Angle down Atgal

Neatsiejama būsimosios medikės gyvenimo dalis – bėgimas

Medicinos studijas Vilniaus universitete bebaigianti vilkaviškietė Giedrė Kubiliūtė neįsivaizduoja savo gyvenimo be bėgimo. Mergina aktyviai treniruojasi, nuolat dalyvauja įvairiose varžybose, o šiais metais tapo jau keletą metų organizuojamo Moterų bėgimo veidu: Giedrės atvaizdas puikuojasi pagrindinėje renginio interneto svetainėje bei feisbuko puslapyje.

Mintimis apie šią sporto šaką G. Kubiliūtė sutiko pasidalyti ir su „Santakos“ skaitytojais.

– Nuo kada pradėjai bėgioti ir kodėl iš visų sporto šakų pasirinkai būtent bėgimą?

– Pirmą kartą trumpą distanciją sugalvojau išbėgti 2012 m. Tais pačiais metais dalyvavau ir pirmosiose savo varžybose 4 kilometrų distancijoje. Tuomet pirmąkart pajaučiau tą emociją, ką reiškia bėgti grupėje. Vis dėlto tada jokios pastovios rutinos ar treniruočių neturėjau. Bėgdavau tada, kada norėdavau.

Daugiau bėgioti pradėjau įstojusi į universitetą, nes dėl intensyvaus paskaitų tvarkaraščio nelikdavo laiko eiti į sporto salę. Rimtai treniruojuosi kiek daugiau nei metus. Anksčiau bėgdavau plento varžybose, o šiuo metu esu susitelkusi į bėgimą bekele (angl. trail running). Būtent tokiam bėgimui aš turiu duomenis – jėgą ir ištvermę. Man nėra sunku bėgti nei per upes ar miškus, nei įvairiomis daubomis ar kalneliais.

– Kokiais pasiekimais jau gali pasidžiaugti?

– Savo pagrindinėse sezono varžybose „Trail Kuršių nerija“ pernai 47 kilometrų distancijoje tarp moterų užėmiau pirmąją vietą. Laimėti tada tikrai nesitikėjau, nes varžybos buvo gan ramios. 21-ajame kilometre supratau, jog bėgu pirma ir atsipalaidavau. Taip pat pernai dalyvavau ir šešiuose „Laukinio Trail“ etapuose, kur, priklausomai nuo trasos, bėgdavome apie 15–20 kilometrų. Visuose etapuose užimdavau antrąją arba trečiąją vietą.

– Šiuo metu ir studijuoji, ir dirbi. Kaip susiplanuoji dieną, kad dar liktų laiko sportui ir nė viena veikla nenukentėtų?

– Kadangi turiu profesionalų trenerį ir jo parengtą treniruočių planą, stengiuosi nurodytą distanciją visada išbėgti arba prieš darbą, arba po jo. Esu praleidusi gal tik 5 proc. savo numatytų treniruočių. Vienas tokių atvejų buvo šių metų liepos 6-ąją, kai nusprendžiau vakare bėgti giedoti „Tautiškos giesmės“. Pakeliui prasidėjo tokia audra, kad pabaigti viso atstumo tiesiog nebuvo įmanoma, ant kūno nebuvo nė vieno sauso lopinėlio.

Man labai patinka tikslumas, tad visuomet stengiuosi susidėlioti savo laiką taip, kad nė vienas užsiėmimas nenukentėtų. Stengiuosi visas savo veiklas įgyvendinti 100 procentų.

– Šiuo sportu užsiimi jau ne pirmus metus. Ką patartum pradedančiajam bėgikui?

– Pagrindinis patarimas tiems, kas pradeda užsiiminėti šiuo sportu, – susirasti gerą trenerį ir jo klausyti. Aš pati be galo džiaugiuosi turėdama aiškų grafiką ir būdama „Love Streams Running“ komandos nare.

Bėgime nereikia improvizuoti. Jauni žmonės dažnai linkę keletą savaičių pabėgioti savo malonumui ir tuomet pradėti visiems aplinkiniams dalyti patarimus, o taip daryti nereikia. Tai panašus atvejis, kai pasijutę blogai internete ieškome savo ligos, užuot kreipęsi į specialistus. Juk naudos iš to negauname jokios, priešingai, dar labiau pakenkiame sau.

Tam ir yra specialistai, profesionalai, kurie puikiai išmano savo sritį, ir tikrai geriau yra investuoti, bet išvengti nemalonių padarinių.

– Kokių dar turi su bėgimu susijusių planų?

– Šį rudenį, jei vėl nesutrukdys karantinas, bandysiu įveikti atstumą per visą Kuršių neriją. Labai noriu pereiti į ultra varžybų lygį, t. y. dalyvauti varžybose, kurių distancija yra daugiau nei 50 kilometrų. Taip pat kada nors gyvenime norėčiau įveikti ir visų bėgikų svajonę „Ultra-Trail du Mont Blanc“, kur atstumas bekele yra apie 100 kilometrų. Žinoma, tam, kad patekčiau į šias varžybas, reikia turėti daug patirties, tačiau svajoti juk nedraudžiama!

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite