Nuotraukos Ričardo PASILIAUSKO ir iš pašnekovės albumo
Angle down Atgal

„Nėra nė vieno, ant kurio piktumą turėčiau“

Taip sako marijampolietė Julija Ambrazaitienė, aplankyta jaukiuose namuose viename iš Degučių mikrorajono daugiabučių. Graži, pasitempusi, šviesaus proto ir vaizdingos kalbos moteris šiuo metu sako gyvenanti tarp dviejų 100-mečio gimtadienių. Mat vienas, tikrasis, jau atšvęstas gegužės 4-ąją. Kitas – birželio 21-ąją – užrašytas dokumentuose.

– Suklydo skaičius berašydami ir pajaunino, – šypsosi Julija, visai nepykdama, priešingai, netgi patenkinta gavusi papildomą jaunystės mėnesį.

Buvau labai mylima marti“

Painūs gyvenimo vingiai vedė moterį per visą 100-metį. „Visko buvo – ir gero, ir blogo“, – prasitaria jubiliatė. Gražiausi prisiminimai – iš vaikystės, iš tėviškės.

Pasiturinčių ūkininkų Jankauskų šeimoje Geruliškės kaime tarp Bagotosios ir Pilviškių augo septyni: 5 dukros ir du sūnūs. Kai 1919-aisiais gimė Julija – jauniausia iš vaikų, vyriausioji jos sesuo skaičiavo 19-uosius.

– Per 14-tų metų karą viskas sudegė. Sunkiai gyvenome, bet pragyvenome, kasmet vis geriau, – sako rodydama ant sienos kabančius paveikslus: dukterėčios Ramutės siuvinėtą gražų namą, šildantį prisiminimais, ir šalia – drobėje nutapytą, bet laiko ir žmonių pakeistą bebaigiančią sugriūti tėviškę.

Iš šių namų Julija išėjo 1939 m. Netoli, tik į gretimą Višakiškės kaimą. Merginai ėjo 21-eri, kai Jonas Simanauskas parsivedė ją marčiosna.

– Buvau labai mylima marti, – prisipažįsta Julija. – Tik kad neilgai gražiu gyvenimu džiaugėmės. Kai saulei netekėjus pradėjo į duris trankytis, ramybė baigėsi. Prasidėjo pirmieji – 1941 metų trėmimai. Nemiegodavome namie... Išvengėme išvežimo. Bet 1944-aisiais rusai vėl sugrįžo ir vėl reikėjo slapstytis.

Kai netoli namų buvusiame Antanavo aerodrome nusileidę rusų lakūnai išsitarė, kad iš paskos ateinantys enkavėdistai nepalieka nieko savo kelyje, Julijos vyras išėjo į mišką, tapo „Tauro“ apygardos partizanu. 1945 metų gegužę Jonas Simanauskas žuvo. Dukrai Reginai tebuvo dveji, sūnui Kęstučiui – ketveri...

Ilgas kelias atgal...

Supratusi, kad ji, partizano žmona, nebus palikta ramybėje, Julija pabėgo iš namų. Trejus metus prasislapstė, bet neatlaikiusi įtampos ir patikėjusi, jog pasidavusius atleis nuo bausmės, pasidavė. Ir atsidūrė Krasnojarsko srityje...

– Iš tėviškės mus keturis išvežė: abu brolius ir tėtį. Mamai pasisekė pabėgti. Tėtis mirė pakeliui į Sibirą. Vaikai liko Lietuvoj... – pasakoja šimtametė. – Sunkiausi mano metai tremtyje buvo – tik dangus, miškas ir uodai... Taip sugeldavo, kad akys užtindavo.

18 metų Julija išbuvo tremtyje. Ten ištekėjo už Kazio Ambrazaičio, gimė sūnus Kazys. Deja, neilgai visi kartu buvo – po 5 metų K. Ambrazaitis mirė. Į Lietuvą moteris sako galėjusi sugrįžti ir anksčiau, bet bijojo, nežinojo, kur prisiglausti. Pas mamą į Sibirą, baigusi Lietuvoje 7 klases, nuvažiavo dukra Regina. Ten baigė mokslus, ištekėjo už 1948 metų tremtinio lietuvio ir sugrįžo į Marijampolę, tuometį Kapsuką. Tik tada pas dukrą parvažiavo ir mama su 12-mečiu sūnumi Kaziu.

Gyvenu ir nesiskundžiu“

55 metus Julija Ambrazaitienė išdirbo valytoja Marijampolės 2-ojoje vidurinėje mokykloje. Į pensiją išėjo sulaukusi 80-ties.

– Mokykloje labai trūko darbininkų, dirbdavau daug, bet po darbų Sibiro miškuose man buvo lengva. Kai mokykloje direktoriauti pradėjo Danutė Šliužienė, tapo dar lengviau – gaudavome ir laisvadienių, o svarbiausia – mokyklos sienas ne kalkino, o jau dažais dažė. Mums, valytojoms, tos kalkės taip rankas nudegindavo, kad oda sutrūkinėdavo. O kiek per tuos metus vaikų užaugo! Būdavo, kai dar išeidavau pasivaikščioti, vis sveikinasi, dideli, jau ir neatpažįstami, bet pasilabina „Laba diena, tetuke“ ir žinau, kad čia mūsų mokyklos mokiniai, – šiltais prisiminimais dalijasi šimtametė.

Iš valytojos atlyginimo Julija sako ir kooperatinį butą nusipirkusi, ir sūnų Kazį į mokslus išleidusi. „Dabar gyvenu ir nesiskundžiu. Gerą pensiją gaunu, sveikata dar irgi per daug nestreikuoja. Paskutinį kartą prieš 8 metus sūnus klinikose buvo paguldęs, jo kolegos vaistus nuo per aukšto spaudimo pritaikė, tai visą šį laiko tuos pačius geriu ir gerai jaučiuosi, – pasakoja J. Ambrazaitienė.

Kad ir paprastai, bet skoningai

Visą amžių paprastai valgiusi ir dabar 100-metė sako neatsisakanti lašinių, mėgstanti vytintą kiaulienos nugarinę, naminius kiaušinius, sviestą. Niekada nepiktnaudžiavusi saldumynais. „Tiesą sakant, valgau viską, bet geriu tik vandenį, o ne jokius limonadus. Dar mėgstu silpną kavą su pienu, o prie progos ir brendžio paragauju“, – linksmai porina Julija.

Geros nuotaikos nestokojanti moteris prisipažįsta niekada nebuvo apsileidusi. „Visos seserys mėgome puoštis – kad ir paprastai, bet skoningai. O žinote, kuo jaunos lūpas dažydavome? Raudonu „trauktu“ popieriumi! Ir plaukus visada susitvarkydavau, nors mano juodi juodi plaukai, kaip tėčio, patys garbanojosi, bet vis tiek į kirpyklą eidavau, kad sufrizuotų. Ilgai nereikėjo jų dažyti, bet ir dabar, 100 metų sulaukusi, nenoriu būti žila.“

Pasak dukros Reginos, ilgaamžiškumas, matyt, mamos šeimos genuose užfiksuotas. Viena iš seserų Vitalė mirė sulaukusi 104, vyriausioji Judita išgyveno 99 metus. Anksčiau mama Reginai, taip pat anksti likusiai našle, labai padėjo, tad dabar dukra ne tik atsidėkodama, bet ir dėl to, kad vaikų pareiga rūpintis tėvais, mamos neapleidžia, kasdien pas ją ateina. Iš mamos ir visas žinias, naujienas sužino, nes ji klausosi radijo, skaito „Suvalkietį“, viskuo domisi. Nuobodžiauti šimtametė irgi neturi kada – dažnai aplanko sūnus, anūkai (jų turi aštuonis), taip pat ir kiti giminės. Visus vaišina ir dar lauktuvių įdeda. O viena likusi skaito pasakas – šitas pomėgis nuo jaunystės. Gal todėl, kad jos visos baigiasi laimingai... Ilgai ilgai dar jas skaitykite, gerbiama jubiliate Julija.

Marija BURBIENĖ

Nuotraukos Ričardo PASILIAUSKO ir iš pašnekovės albumo

1 – 100-ojo gimtadienio sulaukusi Julija Ambrazaitienė sako, kad nors gyvenime visko būta, bet visada norėjusi atrodyti gražiai.

3 – Mama su dukra Regina ir sūnumi Kaziu per Motinos dieną 2004-aisiais.

4 – Julija su vyru Jonu (sėdi) ir broliais Vincu bei Juozu.

2 – Ant drobės tapytas tėviškės paveikslas primena gražiausius laikus.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite