R. Dabrukas: jei reikėtų pavaizduoti Druskininkus, nutapyčiau kvepiančią freską

Rolandas Dabrukas – druskininkietis menininkas, vienas iš „Druskininkai – Lietuvos kultūros sostinė 2025. Čiurlionio paliesti“ ambasadorių. Nors jau nuo 2021 m. gyvena ir kuria JAV, kiekvieną vasarą sugrįžta į gimtąjį kurortą. Čia, kartu su dailininku Gintaru Jociumi, jis sukūrė įspūdingas penkių metrų sienines freskas Druskininkų vandens parke ir viešbutyje „Medūna“. Šiuolaikiniai jo sienų tapybos darbai puošia įvairias įstaigas ir privačius namus JAV bei kitose šalyse.

Sienų tapyba – tik viena iš daugybės Rolando kūrybos formų. Jis iliustruoja ir leidžia knygas vaikams, kuria jiems spektaklius, moko meno paslapčių tiek mažuosius, tiek suaugusius, o iš maisto produktų komponuoja spalvingas mandalas. Visa ši įvairialypė kūryba alsuoja pozityvumu, žaismingumu ir šypsena, kuri, rodos, niekada nedingsta nuo jo veido. Pokalbis su Rolandu prasidėjo – kaip jam įprasta – nuo dovanos: apelsino tiesiai iš jo sodo Los Andžele.

– Rolandai, jūsų galvoje nuolat sukasi idėjos, o jūsų kūryba apima pačias įvairiausias meno formas ir išraiškas. Kaip pagaunate idėjas savo darbams – o galbūt jos pačios jus pasigauna? Ar jos konkrečios, ar labiau abstrakčių formų?

– Jos ateina įvairiomis formomis, tačiau labai dažnai idėjos pas mane ateina per sapnus. Kartais pabundu naktį susapnavęs idėją – belieka ją užsirašyti ar nusipiešti eskizą, o ryte jau turiu aiškų vaizdą, ką reikės toliau daryti. Kai prieš porą metų gyvenau Čikagoje, per sapnus atėjo daugybė vizijų – praktiškai kiekvieną naktį. Naktį atsikėlęs nusipiešiu, o ryte jau galiu tapyti.

– Ar būna taip, kad naktį aplankiusi idėja atrodo geniali, o ryte atsikėlus sunku suprasti, ką užsirašei?

– Kartais būna ir taip. Bet dažniausiai idėja ateina labai konkreti – atsikėlęs jau žinau, ką darysiu nuo A iki Z. Jaučiu didelį dėkingumą, kad mūzos mane taip aplanko. Esu skaitęs, kad idėjos nuolat beldžiasi pas mus – tereikia atverti duris ir jas priimti. Jei pasibeldus pasakysi: „nelabai turiu laiko“, jos pasibels dar kelis kartus. O jei ir vėl nepriimsi, jos tiesiog nueis pas kažką kitą.

Esu dėkingas savo likimui, visiems sutiktiems žmonėms, kad jie parodo man kelią, kurį nuolat intuityviai atrandu. Jaučiu didelę stiprybę už savo nugaros – tai Lietuva, dzūkų žemė, mano protėviai. Esu labai dėkingas tėtukui ir mamytei – taip iki šiol juos vadinu – kad mane išauklėjo nuolatos jausti pagarbą aplinkiniams. Apskritai, lietuviai yra labai kūrybingi ir darbštūs žmonės, kupini tikrumo ir drąsos.

– Kūrybiniame procese neišvengiamai pasitaiko ir įvairių išbandymų. Kaip sekasi juos įveikti ir ką patartumėte kitiems, kurie nori peržengti įvairias baimes ir pradėti kurti?

– Nėra taip, kad baimę būtų galima visiškai įveikti arba kad ji tiesiog dingtų. Man labai patinka rašytojos Elizabeth Gilbert palyginimas: baimė visada yra šalia – ji važiuoja kartu su tavimi gyvenimo kelionėje. Bet tu gali neleisti jai laikyti vairo, reguliuoti radijo stočių ar nurodinėti maršrutą. Ir štai čia slypi visa esmė. Kiekvienas iš mūsų pats sprendžia, kur važiuoti, ir yra atsakingas už savo pasirinkimus – tai ir yra tikroji laisvė.

– O kaip jums sekasi sudėlioti idėjas ir nuolatinę veiklų gausą į tvarkingą visumą? Galbūt tą padaryti padeda mandalų iš maisto kūrimo procesas?

– Taip, visiems mums reikia vidinės harmonijos. Dėliodamas mandalą iš maisto, tu ne tik sukuri tvarką savo lėkštėje – sukuri ją ir viduje. Lygiai taip pat ir savo aplinkoje kuriame harmoniją – dažnai palengvėjimą pajusime ir nuimsime vidinę įtampą tiesiog apsitvarkę, apsišvarinę. Maistas – kaip kuras, ir jei norime kad mūsų fizinis kūnas gerai veiktų, reikia pilti gerą kurą, naudoti šviežius, organiškus produktus. Dėliojant mandalą, maistui suteikiame papildomos energijos, o bus dar geriau, jei po to ją valgysime su artimu žmogumi, bendraudami ir pasikeisdami energija.

– Kiek tokios harmonijos pasisemiame iš gamtos? Ar menininkui svarbi jos suteikiama ramybė?

– Manęs kartą paklausė vienas žmogus: „O Lietuvoje žmonės medituoja?“ Sakau jam: „Pasižiūrėk, čia visi medituojantys.“ Kaip nemedituosi, jei parvažiavus į Lietuvą eini parku ir tiek daug veiksmo aplink – ant pušų nutupia varnos, šnekasi tarpusavyje, sprendžia gyvenimo problemas. Grįžti į kaimą – varnėnai šnekasi krūvoje, žvirbliukai laksto, žiūrėk – tuoj drugelis išlenda. Dzūkijoje, gimtinėje, tą ypač jaučiu. Įšoki į tvenkinį pušynų apsupty – rodos, pasisemi protėvių energijos. Manau, kad iš šio krašto, iš Druskininkų, pasisėmiau labai daug.

– Į Druskininkus sugrįžti kasmet. Kokius skirtumus ir panašumus atrandi, gyvendamas skirtingose kultūrose?

– Čia atrandu tyrų orą – gaivų ir tokį, kokį galima įkvėpti ir pajusti vidumi. Man atrodo, anksčiau ar vėliau mes visi sugrįšime į pradinį tašką – mums reikia paprastumo, vaikystės saugumo jausmo. Pasiilgstu cikros dzūkiškos kalbos, kuri yra tam tikras vienijantis kodas – dažnai ir Amerikoje pasišnekame dzūkiškai su ten gyvenančiais draugais ar atvažiavusiais žmonėmis. Mane žavi čia gyvenančių žmonių nuoširdumas ir paprastumas. Tiesa, amerikietiškos šypsenos ir mandagumas man irgi patinka – posakį fake it until you make it galima interpretuoti kaip „šypsokis, kol iš tikrųjų pasijusi laimingas.“ Ir ta šypsena iš tikrųjų užkrečia, įkrauna teigiamos energijos – pandemijos laikotarpiu netgi praktikavau juoko terapiją, kitaip vadinamą juoko joga. Labai mėgstu keliauti, susipažinti su naujais žmonėmis, plėsti savo akiratį. Keliaudamas galiu lyginti kultūrų skirtumus, tačiau visi esame skirtingi – kiek žmonių, tiek variantų. Ir man labai pasisekė, nes aš sutikau tikrai pačius geriausius žmones savo kelyje – tiek Lietuvoje, tiek Amerikoje, tiek kitose šalyse.

– Gyvename galimybių ir didelio tempo laikais – mus supa technologijos, sparčiai tobulėja dirbtinis intelektas. Ar tai jus skatina dar labiau atsigręžti į pradines vertybes, o gal priešingai – įkvepia naujoms idėjoms?

– Manau, kad visur turi būti balansas. Man nesvetimos naujos technologijos, tačiau labiau už viską vertinu gyvą bendravimą. Tik gyvo bendravimo metu mes apsikeičiame energija, įeiname į vienas kito „lauką“. Labai daug bendrauju tiek mokydamas vaikus, tiek suaugusius. Pasitaiko visko. Neseniai pas mane atėjo šiek tiek surūgęs pensijinio amžiaus mokinys – paklausėme klasikinės muzikos, pabendravome. Po penkių minučių jis jau vėl laimingas, patenkintas, ir viskas jam gerai. Kiekvieną dieną, kiekvieną minutę mes kuriame ir visada turime pasirinkimą – būti optimistais ar pesimistais, priimti vienokį ar kitokį sprendimą. Gali žiūrėdamas į žemėlapį išmaniame telefone nepamatyti šalia einančios gražuolės panelės ir nugyventi vienas visą gyvenimą. O galbūt paklausi jos kelio, susipažinsi ir sukursi šeimą – gyvenimas kupinas tokių istorijų, ir jei esi atviras galimybėms, visada gali pakeisti savo likimą. Galvoju, kad mūsų sielos nusileido į žemę kaip į didelę mokyklą, kurioje mes mokomės, susitinkame su kitomis sielomis, bendraujame ir skleidžiame tą šviesą.

– Ar būtent toks požiūris skatina imtis vis naujų, netikėtų kūrybos formų? Su savo kolega Gintaru Jociumi netgi esate sukūrę „GiRo show“ – tapybos ant kojūkų pasirodymą.

– Taip, man atrodo, kad mes ir mūsų sielos nuolat ieško… Aš kaip vaikas – man viskas įdomu, mano siela smalsi, norinti pažinti ir pradžiuginti kitus. Ir dėl to ji laiminga. Noriu viską išbandyti, pažiūrėti, kaip veikia tam tikri dalykai. Iš to noro ir kyla įvairiausi sumanymai: kaip čia ant tų kojūkų tapysis, o kas būtų, jei pabandytume žemyn galva? Žinoma, pagrindinė tų sumanymų varomoji jėga – noras pradžiuginti kitus. Labai geras pavyzdys yra mane žavinčios Lietuvos dainų ir šokių šventės – jų metu visi susirenka su vienu tikslu: šokti, dainuoti, džiaugtis ir būti laimingi, sukurti šventę sau ir kitiems. Tai ypatingas jausmas, niekur kitur tokio nepatirsi. Kūryba – tarsi šokis. Aš taip pat noriu džiuginti kitus, kurti šventę, parodyti kitiems, kad viskas įmanoma, o svajonės tikrai pildosi.

– Kiekvieną dieną dirbate su vaikais, leidžiate knygas vaikams ir dovanojate jas.

– Taip, nuo pirmadienio iki penktadienio mokau privačioje Los Andželo mokykloje. Dirbu su daugiau nei 600 vaikų. Pasakoju jiems ir apie Čiurlionį. Dėl knygų – kartais pagalvoju, kad esu tarsi savotiškas šiuolaikinis knygnešys (juokiasi). Išleidžiu naują knygą, tada vežioju jas visur, išdovanoju. Nuvežu vaikams į mokyklas, į vaikų namus. Kuriu vaikams spektaklius – labai smagu dovanoti vaikams šventę. Lankydamasis vaikų namuose, bendraudamas su sunkiai sergančiais vaikais jaučiu didelį dėkingumą. Tokiomis akimirkomis supranti, kad turi viską. Rankas, kojas, stogą virš galvos. Džiaugiuosi, kad galiu kažkaip prisidėti prie jų kasdienybės.

Turiu apyrankę, supintą iš nedidelių „perliukų“, vaikai dažnai klausinėja: „O kas čia, mokytojau Rolandai?“ Sakau jiems: „Čia jūs visi, vaikai.“ Tada jie klausia: „O kuris čia aš?“ Tai tokių perliukų per visą gyvenimą ir susirenku. Stengiuosi įsigilinti į kiekvieną akimirką, o jų pasitaiko labai gražių – tokių, kurias norisi sustabdyti. Kiekvienam iš mūsų reikia dėmesio, kad atsiskleistume.

– Vaikystėje buvote apsuptas trijų seserų meilės ir dviejų geriausių draugų – kartu buvote tarsi neišskiriama komanda, kaip trys muškietininkai. Trijulių motyvą dažnai naudojate ir savo kūryboje. O kokias tris ypatingas Druskininkų vietas išskirtumėte?

 – Pirmiausiai prieš akis iškyla kelias nuo ežerėlio (Druskonio – aut. past.) pro Vilniaus alėją iki anksčiau miesto centre buvusios Dailės mokyklos. Dabar to pastato ten jau nebėra, bet išlieka daug gražių prisiminimų apie mokytojus ir draugus. Vidurinės mokyklos nemėgau, nemėgau sistemos. Net ir dabar savo naujiems mokiniams sakau, kad mano pamokose yra dvi taisyklės. Pirma – just have fun (anglų k. – gerai praleisk laiką – aut. past.), antra – žiūrėk į pirmą taisyklę. Visada laukdavau, kol ateis popamokinės veiklos, Dailės mokyklos laukdavau kaip šventės. Ten liejosi kūryba, ten buvo mano žmonės.

Labai patinka „Girios aido“ muziejus ir jo aplinka. Kai gyvenau pas dėdę šalia Druskininkų, vis ten nuvažiuodavau.  Tuose pušynuose ypatinga energija – atrodo, kad miškų dievai juose būtų apsigyvenę.

Taip pat paminėčiau Antano Česnulio skulptūrų parką. Mane žavi jo kūryba, jo auksinės rankos ir giluminis matymas. Antano kūryboje telpa tiek tautosaka, tiek pasakos – jis ne tik drožėjas, bet ir visapusiškas genijus. Mano dėdės Vytauto Dabruko tėvelis, skulptorius Balys Dabrukas, buvo su Antanu geriausi draugai. Balys buvo labai artistiškas žmogus, ir visoje Dabrukų giminėje to artistiškumo pilna. Štai mano prosenelis buvo ir aktorius, ir muzikantas, statydavo kaimo spektaklius, kviesdavo visus į pirkią ir rodydavo fokusus. Neabejoju, kad ir man tai persidavė. Štai tarkime rašau knygas (paima savo išleistą knygą nuo stalo, atverčia, rodo tuščią lapą), paimu pirštą, įtrinu į rašalą, pripaišau pripaišau ir tada atsiranda piešiniai (rodo knygoje atsiradusius piešinius), bet aš taip pat labai mėgstu spalvas, tada reikia gerai įtrinti pirštą spalvomis… (Toliau rodo fokusą, knygoje atsiranda spalvoti piešiniai, kurie pakratomi vėl dingsta, o vėliau iš knygos, nukritusios nuo grindų, galiausiai „pabėga“ spalvos).

– Tiek Druskininkai, tiek juose gyvenantys žmonės kupini magijos…

– Tikrai taip. Net žodžiais neįvardinsi to jausmo. Tas grojantis muzikinis fontanas, mineraliniai vandenys… Kai su Gintaru (dailininkas Gintaras Jocius – aut. past.) tapėme freską vandens parke, buvo labai gera. Maudynės, saunos, atsipalaidavę žmonės – atrodo, tarsi kitas pasaulis. Žinoma, stiprumo tam jausmui prideda tai, kad čia gyvena mano artimieji, iš čia kyla mano šaknys. Jausmas, kad turi tokį tvirtą pamatą, suteikia stiprybės.

– Galima teigti, kad Druskininkai, kaip miestas miške, ir miškas mieste, yra gamtos kūrinys. O jeigu reikėtų pasirinkti kažkurią meninę formą, kaip pavaizduotumėte Druskininkus? Ar tai būtų milžiniška freska, o gal kažkoks performansas?

– Nutapyčiau kvepiančią freską. Šalia freskos būtinai stovėtų buteliukas, skleidžiantis žiemiškų pušų spyglių aromatą. Nes Druskininkai – tai ir vaizdas, ir kvapas.

– Ką tau reiškia Druskininkų, kaip kultūros sostinės vardas? Kaip jautiesi, būdamas kultūros sostinės ambasadoriumi?

– Tai ir garbė, ir iššūkis, ir tam tikras pasitempimas. Kuo daugiau žmonių pasaulyje sužinos apie Druskininkus, tuo geriau. Tai ypatinga vieta žemėje. Netgi, atrodytų, labai paprasti mūsų turimi dalykai – miškas, mineraliniai vandenys, šaltinių vanduo – yra tikra aukso gysla. Norisi, kad tą ypatingą jausmą pajustų ir kiti žmonės. Kartą vieni draugai iš Amerikos planavo važiuoti į Vokietiją dviem savaitėms ir prieš tai dvi dienas užsuko į Lietuvą. Jiems čia taip patiko, kad visas tas dvi savaites ir praleido čia. Kitiems draugams parodžiau Česnulio parką. Sako: „Kodėl anksčiau nerodei? Mes čia tokį perlą atradome…“ Poetų aprašyti miškai, grybavimas, uogavimas, maudynės vasarą – esame labai laimingi, kad visą tai turime. Manau, kad visi anksčiau ar vėliau sugrįžta prie ištakų, prie pradžios – čia mes tiesiog intuityviai tai jaučiame.

Žinoma, niekas nestovi vietoje. Druskininkai yra gyvas miestas, jis keičiasi ir manau, eina teisinga linkme. Visi mano draugai jau žino Druskininkus, todėl norisi, kad sužinotų dar daugiau žmonių. Turiu įvairių idėjų – organizuoti stovyklas, atvežti čia savo mokinius. Parodyti vietas, kuriose augo ir kūrė Čiurlionis – kai pagalvoji, čia tikra meno Meka…

Kartais viskas atrodo kaip sapnas – vieną dieną atsibundi čia, Lietuvoje, kitą dieną – Los Andžele, dar kitą – Filadelfijoje, Floridoje. Bet vieną žinau tikrai – kol turiu energijos, noriu džiuginti žmones, skleisti pozityvą, kiek jo turiu.

– Ačiū už pokalbį!

Rolandą kalbino Juozas Kazlauskas