Pasigėrėti Rimanto darbais galite čia: http://ignalinosvb.lt/lt/ignalinosvb.lt/index.php?option=com_content&view=article&layout=edit&id=2102

Gausiai tądien skaityklos salėje susirinkusių bibliotekos lankytojų laukė pašnekesys apie meną nuo Ignalinos iki Kioto ir Niujorko, lietuviško identiteto grožį ir svarbą mūsų šaly ir užjūriuos. Renginį lydėjo spalvinga vaizdo projekcija. Ir pasakojimas apie save, laiką ir kūrybą.

Prieš susitikimą Rimantas Rolia atsakė į keletą šio renginio iniciatorės ir organizatorės bibliotekininkės Laimos Andrijauskienės klausimų.

- Ar dėstote?

- Aš, po akademijos baigimo, kelerius metus dėstytojavau Kauno dailės institute. Mano studentės – talentingos dailininkės Lina Dūdaitė, Rūta Deltuvaitė... 2000-aisiais iš instituto išėjau, nes prasidėjo bendradarbiavimas su Londono leidykla.

- Kaip suvedė keliai su Jonu Grunda?

- Mano pažintis su Jono Grundos darbais mokykloje, dailės kabinete buvo artimesnė, nei su juo pačiu. Buvau dar tik naujokas dailės būrelyje. Jonas Grunda ir Šviesaus Atminimo Jūratė Paulėkaitė man buvo kone mistiniai dailininkai, kurių pėdomis norėjau sekti.

- Pirmieji piešiniai, už kurios sulaukėte pagyrų?

- Tai buvo mano pirmos klasės, mano pirmos piešimo pamokos, mano pirmosios Mokytojos Almos Juodagalvienės pagirtas piešinys apie vasaros įspūdžius. Nuo šio piešinio, galima sakyti, prasidėjo mano profesionali veikla dailėje. :-) Kalbu visai rimtai. Po tos pamokos aš nusiraminau ir supratau, ką aš veiksiu mokykloje. O veiklos išties buvo! Mokytoja Juodagalvienė nuvedė mane į dailės būrelį. Kūrybos židinio, kokį mūsų mokykloje buvo užkūrusi Šviesiausio Atminimo Mokytoja Eugenija Bulatovienė, pavydėtų net didmiesčių menų gimnazijos! O iki mokyklos mano piešinius girdavo kaimynai ir tėvai, pirkdavo man pieštukų be skaičiaus... Tai buvo kasdieniška. Prajuokinsiu Jus prisipažindamas, kad pirmojo pripažinimo sulaukiau vis dėlto ne už dailę, o už šokius ir dainas. Buvau gal ketverių. Atėjo pas mus dvi kaimynės. Nepamenu, kokią vokalinę ir choreografinę kompoziciją aš joms atlikau, bet jos liko sužavėtos. Net po rublį man abidvi davė! :-)

- Kurie brangiausi JUMS darbai?

- Sigito Gedos „Aukso karietaitės“ iliustravimas. Aš buvau šalia genijaus!

- Kaip gimtasis kraštas atrodo pasaulio kontekste?

- Gimtasis kraštas visada yra pats gražiausias pasaulyje. Turbūt ne man vienam. O dar šitoks, kaip mano! Man Poviliškės pilkapiai visada bus didingesni už Gizos piramides.

- Kodėl gyventi Jums gera čia, Lietuvoje? Ar nebuvo noro, pasiūlymų emigruoti?

- Migruoja mano paveikslai! Aš, kad ir mylėdamas visą pasaulį, būsiu čia. Mano gentis – prakilni. Mano vieta – tūkstančius metų – mano.

- Kokie laimėjimai, pasiekimai labiausiai šildo širdį?

- Didžiausias man džiaugsmas, kai gastronome sutiktas kaimynas pasako, kad jo anūkai bevartydami jau baigia suplėšyt mano iliustruotas knygas.

- Kokie didžiausi, dar neįgyvendinti norai, svajonės?

- Laikau save įgyvendintų norų ir išsipildžiusių svajonių menininku. Noriu tik tęstinumo. Kad mano vaizdiniai ir toliau tebeteiktų žmonėms džiaugsmą.

- Kada geriausiai sekasi kurti?

- Kurti mintimis – vaikštant, rudenį. Kurti dažais – pavasarį, naktį. Kai pravertas langas, čiulba lakštingalos.

- Kodėl poezijos knygos? Ar buvote jos mylėtojas ir vaikystėje, paauglystėje?

- Poezija yra aukščiausia kūrybos forma. Tai – menų menas. Dailininkams yra privilegija ir garbė, jei pasitaiko proga leistis į kūrybinį dialogą su išminčiais poetais.

- Jūsų mėgstamiausias rašytojas?

- Nesu labai nirtus skaitytojas. Anądien skaičiau Lao Dze. Apie paprastus dėsnius, sunkiai suvokiamus mūsų sudėtingais laikais...