Neat­ra­dus pa­šau­ki­mo, gy­ve­ni­mas tam­pa liū­nu

Šiauliai

Šiau­lių vys­ku­pi­jos Šei­mos cent­ro va­do­vė Edi­ta Gul­bi­nie­nė: „Šei­mos cent­ras da­bar ypač krei­pia dė­me­sį į po­ros, šei­mos to­bu­lė­ji­mą, as­me­ny­bės au­gi­mą, ti­kin­čių žmo­nių dva­si­nę, fi­zi­nę svei­ka­tą, san­ty­kių svei­ka­tą. Su­tuok­ti­niai, ku­rie at­ran­da sa­vo as­me­ny­bių pa­šau­ki­mus, nie­ka­da neiš­sis­ki­ria, nes jie rea­li­zuo­ja sa­ve.“ (Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt

199883

Šiau­lių vys­ku­pi­jos Šei­mos cent­ro va­do­vė Edi­ta Gul­bi­nie­nė ne­ga­li nu­ty­lė­ti džiaugs­mo dėl nau­jos veik­los – įkur­tos „Ka­ra­lys­tės aka­de­mi­jos“. Ne vie­nas ko­ro­na­vi­ru­so pan­de­mi­jos, įvai­rių konf­lik­tų, pra­ras­tos vil­ties iš­var­gin­tas žmo­gus ar šei­ma, net gi­liai ti­kin­tys, sa­ko da­bar be­si­jau­čian­tys taip, lyg grimz­tų pel­kė­je. Men­to­rė pa­de­da at­pa­žin­ti, kas at­si­ti­ko, kas iš­pro­vo­ka­vo ati­tin­ka­mas bū­se­nas, ką pa­keis­ti, ir gy­ve­ni­mas vėl tam­pa pil­na­ver­tis.
 

„Užsižaidžiame kaukėse“

Prieš gerą pusmetį Šiaulių vyskupijos Šeimos centro vadovė E. Gulbinienė feisbuko paskyroje pradėjo dalytis neįprastomis žinutėmis, skelbdama savo telefono numerį ir kviesdama pasikalbėti. Apie tai, ar nesi pats sau ar kitiems tik kontroliuojantis policininkas, kodėl nebejauti gyvenimo džiaugsmo, ką iš tikrųjų reiškia būti geram sau ir kitam, ar gali būti prasmingi nemalonūs nutikimai ir kt.

Edita sako sulaukusi atgalinio ryšio, o susitikimų metu aptiko tikrai liūdną tiesą – žmonės nebeturi vilties. „Vilties nebuvimas nėra nuodėmė. Nuodėmė, kai neviltis tau vadovauja ir tu, jai vadovaujant, darai pasirinkimus. Kai pati pradėjau sąmoningai žiūrėti į tikėjimą, pamačiau, kiek daug žmonių save skriaudžia. Daug mokiausi, daug tyrinėjau ir pamačiau galybę tikinčių, dvasingų žmonių, kurie save įtikina, kad yra neverti gražių santykių, gražios šeimos, neverti gražiai rengtis, turtingai gyventi, nieko neverti... Kažkodėl žmonės galvoja, kad kuo labiau save skriaus, o paskui rodys, koks aš nelaimingas, tuo labiau kiti stengsis jiems padėti. Bet galiausiai jie puola į neviltį“, – kalba mentorė.

Po pranešimų Editą užplūdo konsultacijų prašantys žmonės, kurie neslėpė: tapo koktu nuo visko – netgi nuo maldų, patarimų problemas atiduoti Dievui, raginimų išbandyti įvairias praktikas. Daug tikinčių žmonių jaučiasi taip, lyg skęstų liūne. Niekas nepadeda.

„Vieniši net naujų santykių bijo, bijo kažką keisti, bijo prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Kodėl? Todėl, kad, priimdamas sprendimus. žmogus panaudoja vos 5 proc. sąmonės. 95 proc. žmogaus sprendimų nulemia pasąmonė – įvairios patirtys, pamokos, suaugusiųjų dar vaikystėje įskiepytos „tiesos“, kažkur perskaityti patarimai, susikurti mitai, genetinė informacija. Tai ar tada gali pamatyti, koks esi vertingas, kokias dovanas, talentus iš Dievo gavai, kaip esi gausiai apdovanotas?“ – klausia pašnekovė.

„Karalystės akademija“ buvo įkurta, kad čia apsilankiusio žmogaus gyvenimas ir tikėjimas įgautų vientisumo, aiškumo ir tvirtumo, žmogaus gyvenime atsirastų vilties, atsakomybės ir pasitikėjimo savimi. Pavyzdžiui, atėjo žmogus į bažnyčią, meldėsi, dalyvavo apeigose, o grįžus namo – vėl pykčiai su kaimynu, sutuoktiniu, vėl nepatenkintas savo gyvenimu, vėl save skaudina. Vadinasi, jo gyvenimas yra dvigubas.

„Įdomiausia – mūsų asmenybės dažnai nedalyvauja mūsų gyvenimuose. Mes padarome save patogiu kažkam. O kas aš esu, kiek turiu talentų, kuriais galiu džiuginti pasaulį, – to nematome. Nes užsižaidžiame kaukėse būti geram, neišsišokti, nepadaryti kažko negerai, įtikti, patikti ir tuomet tikėtis, kad gausi, ko tau reikia. Niekas to neduos. Kol nekursi norimo gyvenimo aplink save pats, tol nieko nebus. Tau Dievas visas dovanas davė. Jis nėra šališkas, kad vienam davė gausiau, o kitam mažiau. Dievas visiems duoda vienodai, tik tą reikia atpažinti ir tuo naudotis“, – sako Edita.

Nesupratus pašaukimo, gyvenimas tampa beprasmis

Pasak Šeimos centro vadovės, kiekvienas mūsų savyje turi ne tik tėvų, senelių, aplinkinių auklėjimo patirtį, bet ir genetinę informaciją, kurioje yra prigimtinės nuodėmės patirtis ir rojaus dulkių patirtis. Mumyse visa puokštė patirčių ir per jas mes nebematome savęs, nežinome, kas esame. Taip, mus riboja laikas, fiziniai dalykai, bet kai mes dar ir patys apsiribojame, imame galvoti, kad Dievas mums davė labai nedaug. Taip kvestionuojame Dievo meilę.

Žmogus visada turi svajonių ir tikslų, nes turi pašaukimą. Savo pašaukimą vieni atranda ir žino, kiti nežino. Įgyvendindamas svajones, žmogus veikia pasaulyje, atlieka tam tikrus darbus, užduotis ir taip pat gauna naudą sau, kad galėtų toliau veikti, kad galėtų pilnavertiškai gyventi šiame pasaulyje. O tam, kad galėtų įgyvendinti savo svajones, jam reikalingi kiti žmonės. Bendradarbiavimas yra labai svarbus. Taip yra sukurtas pasaulis.

Kiekvienas žmogus turi du pašaukimus. Pašaukimas būti vaisingam ir daugintis – tai pašaukimas šeimai. O antras pašaukimas – pripildyti Žemę ir valdyti ją. Tai asmenybės pašaukimas atskleisti talentus, padėti kitiems žmonėms jų talentus atskleisti ir gražinti bei kurti pasaulį.

„Pirmas pašaukimas kaip ir aiškus. Susiradau vyrą, ištekėjau, gimdžiau vaikus. O kai vyro ar vaikų namuose nebėra – gyvenimas tarsi sustoja, praranda prasmę. Nes kito pašaukimo kaip ir neatradai“, – komentuoja Edita, sakydama, kad sausio pabaigoje Šeimos centras rengs užsiėmimą – Pašaukimų / misijos atradimo dirbtuves. Čia bus padedama žmonėms atrasti savo pašaukimus.

Kai žmogus nesupranta savo pašaukimo, jo neatranda, gyvenime atsiranda beviltiškumas. Pašaukimo nerandama ir dėl aplinkinių įskiepytų „tiesų“, kritikos, negatyvių vertinimų, nuomonių. Žmogus tiek užsiblokuoja, o jo širdis pasidengia pelėsiais.

„Kai žmogus svajoja, jo širdis yra švari, tyra. Širdyje, sieloje glūdintis pašaukimas yra įkvėptas Dievo, nes Jis žino, kaip valdyti šį pasaulį ir kokia užduotis kiekvienam skirta. Dievas mums viską davė pašaukimui įgyvendinti, bet mes tai dėl tam tikrų priežasčių užblokuojame. Pavyzdžiui, dabar, per pandemiją, daug nevilties, pykčių šeimose, nesusikalbėjimo yra todėl, kad neturime tikslo, nerandame pašaukimo. O viduje jį jaučiame. Taip ir kariaujame su tuo, ką giliai jaučiame, ir stereotipais, kurių esame sklidini. Šis karas vyksta nuolat, įtampa tarp rojaus dulkių ir nuodėmės patirties yra visada“, – kalba Edita.

Todėl turime išeiti iš karo zonos, pakilti į sąmoningą suaugusiojo lygmenį. Turime lyg karvedys nuo kalniuko pažvelgti į karo zoną. Kai pamatome, kas vyksta širdyje, kas su kuo kariauja, tada ateina supratimas, ką toliau daryti.

92005.jpg

Kai suserga siela, suserga ir kūnas

Žmogaus protas veikia labai įdomiai – jis yra tingus, dirba išgyvenimo režimu, ragina mus nieko nedaryti, kad tik jam nereiktų dirbti. O mūsų pašaukimas, kurį visi giliai jaučiame, niekada netyli, jis ieško pagalbos, prašo kurti. Žmogus juk kūrėjas, nes taip yra Kūrėjo sutvertas. Į mus įdėta laisva valia, meilė ir kūryba. Ir jei šios trys dalys neveikia, tada žmogus ir draskosi, nes niekas jo gyvenime neveikia.

Mes prisiklausę gražių posakių, pavyzdžiui, kad gyvenime reikia sudegti kaip žvakei. Yra tokių žmonių, pavyzdžiui, vienuolių, šventųjų, kurių pašaukimas – sudegti kaip žvakei. Bet kiekvieno mūsų pašaukimas vis kitoks, vienam – gal remontuoti automobilius, kitam – gydyti ar mokyti žmones. „Jei gydytojas sudegs kaip žvakė, nebus kam mūsų gydyti. Grius visa sistema. Ir kalba yra ne apie ekonomiką, sąmokslus, susipriešinimą tarp besiskiepijančiųjų ir antivakserių. Tai asmenybės problema. Kuo būsime sąmoningesni, atsparesni, tuo labiau kursime harmoningus gyvenimus. Taip ir aplinka taps harmoningesnė“, – sako mentorė.

Mūsų visų gyvenimuose sąveikauja keturios sritys: santykiai, sveikata, finansai, pašaukimas arba mylima veikla. Jei kuri nors sritis neveikia, gyvenimo ratas nesisuka. Susikoncentruosi tik į verslą – grius sveikata ir santykiai, susikoncentruosi tik į santykius – grius finansai.

„Kai žmogus per konsultaciją atranda, kas jo gyvenime neveikia, pelkėtos akys nušvinta. Jis vėl būna pilnas entuziazmo ir vilties kažką daryti“, – sako Edita.

Pašnekovės teigimu, mes neįgaliais tampame ne tada, kai kažkas atsitinka su kūnu. Neįgaliais tampame, kai su siela kažkas atsitinka. Siela šaukia, kad nori tikrų dalykų, o mes negirdime. Todėl tik tada, kai jau suserga kūnas, pradedame girdėti ir ieškoti pagalbos, klausinėti, ką daryti.

„Mane visada glumino klausimas, kodėl giliai tikintys, dvasingi žmonės praranda santykius, sveikatą. Dabar atsakymus pati atrandu ir galiu jais pasidalyti su kitais“, – sako Edita, patikslindama, kad ji dabar yra bene vienintelis žmogus Šiauliuose, dirbantis tokiu metodu ir galintis padėti žmogaus tikėjimą ir gyvenimą pastatyti ant vienų bėgių. Šis metodas yra universalus, nes paremtas prigimtine žmogaus samprata, kaip veikia gyvenimo pasaulyje sistema. Šios konsultacijos yra mokamos, dėl jų reikia skambinti tel. 8 699 030 69.

Reklama

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt