Kas gi Lietuvoje nežino Didžiasalio. Iš eilinių šalies gyventojų tolių ir valdžios aukštumų jis vienu metu buvo gavęs atstumtųjų gyvenvietės vardą. Šalis stebėjo, kaip čia išgyvens žmonės. O jie kantriai iškentė kolektyvines patyčias, kilo iš jiems primesto skurdo, stiprindami vieni kitus. Ir nėra abejonės, jog atsitiesti visu ūgiu, pajusti savo vertę ir didžiuotis savo kraštu labiausiai skatino mokykla, čia dirbantis puikus mokytojų kolektyvas. Šįkart pokalbis su ryčiausio Ignalinos rajono ir Lietuvos pakraščio istorinės atminties puoselėtoja, viena iš ryškiausių Didžiasalio ,,Ryto” gimnazijos mokytojų pulke – lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja–metodininke Nijole Keraitiene.

Esate Tverečiaus krašte gimusi augusi ar kito krašto užauginta?

Dar ir kaip šio krašto. Gimiau Ignalinos rajono Erzvėto kaime, gausioje Balio ir Bronės Seliukų šeimoje, kur buvau penktas vaikas – jauniausia. 1963 m. pradėjau mokslus Andriejaukos pradinėje mokykloje, ją baigusi perėjau į Tverečiaus vidurinę, kurią baigiau 1974 m. ir tais pačiais metais įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Studijas baigiau su pagyrimu ir 1979 m. pagal paskyrimą pradėjau dirbti Ignalinos rajono Didžiasalio vidurinėje mokykloje, kuri tik prieš metus buvo atidaryta šalia statybinių medžiagų gamyklos augančioje įvairiakalbėje gyvenvietėje. Atvykau į savo kraštą, tiesa, ne patriotizmo vedama, o dėl šeimyninių aplinkybių. Patriotizmas atsirado paskui.

Tai šitoje vietoje mano gyvenimo įvykiai ir sustoja arba, kitaip tariant, ima suktis apie vieną ašį: Didžiasalį. Čia gimė mano sūnus ir duktė, čia išgyvenau pirmosios šeimos griūtį, čia ištekėjau antrąkart. 1994 m. apsigyniau mokytojos metodininkės vardą. Per tuos 41 čia išdirbtus metus čia patirta ir galybė epochinių įvykių.

Analizuodami savo poelgius, neretai gręžiamės į tėvus, ieškome, svarstome, ką iš jų pasiėmėme. Kieno pėdomis manote einanti, kieno žodis ar pavyzdys Jus augino ir mokė?

Mano tėvai – „grynakraujai erzvėtiniai“, kurių šaknis galima atsekti nuo XVIII a. pradžios. Nors mokslų nebaigę, tik pradinę mokyklą dėl nelengvo gyvenimo įveikę, mokslą jie laikė vertybe ir visi penki gavome aukštąjį išsilavinimą, o sesuo Zita apsigynė ir daktaro (tada kandidatinę) disertaciją. Taigi mano brolis ir dvi seserys buvo vyresni, o augau su šviesios atminties sese Irena, kuri už mane buvo trejetu metų vyresnė. Man labai svarbus buvo Tėvelio pavyzdys. Mama – šeimos žmogus, gebanti diplomatiškai užglaistyti smulkius nesutarimus, o Tėvelis nuo jaunystės visuomenininkas, dar lenkmečiu dalyvavęs visokiose patriotinėse veiklose. Nors buvo ryškus kairysis ir nelabai tikintis, ir balsą tik vidutinišką turėjęs, kai lenkai uždraudė lietuviškai bažnyčiose giedoti, su pulku panašių jaunuolių net Adutiškį pasiekė ir giedojo! Ir visą gyvenimą jam rūpėjo kraštas, valstybė, ne tik savo šeimos reikalai. Be kita ko, jis buvo puikus pasakotojas. Su sūnumi esame užrašę pluoštelį jo neišgalvotų Erzvėto kaimo istorijų. Tik gailiuosi, kad mažai. Vis atidėliojom, manėm, kad suspėsim. Daug ko dabar norėčiau jį paklausti. Apskritai dabar matau daug ką perėmusi iš tėvų. Juk visą gyvenimą buvau arčiausia jų: tik 11 kilometrų nuo mano tėviškės iki Didžiasalio. Buvau visad pasiekiama telefonu, greičiausiai atvykstanti į pagalbą, jei tik reikia. Kone visi savaitgaliai prabėgdavo kaime ką nors dirbant ir, žinoma, kalbantis. Tad turbūt šitai ir prisidėjo prie to, kad gimtasis kraštas gerte įsigėręs į mano kraują. Beje, rūpestį savuoju kraštu visada palaikė ir sesuo Irena, su kuria buvome labai artimos.

Artėjant rugsėjui, klausimas tradicinis, gal net banalokas – kodėl Jūs –mokytoja? Ir kodėl – lietuvių kalbos ir literatūros?

Šito ne kartą manęs yra klausę mokiniai. O mano profesinis apsisprendimas atėjo kažkaip savaime: atsimenu, dar šeštokė būdama žinojau, kad būsiu lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Anksti išmokau skaityti, dar ketvirtokė būdama perskaičiau namų bibliotekoje buvusią Levo Tolstojaus Karą ir taiką – visus keturis tomus (tiesa, ištisus prancūziškus puslapius praleidau). Ką aš ten supratau, neįsivaizduoju, bet skaičiau net prigulusi. O skaityti pradėjau prie žibalinės lempos, elektra mus pasiekė tik man bebaigiant pradinę. Namų bibliotekėlėje buvo apie porą šimtų knygų – visas jas dar pradinėje mokykloje perskaičiau po keletą kartų. Knygų graužikė pasilikau ir iki šių dienų. Tai gal vienas postūmis tapti mokytoja – skaitymas. O ir mokslai man sekėsi gerai. Kitas postūmis – mano mokytojai. Su didžiausia pagarba miniu savo auklėtoją didžiasalietę Eleną Umbražiūnienę, nė metų Tverečiuje neišdirbusią lituanistę Ireną Grikštaitę, dėl savo disidentinės dvasios iš Tverečiaus iškeltą berods 1972 – Romo Kalantos susideginimo – metais (dabar ji – Nepriklausomybės akto signatarė Irena Andrukaitienė). Džiaugėmės, kai pas mus atvyko jaunas ir kūrybingas mokytojas Petras Mikštas, vėliau tapęs kolega. Kai jį paėmė į kariuomenę, mus mokė irgi jauna kūrybinga mokytoja Danutė Bagdanavičienė.

Aišku, studijuojant akys irgi krypo į dėstytojus, gal ir nesąmoningai perimant daug ką iš jų darbo. Didžiuojuosi, kad turėjau laimę mokytis iš Elenos Bukelienės, Juozo Girdzijausko, Viktorijos Daujotytės, Elenos Červinskienės, Juozo Pikčilingio, Albino Jovaišos, Aldono Pupkio, Donato Saukos, Zigmo Zinkevičiaus, Jono Palionio, Alekso Girdenio ir kitų garsių mokslininkų.

O kai reikėjo atlikti pedagoginę praktiką penktame kurse, pasiprašiau pas savo buvusį mokytoją Petrą Mikštą. Ir čia pakliuvau į tikrų tikriausią darbą, nes mano mokytojas dviem mėnesiams išvyko į kursus ir labai apsidžiaugė, kad bus kam jį vaduoti. Svilo man padai, bet stengiausi iš paskutiniųjų. Čia dar kartą supratau, kad lituanistas turi ne tik mokyti, jis arčiausiai prie vaiko dvasios, tad ir privalu tą dvasią nuolat kelti. „Aukštyn širdis“ – kad ir kaip patetiškai skambėtų, tai yra mūsų svarbioji priedermė. Ją pamiršę, tampam tik paslaugos teikėjais.

Dar pridursiu, kad man labai svarbi dvasinė lituanistų bendrystė. Nuo pirmųjų darbo metų rajone turėjau iš ko mokytis: dideli autoritetai man buvo mokytojos Irena Šaltienė, ignalinietė lituanistė Elena Umbražiūnienė, labai gerbiau mūsų globėją švietimo skyriuje Aldoną Gimbickienę. Didžiuojuosi, kad dalinomės patirtimi su Zita Cijūneliene, Regina Panaviene, Zita Čičeliene, Silva Žiliukiene, šviesios atminties Alma Puišiene, Petru Mikštu ir kitais puikiais rajono lituanistais.

Taigi tarsi intuityviai pasirinkusi gyvenimo kelią niekada dėl to nesigailėjau.

Kokią mokyklą radote, kokią svajonėse kūrėte, kokios duris veriate?

Mokykla Didžiasalyje, aišku, buvo dvikalbė, nes ir pačioje gyvenvietėje vyravo rusų kalba. Man labai pasisekė, kad atėjau į besikuriančią mokyklą antrais jos gyvavimo metais. Kolektyvas buvo jaunas, smagus. Todėl natūraliai iškilo būtinybė ieškoti atsparos, savo veiklos krypties. Tokia kryptis – domėjimasis savo krašto istorine praeitimi, etnine kultūra, siekiant padėti ir mokytojams, ir mokiniams suvokti savo šaknis, fiksuojant ir palaikant papročius, tradicijas, įtraukiant į šią veiklą kiek galima daugiau įvairių kartų žmonių. Žinoma, tam reikėjo bendraminčių, ir jų atsirado. Jau esu minėjusi, kad radau čia dirbančią savo buvusią auklėtoją Eleną Umbražiūnienę, su kuria tapome bendražygėmis. Minėjau ir kolegę lituanistę Juzę Drūteikienę. Nuolat bendradarbiavome su istorijos mokytoja Maryte Misiūniene, nepaprastai svarbus pradinių klasių mokytojos, tikros „dainų skrynelės“ Aldonos Misiūnienės indėlis. Visi jos mokiniai dainuodavo liaudies dainas, visi būdavo scenoje. Prie veiklų noriai prisidėdavo ir kiti mokytojai. Labai svarbu tai, kad direktoriai, su kuriais dirbau, o jų buvo du – Tadas Jarmuška ir Elena Sekonienė – visą laiką skatino, palaikė, dirbo kartu. Tai didelė laimė, kai tavęs nežlugdo, neslopina ir į darbą eini su džiaugsmu.

Iki 1993 m. mokykla buvo dvikalbė. Tad lietuviškoji dalis vystė savo veiklą, rusiškoji – savo, bet nesipykdavome. Dar sovietmečiu ir lietuviai, ir nelietuviai jauni mokytojai buvome susibūrę į agitbrigadą „Trintukas“, kuri mokykloje turėjo didžiulį pasisekimą ir net rajono konkurse laurus skynė. Tiesa, įtampos atsirado Sąjūdžio laikotarpiu. 1988 m. mokykloje įkurta Sąjūdžio rėmimo grupė sulaukė tam tikro dalies rusakalbių mokytojų priešiškumo, ir tai natūralu. Ypač įstrigo 1991 m. sausis: kai 11 dieną buvo užimti Spaudos rūmai, mokykloje surašėme protesto telegramą M. Gorbačiovui ir rinkome mokytojų parašus. Nė vienas rusakalbis nepasirašė, kaip ir po kita telegrama: palaikėme Algirdą Brazauską, kai LKP atsiskyrė nuo TSKP. Tačiau atviros konfrontacijos nebuvo.

Pamenu ir ekonominės blokados laiką, kai viskas stojo, atėjo žiema, šildymas buvo toks menkas, kad klasėse nušalo gėlės. Bet išgyvenome kaip ir visi – oriai.

1994 m. mokykla gavo „Ryto“ vardą: jį parinko tuometinis direktorius Jarmuška lenkmečiu krašte veikusios „Ryto“ draugijos ir mūsų geografinės padėties garbei. Rusiška mokykla persikėlė į buvusio darželio patalpas ir veikė dešimtmetį, o 2004 m. ji uždaryta ir nuo tada visus rusakalbius mokome lietuvių kalbos kaip gimtosios.

Žinoma, veiklos po atsiskyrimo išsigrynino, taigi tam tikra prasme dirbti tapo lengviau. Pamažu ėmėme su kolegėmis rengti bendras pamokas, integruotas dienas, savaites. Įsitraukėme į projektines veiklas, vedžiojom mokinius po savo kraštą, kaupėme medžiagą apie jį, turtinome muziejų.

O kai rusinimą šiais laikais pakeitė kosmopolitizmo tendencijos, kai dėl ekonominių priežasčių smuko Didžiasalio prestižas, mokyklai iškilo naujas uždavinys: vėl rodyti mokiniams, kas gražu, šviesu ir saugotina gimtajame krašte, mokyti pastebėti tai, kuo galime didžiuotis. Džiaugiuosi, kad galėjau prie to prisidėti. Didžiuojuosi, kad 2013 m. mums pavyko akredituotis gimnazija.

Kokios mokyklos duris veriu dabar? Jaukios, besistengiančios kurti didelę pridėtinę vertę. Tokios, kuri gręžiasi į kiekvieną vaiką, kuriai rūpi ne tik gerai besimokantis ir prizines vietas laimintis, bet ir tas, kurį kartais telefono skambučiu reikia prižadinti ir paraginti ateiti į mokyklą. Tas, kuriam ketvertas iš egzamino yra didžiulis laimėjimas, o gautas atestatas gali iš esmės pakeisti jo gyvenimą. Per savo darbo metus supratau, kad esame paribio žmonės dažnai ne tik teritorine, bet ir socialine prasme. Todėl kiekvienas žmogus mokykloje mums yra svarbus, nes neretai tik čia auga jo dvasia. Gaila tik, kad mokinių kasmet mažėja.

Kai kelias ilgas – juo einant daug nuveikta. Gal ir akmenų ant to kelio pasitaikė, bet pakelėj, labai tikiu, plytėjo neaprėpiamos, žydinčios pievos. Gal apie tas Didžiasalio gėles pakelėj?

Su buvusiais mokiniais vakaronėje „Daugybė pasaulio spalvų“: iš kairės tuometinis policijos komisaras Linas Pernavas su žmona Jūrate, sportininkas Virginijus Skrebutėnas, karininkas Renatas Spėčius, kunigas Deimantas Braziulis, direktorė Elena Sekonienė.

Siekdama tapti lietuviškumo atrama Lietuvos pakraštyje ir skatindama krašto žmonių savivertę, mokykla ilgus metus dirbo įvairiausiomis, ryškiausiomis tokio pobūdžio veiklos kryptimis, kurias inicijavau ir prie kurių pati esu prisidėjusi.

Viena iš tokių krypčių – etnografinės vakaronės, kasmet rengiamos nuo 1984 metų. Neatsiejama mokyklos gyvenimo dalimi tapo kraštotyros medžiagos apie savąjį kraštą kaupimas: dalyvavimas respublikiniame „Vilnijos“ draugijos konkurse „Rytų Lietuva – mūsų valstybės centras“, Nacionalinėje jaunųjų kraštotyrininkų ekspedicijoje ir respublikiniame moksleivių darbų konkurse, respublikiniame V. Landsbergio fondo konkurse „Kuo man graži Tėvynė Lietuva“.

Mūsų mokinių kraštotyros darbai ne kartą buvo įvertinti Respublikiniame konkurse ,,Rytų Lietuva – mūsų valstybės centras“: „Išnykę Dysnos apylinkės kaimai“ (1995 m., III vieta), „Vargonininkas Leonas Bielinis“ (1996 m., II vieta), „Didžiasalis tarp mitų ir realybės“ (1999 m., I vieta), „Godos apie Vilnių ryčiausiame Lietuvos pakraštyje“ (1999 m., I vieta), „Ryčiausio Lietuvos pakraščio lietuvybės puoselėtojai“ (1999 m., I vieta), „Žmogaus likimas istorijos sūkuriuose“ (2003 m., paskatinamoji premija), „Paskutinis knygnešių globėjas Tverečiaus krašte“ (2004 m., paskatinamoji premija), „Profesorius Česlovas Kudaba – Vilnijos šviesuolis“ (2004 m., II vieta), „Mano močiutė – trijų okupacijų liudininkė“ (2007 m., II vieta), Pastaruoju metu, deja, „Vilnijos“ draugija konkursų neberengia.

Dalyvavaudami respublikiniame moksleivių kraštotyros darbų konkurse irgi nelikome nepastebėti. Pirmosios vietos buvo skirtos darbams „Mokytojos Aldonos Misiūnienės dainos“ (2010 m.), „Krašto metraštininkas Vaclovas Papšys“ (2012 m.), „Daina padėjo išgyventi“ (2018 m.). 2004 m. II vieta pripažinta darbui „Profesorius Česlovas Kudaba – Vilnijos šviesuolis“, Kultūros ministerijos padėkos raštu 2003 m. buvo įvertintas darbas „Pivorų kaimas istorijos verpetuose“.

Neatsiejamos nuo mūsų gimnazijos tapo vakaronės, rengiamos nuo 1984 metų. Pirmoji buvo skirta dainų karalienės Kristinos Skrebutėnienės atminimui. Joje dalyvavo Kristinos duktė Albina Skrebutėnaitė, Juozo Aidulio duktė Nijolė Aidulytė, „Kuokinės aidai“. Kristinos Skrebutėnienės vardas dar kartą gausiose vakaronėse buvo pakylėtas ir 2000-aisiais, 2015-aisiais…

Labai įsimintina 1989 m. vykusi vakaronė išnykusiems kaimams atminti ,,Kur tas šaltinėlis“. Prieš tai Tverečiuje sodinti medeliai išnykusių kaimų atminimui, dalyvavo ir pasirodė išnykusių kaimų žmonės. Tais pačiais, 1989 metais surengėme pirmą oficialų tremtinių ir politinių kalinių susibūrimą-vakaronę Ignalinos rajone ,,Tu nemarioji Lietuva“, skirta tremtiniams.

1991 m. rinkomės į vakaronę „Lietuva, tu man viena!“, skirtą tarmėms, į kurią pasikvietėme ir Baltarusijos lietuvius. Rengėme vakaronę, skirtą Vilniaus ir Vilniaus krašto prisijungimui prie Lietuvos, Tverečiaus parapijos 500 metų jubiliejui, krašto knygnešiams, pasakų sekėjams, muzikantams, kraštiečiui tautosakos rinkėjui Leonui Bieliniui (dalyvavo L. Bielinio duktė Zinaida Bielinytė), profesoriui Česlovui Kudabai (dalyvavo Č. Kudabos sesuo Zonė Burokienė), lietuviškoms mokykloms Tverečiaus krašte nuo lenkmečio iki mūsų dienų (pristatyta to paties pavadinimo mokyklos parengta knyga), tarmėms ir iš mūsų krašto kilusiam kalbininkui A. Dunduliui, iškiliems mūsų mokyklos mokiniams (dalyvavo tuometinis policijos komisaras Linas Pernavas, karininkas Renatas Spėčius, kunigas Deimantas Braziulis, mokslininkas matematikas Remigijus Paulavičius ir kt.), kraštiečiams, kūrusiems Nepriklausomą Lietuvą (Augustinui Voldemarui ir Zigmui Žemaičiui), tūkstantmetei mūsų krašto istorijai (dalyvavo kraštietis istorikas Antanas Kulakauskas), vietovardžių metams…

Beveik kiekvienai vakaronei stengiamasi išleisti lankstinuką. O minint mokyklos trisdešimtmetį ir gavus Tautinių mažumų ir išeivijos departamento finansavimą išleista mokyklos jėgomis parengta knygutė „Lietuviškos mokyklos Tverečiaus krašte: nuo lenkmečio iki mūsų dienų“. Ji papildyta ir pakartota 2013 m., mokyklai švenčiant 35-ąsias metines ir atidarant praplėstą ir atnaujintą gimnazijos muziejų.

Turiu pridurti dėl tikresnio bendro vaizdo, kad prie mano veiklos nuo 1991 metų itin svariai prisideda mano žmogus – Stasys Keraitis. Esame ne tik šeima, bet ir komanda, ir jo įdirbis, jo draugiška kritika, jo vaizdo medžiaga renginiams yra neįkainojama mūsų darbo dalis.

Džiaugiuosi, kad įskiepytas krašto pažinimo poreikis išsiliejo mokinių pateiktais ir puikiai įvertintais darbais respublikinio Jaunųjų filologų konkurso tautosakos sekcijai. Be to, mano mokiniai yra pateikę darbus kalbos, poezijos, prozos ir publicistikos sekcijoms ir buvę pakviesti į respublikinį konkurso etapą. Prizininkėmis yra tapusi prozininkė I. Černiauskaitė ir publicistė A. Veličkaitė. Reikia pridurti, kad filologų konkursas yra kiekvieno lituanisto prestižiškiausias konkursas ir vien jau būti pakviestam į jį yra pripažinimas. Šiame konkurse su mokiniais esu dalyvavusi bent penkiolika kartų.

1998 m. mokykla dalyvavo Atviros Lietuvos Fondo projekte „Pažinkime gimtąjį kraštą“, laimėjo finansavimą fotoaparatui ir vaizdo kamerai įsigyti. Su mokiniais parengtas lankstinukas „Ryčiausio Lietuvos pakraščio lankytinos vietos“, sukurtas filmas „Šviesūs mūsų krašto žmonės“.

Nuolat dalyvaujama Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro rengiamuose respublikiniuose konkursuose. 2010 m. konkurse „Būk pasveikinta, žalioji mūsų planeta!“ laimėta paskatinamoji premija už rašinį „Apie žemę mūsų senelių lūpomis“. 2011 m. konkurse „Tautos dvasios beieškant“ filmas apie kraštietį profesorių Česlovą Kudabą laimėjo trečiąją vietą. 2013 m. projektas „Šis tas apie lietuvių tarmes“ tapo laureatu.

Mokykla sėkmingai dalyvauja rajoniniuose „Tramtatulio“ konkursuose. 2011 bei 2013 m. su vyresnėmis mokinėmis laimėtas ir zoninis konkursas bei vykta į respublikinį. G. Misiūnaitė laimėjo Pagyrimo raštą. Džiaugiuosi, kad paskutiniu metu šią veiklą sėkmingai perėmė kolegė Skaidrė Pauliukėnienė su savo pačios vaikais.

Nuo veiklos pradžios daug darbų sukaupta muziejuje, naudojami renginiuose ir pamokose.

Dar labai smagu, kad 2018 m. su kolege Maryte Misiūniene ir mokiniais dalyvaudami respublikiniame projekte „Pažink valstybę“ kartu su rajono savivaldybe ir Didžiasalio bei Tverečiaus seniūnijomis įamžinome kraštiečių Zigmo Žemaičio, Česlovo Kudabos ir Augustino Voldemaro bei 1918 m. savanorių atminimą. Taigi daug rankų didžią naštą pakelia.

Muziejus mokykloje veikia nuo 1988 m.. Tai – dar viens bandymas stiprinti savo krašto šaknis ir auginti atmintį? Kokias viltis į jį sudėjote, kokią grąžą jaučiate?

Muziejus yra ne mano, o šviesios atminties Juozo Kėkšto mintis. 1987 m. mokykloje įkūrėme Kultūros fondo rėmimo grupę, joje dalyvavo ir bendruomenės nariai, Kėkštas taip pat. Jis ir pasiūlė šią idėją bei ėmėsi aktyvios veiklos. Tad šioje veikloje aš tik buvau šalia. Jis pasitelkė dabar irgi jau mirusį Zenoną Čepulį, kitus vyrus ir su tuomečiu direktoriumi T. Jarmuška nedidelėje pirmo aukšto patalpėlėje įrengė pirmąjį kuklų muziejų. Jame tuomet vyravo senovinės buities daiktai: lino apdirbimo įnagiai, žarijiniai lygintuvai, audiniai. Daug jų muziejui perdavė šviesuolis iš Pivorų Aleksandras Pivoriūnas. Paskui muziejus buvo perkeltas į dabartines patalpas, kurios 2013 m. praplėstos ir atnaujintos gavus V. Landsbergio ir Gražinos Sirutis fondų paramą. Taigi jis gyvuoja jau ketvirtą dešimtmetį. Eksponatų ir kraštotyrinės medžiagos per tą laiką susikaupė labai daug. Muziejui ilgą laiką vadovavo T. Jarmuška, labai daug darbo jį tvarkydama įdėjo istorikė Marytė Misiūnienė, daug širdies muziejaus atnaujinimui skyrė direktorė Elena Sekonienė. Galima sakyti, kad tai yra daugelio žmonių kūrinys, visų eksponatų net neįmanoma suskaičiuoti. Nešė juos ir mokiniai, ir mokytojai, ir krašto žmonės. Daug savo darbų muziejui paliko krašto šviesuolis Vaclovas Papšys, o tautodailininkės Onos Pivoriūnienės paveikslai puošia dailės kabinetą.

Man labai įstrigo vieno eksponato istorija. 1993 m., prieš uždarant sieną su Baltarusija, mums, grupelei mokinių, mokytojų ir J. Kėkštui, pavyko gamyklos autobusu nuvykti į ekspediciją, kurios metu įrašėme į magnetofono juostą tenykščių lietuvių pasakojimus (Misų, Dvarčionių, Šalakundžių kaimuose šalia Apso). Vienas iš tų lietuvių ant aukšto turėjo didžiulę iš šiaudų pintą bumblę – talpyklą grūdams. Pavyko ją išprašyti, šiaip taip įnešėme į autobusą ir drebėjome, kad Baltarusijos muitininkai neprikibtų. Laimei, jie mūsų autobusu tada nesusidomėjo.

Dabar mūsų muziejus yra populiarus, sulaukiame nemažai ekskursijų, vedame ten pamokas, kuriame edukacines programas. Aš esu tik viena iš bendradarbių, ekskursijų vedėjų. Esame ten turėję pamokų ir su Naujojo Daugėliškio mokiniais bei mokytojais, esame priėmę ekskursijų iš visos Lietuvos, iš Baltarusijos, Vokietijos ir t. t. – visko neišvardinsi. O svarbiausia – muziejumi domisi ir mūsų mokiniai.

Esate iš to laiko, kai girtis savo gebėjimais ir laimėjimais buvo… negražu. Sakyta: „Tegu kiti pamato, įvertina, giria“. Ar tai, ką Jūs veikėte mokykloje ir ne tik joje, buvo kitų pamatyta, įvertinta, pagirta?

Greičiausiai taip. Niekada jų neskaičiavau, esu nelabai tvarkinga, bet popierių kaupikė, todėl namie mano stalčiai prigrūsti iki viršaus. Taigi pasiraususi radau Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos centro tarybos padėką už kraštotyrinę veiklą, 1987 m. gautą LTSR švietimo pirmūno ženklelį, krūvą ministrų padėkų už nuoširdžią švietėjišką veiklą ir etninės kultūros puoselėjimą (A. Monkevičiaus, G. Steponavičiaus, D. Pavalkio, R. Žakaitienės kaip švietimo ir kaip kultūros ministrės, J. Petrauskienės), 2009 m. tapau Rytų Lietuvos metų mokytoja, turiu Tautinių mažumų ir išeivijos departamento padėką, Etninės kultūros globos tarybos padėką, galybę Lietuvos jaunimo turizmo centro (dabar pervadintas Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centru) padėkų už mokinių parengimą kraštotyriniams darbams ir rašiniams, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto padėką už pagalbą pildant fondus, Gražinos Landsbergienės kaip V. Landsbergio fondo pirmininkės padėkas už mokinių parengimą konkursams, Liaudies kultūros centro – už „Tramtatulį“, Seimo nario G. Kindurio padėką už nuoširdų darbą, Švenčionijos kraštiečių klubo – už bendradarbiavimą, Švietimo skyriaus vedėjų J. Jadzevičiaus, A. Giržado, R. Lisauskienės – už gerą darbą, merų B. Ropės ir H. Šiaudinio padėkas, daugybę Moksleivių namų padėkų už mokinių parengimą visokiausiems konkursams. 1999 m. tapau J. Varno premijos, teiktos Pietryčių Lietuvos lituanistams, dabar jau nebeegzistuojančios, laureate.

O padėkas kada nors reikės susidėlioti į vieną krūvą įdomumo dėlei.

Esate ryčiausiame rajono, Respublikos pakrašty, patyrėte tautų, kalbų maišymo laiką. Kas, Jūsų manymu, padėjo Tverečiaus kraštui išlikti su lietuvišku žodžiu? Kada jo buvo daugiau?

Kai tik atvykau į Didžiasalį, neapsidžiaugiau. 1979 m. buvo labai intensyvaus nutautinimo, rusinimo laikas. Pamenu, kaip universitete per mokslinio komunizmo seminarą visi garsiai piktinomės, kai dėstytojas aiškino, kad visos tautos susilies su rusais. O čia pamačiau praktinį to įgyvendinimą. Rusų kalba vyravo gamykloje per visus susirinkimus, rusų kalba grėsė įsivyrauti ir mokykloje, kuri buvo dvikalbė. O pirmais darbo metais dar gavau lietuvių kalbos mokyti vieną rusų klasę. Nors jie buvo pradinukai, man tiesiai šviesiai paaiškino, kad lietuvių kalba niekam nereikalinga, kad čia jokia Lietuva. Jų mokytoja buvo panašios nuomonės, tik garsiai šito nepasakė. Gerai, kad mokslo metų pabaigoje išėjau į dekretines atostogas ir daugiau rusiškų klasių mokyti nebegavau, jas perėmė mano stažuotės vadovė, puiki mokytoja Juzė Drūteikienė, nepaprastai daug man padėjusi.

Ir dabar kartais pagalvoju: kaži, kaip būtų susiklostęs Didžiasalio likimas, jei ne mokykla. Būtent ji tapo svarbia lietuvybės atrama ir tokia išliko iki šiol. Ir dar labai padėjo tai, kad mums pavyko pasitelkti į pagalbą plačiąją krašto visuomenę, kuriai lietuviškumas, tautiškumas buvo irgi svarbus.

Beje, kas yra paradoksalu: mūsų, pasak Česlovo Kudabos, „lietuviškai gudiškas“ paribio kraštas niekada nebuvo grynai lietuviškas, tačiau lietuviška dvasia ir patriotizmas čia visad ėmė viršų. Gal dėl to, kad greta gyvenantys gudai neprimetinėjo savo kalbos, savo kultūros, kaip tai darė lenkai ar rusai – okupantai. Ką jau ką, o priešintis mes, išdidūs tverečėnai, mokam. Tad ir sovietmečiu, apie 1983 m., Didžiasalio šviesuolis, buvęs politinis kalinys ir tremtinys Juozas Kėkštas, dirbęs gamykloje, su tuometinės jos valdžios palaiminimu subūrė ansamblį „Kuokinės aidai“ iš aplinkinių kaimų gyventojų. Kai pasižiūriu į nuotraukas, šiluma užlieja širdį: apie trisdešimt žmonių, iš jų daugiau kaip dešimt savamokslių muzikantų, kiti dainininkai. Kai sujungėm šias pajėgas su mokykla, pasidarė aišku: lietuvybė Didžiasalyje gyva. Ji tapo, ko gero, vyraujančia kultūra, ir tai buvo itin svarbu. Tai nebuvo agresyvus savo papročių brukimas, ne. Šalia visą laiką egzistavo ir popkultūra, kuri visiems tinka. Sovietmečiu tai buvo, žinoma, rusiška kultūra, dabar – anglakalbė.

O kada lietuviško žodžio buvo daugiau? Man atrodo, jis gyvesnis ir aktualesnis buvo sovietmečiu – kaip taikus pasipriešinimas nutautinimui. Be to, manoji karta dar daug dainavo ir šitai perdavėme mokiniams. Kai prasidėjus Atgimimui 1988 m. su buvusia mano auklėtoja Elena Umbražiūniene, kuri tuomet dirbo užklasinio darbo organizatore, įkūrėme mokykloje gediminaičių būrelį, stojimas į jį buvo toks: padainuoti 10 lietuvių liaudies dainų. Surinkome apie 40 mokinių, mergaičių ir berniukų, dar gera dešimtis liko už borto, nes mokėjo tik penkias šešias… Dabar džiaugiamės atradę tokių – su penkiom šešiom…

O ir aplinkinė visuomenė, bendruomenė buvo dainuojanti. Per tuos darbo metus su mokiniais šiame krašte surinkta daugybė tautosakos: dainų, pasakų. Apskritai mums padėjo išsilaikyti glaudūs ryšiai su bendruomene. Ko gero, šiokią tokią įtaką turėjo ir vakaronių tradicija, apie kurią esu ne sykį kalbėjusi. Jos dėka apie mokyklą susibūrė ištikimų bičiulių ratas: pirmiausia jau mano minėtas Juozas Kėkštas, tautodailininkė Ona Pivoriūnienė, dainininkė Danutė Baužienė, pasakų sekėja Vilė Petrulėnaitė, krašto metraštininkas Vaclovas Papšys – dabar jau visi žvelgiantys į mus iš Anapusybės. Dar turime džiaugsmą bendrauti su puikiomis dainininkėmis Stefanija Čelniene, Vanda Andrijauskiene, Gražina Voldemaraite-Saikauskiene. Atskira kalba apie dainų karalienės Kristinos Skrebutėnienės anūkes, kurios porą dešimtmečių buvo mūsų vakaronių viešnios ir atlikėjos. Deja, Aldona Radžiūnienė jau mirusi, o didžiasalietė Gertrūda Taluntienė, sulaukusi 92 metų, gyvena Mielagėnų globos namuose ir nebelabai atpažįsta žmones.

Taigi senoji karta, mūsų ištikimi bendražygiai, pamažu traukiasi. Reikia ieškoti naujų. Ar beatsiras jų?

O Tverečiaus kraštui išlikti lietuviškam padėjo stipri visų jo žmonių tautinė dvasia ir susitelkimas, gimęs prieš gerą šimtmetį ir išlikęs iki šiol. Ta dvasia paskatino mus, gimnaziją, prisiimti misiją – saugoti krašto savastį, perduoti ją jaunimui. Gal šiek tiek ir prisidėjom prie krašto stiprybės.

Ar matote kokius esminius skirtumus tarp šių dienų moksleivijos ir tų, kuriuos radote atėjusi dirbti į mokyklą prieš keturis dešimtmečius?

Dabartiniai moksleiviai auga kaip pasaulio piliečiai. Jie žino, kad užaugę (ar nebūtinai užaugę) galės važiuoti kur tik nori, turi buvusių bendraklasių užsieniuose, jie laisvai nardo feisbukuose, instagramuose ir tviteriuose. Tačiau jie mažiau skaito, jiems viską reikia atlikti greitai, nors ir nelabai gerai. Tai daugiausia vaizdo kultūros žmonės. Trumpalaikė atmintis, nes pagrįsta greit išnykstančiu vaizdu. Tačiau jie lygiai taip pat geri ir įdomūs kaip ir tie, kuriuos mokiau prieš 40 m. Tik dažnai anglų kalbą jie moka geriau nei lietuvių, nes anglų kalba yra visur, o lietuvių – tik Lietuvoj.

Jūs skatinate lietuvybę šiame krašte, giedate bažnyčios chore. Kokiomis dar veiklomis užimta Jūsų diena?

Pusę metų, kai Didžiasalyje baigiasi šildymo sezonas, mudu su vyru gyvename mano tėviškės namelyje Erzvėto kaime ant ežero kranto. Tad pusmetį būnam ir šiokie tokie žemdirbiai, daug laiko reikalauja sodybos aplinkos priežiūra: vejos šienavimas, gėlynai, nedidelis daržas ir pan. Rūpinuosi gimnazijos veiklos viešinimu, jos tinklalapio tekstais, žinutėmis spaudai. Šiaip daug laiko suryja pasiruošimas pamokoms, planavimai. Popieriaus mokytojai sunaudoja daug. O didžiausias mano džiaugsmas laisvalaikiu – skaitymas. Esu skaitymo fanatikė. Pastaruoju metu gilinuosi į žydų kultūrą, atradau Šolom Aleichemo kūrybą.

Didžiasalis vienu metu yra tapęs bendriniu daiktavardžiu. Ar (ir kaip?!) išgyvenote laiką, kai buvo nejauku prisipažinti, iš kur esate? Kaip tai išgyveno jaunoji didžiasaliečių karta?

– Iš tiesų vienu metu žiniasklaida pasigavo mus kaip sensaciją, kai gamykla subyrėjo, butai ištuštėjo ir į juos pradėta kelti prasigėrusius vilniečius. Pamenu „Vakaro žinių“ sakinį, kaip „Didžiasalyje nuo ryto tvyro pigaus odekolono kvapas, slankioja neaiškios žmogystos“ ir apskritai čia baisiai nejauku. Paskui pasipylė publikacijos kitur. Mes, žinoma, išgyvenome skaudžiai, bet puolėme gintis. Atėjo tuometinė seniūnė Gema Pundienė, pasikvietėme Ignalinos kabelinę televiziją, papasakojome, kas gero ir gražaus Didžiasalyje ir mūsų mokykloje. Kalbėjomės apie tai ir su mokiniais, todėl dauguma jų iš karto irgi stojo į gynybinę poziciją. O kiek esame prirašę ir išsiuntę visokių kreipimųsi į televizijas ir respublikinę spaudą dėl Didžiasalio vardo juodinimo, tai ir suskaičiuoti sunku. Tik gaila, kad respublikinei žiniasklaidai dažniausiai labiau rūpi juoda, o ne balta. Bet mūsų mokiniai nesigėdija prisipažinti esą iš Didžiasalio, nes mes labai stengiamės visur kiek įmanoma formuoti pozityvų savo gimnazijos įvaizdį. Pas mus anksčiau nei kur kitur Lietuvoje pateka saulė! Mes esame „Ryto“ gimnazija!

Ar buvo vis dėlto kada noro iš čia pabėgti? Kokią prasmę matote likti čia?

Buvo toks momentas, kai byrėjo pirmoji šeima. Tačiau perkalbėjo draugai, kolegos ir, žinoma, tėvai. Jiems atrodė nepakeliama mintis, kad jaunėlė, gyvenanti šalia ir visad pasiekiama, gali išvykti kur nors kitur. Taip ir likau, ir dėl to nesigailiu. Kokia prasmė? Seniai sau ir kitiems užduodu klausimą: kas, jei ne mes? Taigi, kas, jei ne aš? Tokia ir prasmė.

Ką laikote didžiausiu savo laimėjimu gyvenime, ar yra dėl ko „graužtis“?

Apie tai kažkaip niekada nemąsčiau. Dirbant mokykloje sunku, o gal ir neverta skaičiuoti laimėjimus ar pralaimėjimus, nes kiekvieni metai čia yra kitokie, kiekviena klasė turi savo žavesio ir savų nusivylimų, tad dirbdamas su vaikais nejauti metų naštos. Gal savo darbo prasmę itin giliai pajutau po pirmos vakaronės, kuri sutraukė daugybę žmonių iš visos apylinkės, kurioje dalyvavo ir sesuo Irena, pradėjusi dirbti Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos pirmininko pavaduotoja ir atsivežusi būrį garbių svečių iš Vilniaus. Bet ne svečiai buvo svarbiausia. Kai baisiausiai nuvargusi su mokiniais kabinete aptarinėjau renginį, užėjo jaunas nepažįstamas vyras ir pasakė: „Aš čia taip, iš šalies. Bet labai jums dėkoju už tai, ką darote“. Ir pabučiavo man ranką! Tai mane labai pritrenkė ir turbūt tada apsisprendžiau tęsti vakarones.

O dabar pagalvojau, kad didžiausias laimėjimas – mano mokiniai, kurie prisimena mane ir gerbia net po daugybės metų, nors ir nebuvo pirmūnai, nors ir pastabų gaudavo.

Savigrauža – dažnas mokytojo svečias, bet kažkokio svarbaus, likiminio graužulio neturiu.

Kokios ateities linkėtumėte Didžiasaliui, kokiais žodžiais pastiprintumėte jo žmonių tikėjimą šviesesne rytdiena?

Linkėčiau daugiau darbo vietų, kad atsigautų gamykla, kad atsirastų daugiau jaunų šeimų, kad respublikos valdžia nelaikytų Didžiasalio vieta, netinkama gyventi vaikų šeimynoms. Linkėčiau laikytis išvien visoms įstaigoms, savo darbais siunčiant pozityvią žinią: Didžiasalis gyvas, jis savitas, jis saugo ryčiausio Lietuvos pakraščio identitetą ir toks išliks, kol gyvuos Lietuva.

Dėkoju už pokalbį, dar labiau – už ryžtą būti Didžiasalyje, savame krašte, jo atminties saugotoja, jo ateities kūrėja.

Kalbėjosi Vida Žukauskaitė

www.menobangos.lt/nijole-keraitiene-is-ryciausio-lietuvos-pakrascio/