pirmiausiai“, – pasakoja dr. J. Šeputienė.

Buvusioji krizė mažiau skausminga buvo aukštąjį išsilavinimą turintiems asmenims. Anot J. Šeputienės, vidurinį ar žemesnį išsilavinimą turinčių asmenų nedarbo lygis 2010 m. buvo 39,4 proc., tai reiškia, kad nuo 2008 m. jis padidėjo apie 27 proc. punktus. Tuo tarpu aukštąjį išsilavinimą įgijusių asmenų nedarbo lygis šoktelėjo apie 5 proc. punktus ir 2010 m. siekė tik 7,7 procentus.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite