Simpatija iš pirmo žvilgsnio

Dvejonių, ar sugebės prižiūrėti beglobę katę, Virginijai nekilo. „Visą gyvenimą mylėjau ir auginau kates“, – sako ji ir priduria, kad katę būtų globojusi kartu su tame pačiame bute gyvenančia keturiolikmete anūke. „Mergaitė labai protinga, atsakinga, lanko muzikos mokyklą“, – gražių žodžių anūkei negaili Virginija.

Reikėtų pridurti, kad mergaitė neseniai neteko katės – devynerius metus auginta keturkojė susirgo, teko ją užmigdyti. Naujos katės jiedvi ieškojo viename interneto portale, kuriame dedami skelbimai apie šeimininkų ieškančius gyvūnus. Mergaitės dėmesį iš karto patraukė bevardė trijų spalvų ilgo plauko žaliaakė.

Virginija susisiekė su šią beglobę katę prižiūrinčia organizacija – „Šiaulių letenėle“. Moteris sako nežinanti, su kuria savanore konkrečiai bendravo, tačiau maloniai prasidėjęs dialogas netruko apkarsti.

Nevertos katės?

„Kadangi katė buvo laikoma netoliese esančiame kaime, o aš esu ligota, sunkiai vaikštau, sutarėme, kad ją man atveš darbuotoja“, – prisimena Virginija.

Pasak jos, savanorė pažadėjo naująją augintinę „pristatyti“ dar tą patį vakarą, tačiau to nepadarė, nesuspėjo. Virginija vėl susisiekė su „Šiaulių letenėle“ – paaiškėjo, kad reikia sutvarkyti dokumentus. Moteris SMS žinute nusiuntė savo duomenis, tačiau katės kaip nebuvo, taip nebuvo. „Paskambinau dar kartą. Šįkart darbuotoja paaiškino, kad katė labai baikšti, negalėjo jos sugauti. Kai paklausiau, ar katę iš viso beatveš, darbuotoja pradėjo kalbėti piktai. Galų gale pasakė, kad katės mums neduos, ir padėjo ragelį“, – sako Virginija.

Tokia derybų baigtis moteriai sugadino nuotaiką, o anūkė, išgirdusi naujienas, puolė į ašaras. Dabar nemaloni patirtis beveik užsimiršo – Virginija su anūke augina juodą pamestinukę, kurią rado Šiaulių gyvūnų globos namuose. Vis tik Virginija negali suprasti, dėl ko jai nebuvo suteikta teisė auginti katės. Moteris svarsto: galbūt darbuotoja norėjo pinigų?

„Šiaulių letenėlė“: „Negalime atiduoti gyvūnų bet kam“

„Šiaulių letenėlės“ vadovė Ingrida sako puikiai prisimenanti šią situaciją. Pasirodo, būtent ji bendravo su Virginija. „Žinau, apie ką kalbate. Mano savanorė sutarė, kad pirmadienį, važiuodama iš darbo, nuvešiu tai moteriai katytę. Susivėlinau, todėl paskambinau ir pasakiau, kad nespėsiu. Kitą dieną paprašiau duomenų, kad galėčiau užpildyti sutartį. Moteris juos atsiuntė, sutvarkiau dokumentus ir nuėjau gaudyti katytės, bet ji pabėgo. Matote, mes turime lauko voljerą, kuris yra pakankamai didelis – vietos, kur gyvūnas gali pasislėpti, užtenka. Paskambinau tai moteriai, pasakiau, kad šiandien katytės atvežti nepavyks, pabėgo. O ji man: „Tai katė serga?“ Nustebau, paklausiau, kodėl padarė tokias išvadas. Atsakė, kad jeigu katė bijo, vadinasi serga. Man iš karto kilo įtarimas dėl tokio mąstymo“, – pasakoja Ingrida.

„Šiaulių letenėlės“ vadovė teigia, kad sprendimą neatiduoti gyvūno priėmė po dar vieno Virginijos skambučio: „Ji vėl paskambino, gana reikliai paklausė: atvešime tą katę ar ne? Pasakiau, kad nieko negaliu pažadėti. Prasidėjo pretenzijos, užuominos, kad ją Šiauliuose visi pažįsta, gerbia, kad ji geriau už mus nusimano apie gyvūnus. O dar toji frazė...“

Žaliaakė katė, dėl kurios kilo konfliktas, ir toliau gyvena „Šiaulių letenėlėje“. Ingrida sako, kad gyvūnas tik dabar prie jos priprato, jau leidžiasi paglostomas.

„Man apskritai buvo keista, kodėl reikėjo būtent tos katytės – ir aš, ir mano savanorė bandėme paaiškinti, kad gyvūnas labai baikštus. Kaip suprantu, mergaitė ją išsirinko iš nuotraukų, o močiutė žūtbūt norėjo patenkinti anūkės užgaidą. Bet aš žinau, kaip būna su tokiais, pavadinkime, sudėtingesnio charakterio gyvūnais. Kartą jau išvežiau vieną katę... Po savaitės man skambina jos naujoji šeimininkė, skundžiasi, kad atidaviau jai gyvūną, kuris yra visiškas nevala, neprisileidžia žmogaus, nors tikrai žinau, kad katė buvo meili. Reziumė: toji moteris, nesulaukusi mano skambučio, tą pačią ar kitą dieną išvežė katę kažkur į Klaipėdos rajoną ir tiesiog paleido. Po tokių atvejų sunku pasitikėti žmonėmis. Mes esame atsakingi už gyvūnus: juos parsivežame iš sanitarinės tarnybos, slaugome, išgydome, prijaukiname ir negalime atiduoti bet kam. Kai žmonės patys atvažiuoja, kai matome jų akis, galime pabendrauti, yra kitaip. Paprasčiausiai nesusikalbėjome“, – sako Ingrida.