Po 40 metų scenoje A. Sakalauskas prisipažįsta: baimė ir jaudulys prieš kiekvieną spektaklį tik sustiprėjo

„Darbas vyksta 3 mėnesius, o žiūrovas tave mato 2 valandas“, – sako karjeros 40-metį minintis aktorius Arūnas Sakalauskas. Atvirame interviu aktorius pasidalino mintimis apie aktorystės iššūkius, nuolatinį jaudulį prieš lipant į sceną, žmones jaudinančias temas bei naują egocentrišką komediją „Puolę dievai“.

1985 metais Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigęs, tačiau dar antrame kurse vaidinti pradėjęs A. Sakalauskas aktoriumi siekė tapti nuo pat vaikystės. „Atsarginių variantų neturėjau, bet man pasisekė“, – sako jis. Nepaisant daugiau nei 40 metų patirties, jaudulys ir baimė prieš lipant į sceną ne tik neišnyko, bet netgi sustiprėjo.

Šiemet 63-ejų sulaukęs A. Sakalauskas teigia, kad aktoriaus auksinis amžius yra nuo 20 iki 45 metų, o vėliau vaidmenų mažėja. Visgi veiklos aktoriui netrūksta net ir vasarą: spektakliai, filmavimai, repeticijos, teatro ir meno studijos reikalai bei kartu su žmona Gabija vykdomos namo paieškos lemia, kad daug laiko poilsiui nelieka.

Šiuo metu aktorius ruošiasi naujai egocentriškai komedijai „Puolę dievai“, kurios premjera nuo spalio 12 d. vyks net 9 šalies miestuose. Rolando Atkočiūno režisuotas spektaklis pasakoja apie senatvės praleisti į pensionatą atvykusias žvaigždes, kurias įkūnys A. Sakalauskas, Inga Maškarina, Arvydas Dapšys ir Inesa Paliulytė.

Atvirame interviu A. Sakalauskas pasidalino mintimis apie aktoriaus profesijos iššūkius, talentingą jaunąją kartą, klasikinio ir šiuolaikinio teatro skirtumus, iš tiesų žmones jaudinančias temas bei gebėjimo pasijuokti iš savęs svarbą.

Sveiki, Arūnai, kaip gyvenate? Ar vasarą poilsiaujate, ar dirbate?

Įvairios vasaros būna. Kartais atostogauju porą mėnesių, kartais tris, bet šią vasarą taip nėra. Užsitęsė sezonas, buvo iki birželio pabaigos, o rugpjūčio pradžioje jau prasideda repeticijos. Taip pat turėjau serialo filmavimus, jau turėjom repeticiją spektaklio „Puolę dievai“. Todėl nebuvo labai daug poilsio. Darbų tikrai netrūksta.

Ar kada pagalvojote, kuo būtumėte, jei nebūtumėte aktorius?

Net neįsivaizduoju. Turbūt visada žinojau, kad būsiu aktorius ir juo tapau. Atsarginių variantų neturėjau. Bet tikrai negaliu skųstis, man pasisekė, nes aktoriaus profesija labai priklauso nuo sėkmės. Turi susirinkti žmonių komanda, kad kažkas įvyktų. Ir tai nevyksta dažnai, per visą karjerą vos kokie 5-6 tokie susitikimai, jei išvis tiek. Manau, jei tiek įvyks, gali labai džiaugtis. Bet džiaugtis gali ir turėdamas vieną, nes kai kuriems net ir to vieno tokio susitikimo nepasitaiko.

Per 40 metų scenoje matėte ir šilto, ir šalto. Ar vis dar turite profesinių iššūkių?

Taip, visą laiką. Visada bijai, visada jaudiniesi. Aktoriaus profesija paremta emocijomis. Jei nejauti emocijų, jei nepergyveni, kaip tas, ką vaidini, tada tu negali daryti poveikio žiūrovams. Tada tu iš tikrųjų nevaidini, o tik imituoji, apgauni. Todėl prieš kiekvieną spektaklį jaučiu baimę ir jaudulį. Kaip tik neseniai turėjome pasirodymą su kitais jaunais aktoriais ir visi bijojom lygiai taip pat. Aš gal netgi dar labiau bijojau už juos. Bet galbūt dėl tos baimės, dėl to adrenalino šuolio ir ėjome į tą profesiją. Truputį mazochistai.

Kalbant apie jaunus aktorius, ar egzistuoja kažkoks bruožas, kurį išvydęs galėtumėte pasakyti, kad žmogus bus sėkmingas?

Aš nežinau, kaip tą įvardinti, bet pas vienus yra, pas kitus ne. Tai matosi. Kažkoks savitumas, išskirtinumas, įsigilinimas į vaidmenį, nebėgimas paviršiumi, ne imitacija, bet yra ir imitacijos. Vieni imituoja, kad vaidina, o kiti vaidina iš tikrųjų. Ir matosi, kad tas iš tikrųjų juos veža. Tokie žmonės eis labai toli. Išties labai daug gerų aktorių dabar yra Lietuvoje. Bet yra pavojus: kai kažkas pamato jauną, gerą aktorių, jį pradeda visur kviesti, nes jis juk visur gerai padarys. Ir čia pavojus tas, kad jam nebereikia dirbti, juk ateisiu ir bus gerai. Bet tu su kiekvienu vaidmeniu turėtum augti, nors tai ir labai sunku. Ne visada pasiseka.

Kaip manote, kas aktoriaus darbe sunkiausia ir ko žiūrovai nemato?

Nemato repeticijų, nemato tavęs, kai spektaklis nepavyksta. Darbas vyksta tris mėnesius, o žiūrovas tave pamato tik dvi valandas. Daugumoje profesijų žmonės turi kažkokius įrankius – kompiuterius, telefonus, teptukus, muzikos instrumentus, plaktukus, mašinas, lėktuvus, miltus, karves ar dar kažką. O aktorystėje tu turi tik save. Tu pats esi sau instrumentas, todėl yra šiek tiek sudėtingiau. Jei eini bandytis į filmą ar teatro vaidmenį ir tavęs nepaima, tai reiškia tave atmetė visą: su tavo akių spalva, su tavo mąstymu, tavo kalba, viskuo. Daugumoje kitų profesijų tu atneši daiktą ir tau sako: „ne, mums šis daiktas netinka“. Jie kalba apie daiktą. O aktoriaus atveju jie kalba apie tave visą. Tu netinki ir viskas. Su tuo sunku susigyventi. Kitas dalykas: vaidmenys yra pagal amžių. Kai esi nuo 20 iki 45 metų, iš esmės gali viską vaidinti, visi herojai dažniausiai yra kažkur tame tarpe, pirmi kartai, įsimylėjimai yra esant tokio amžiaus. Paskui jų mažėja. Ir trečias dalykas: labai pavojinga susitapatinti su tuo, ką vaidini. Kalbėti personažo frazėmis, mėginti galvoti taip, kaip jie galvoja, tada net kitaip pradedi vaikščioti. Svarbu nepavirsti tuo, ką vaidini, nes juk vaidini ne save. Tai tavo supratimas, emocijos… Bet ten nesi tu. Tu turi turėti savo gyvenimą.

Esate sakęs, kad bėgant metams aktorystėje tam tikri dalykai tampa nebesvarbūs. Kas jie?

Svarbą prarado temos, apie ką vaidini. Beveik nebeliko tokių didelių, giluminių temų. Na, pavyzdžiui, ne klimato kaita jaudina žmogų. Mus jaudina tai, kaip bendraujam vienas su kitu. Santykiai, gyvenimo prasmė jaudina. Ne išorė jaudina, ne instagramas, ne feisbukas, o tai, ką pasakys tavo draugė atėjusi į pasimatymą. Palikimai, atstumimai, meilės, gyvenimo prasmė. Tokie dalykai. Jie yra senose, klasikinėse pjesėse. Kai spektakliai statomi pagal jas, stipriai neišdarkant, ateina visai kitoks žiūrovas.

Ar norite pasakyti, kad šiuolaikinis teatras klasiką išdarko?

Modernaus teatro bruožas yra tas, kad staiga paimsiu kokią klasiką, kaip „Hamletas“, ir padarysiu, kad veiksmas vyksta Pietų Afrikos anglių kasykloje. Ir tada dingsta visa esmė. Viskas per daug sumodernizuojama. Atsiranda mikrofonai, aktorius per toli nuo žiūrovo, už kažkokių širmų, jis grimerinėje, jį per kamerą rodo, bet žmonės sėdi teatre. Ir tokie dalykai nelabai jaudina. Visi dabar skrolina telefonus ir, tarytum, nori ir tokio teatro: kad galėtum praskrolinti sceną, kai neįdomu. Nes negali susikaupti. Aš nesakau, kad tai yra gerai ar blogai, aš nežinau, bet tiesiog konstatuoju faktą. Nenoriu būti tas žmogus, kur sako: „o mano laikais, tai buvo taip…“. Mano laikais lygiai taip pat žiūrėjome į tuometinį teatrą. Pavyzdžiui, kai atėjo Oskaras Koršunovas, teatras buvo kitoks ir jis atnešė visiškai naują sampratą. Bet jis išlaikė senas vaidybos tradicijas, jis sujungė tradicijas ir, manau, su Koršunovu teatras žengė didelį žingsnį į priekį. Jis tarsi paėmė viską ir atnešė iki šių laikų. Na, o dabar visi jau ima Koršunovo teatrą ir skaido mažus gabaliukus. Toks laikmetis.

Kalbant apie dabartinius spektaklius, šiuo metu kaip tik statote komediją „Puolę dievai“, minėjote, kad jau turėjote ir repeticijų. Apie ką šis spektaklis?

Apie tai, kaip kažkada buvai populiarus, žinomas ir reikalingas, bet staiga, su metais, tau sako: „ačiū, jūsų nereikia“. Žmonės natūraliai pasensta. Ir tas prisitaikymas, tas suvokimas, kad tu esi nebereikalingas – labai sunkus. Kai kurie moka tai gražiai priimti, o kiti dar kabinasi ir puola aiškinti: „ne, aš dar galiu!“. Bet tikrai niekas nebalsuos už tave ir tavo pastangas. Jie balsuos už šalia esantį jauną ir gražų žmogų, į kurį malonu žiūrėti. Be to, šioje istorijoje yra ir kiti dalykai: kaip tokiais tampama, kaip tai atsiliepia asmeniniam gyvenimui, kaip kovojama dėl garbės ir pripažinimo, kokia didelė konkurencija, kaip tai daro įtaką asmeniniams santykiams.

Pats spektaklis pristatomas, kaip „egocentriška komedija“. Ką tai reiškia?

Manau, kad visi esame egocentriški. Labai sunku save vaidinti, niekas nenori to daryti. Ir štai mes susirenkame keturi aktoriai (aut. past. – I. Maškarina, A. Sakalauskas, I. Paliulytė, A. Dapšys) iš keturių skirtingų teatrų ir kiekvienas su savo patirtimi, tuomet tau norisi aiškinti kitam, kaip ką daryti. O kitam norisi sakyti tau, kaip ką geriau daryti. Ir mes tampam panašūs į tuos personažus, tik mes kartu neturėjome šlovės akimirkų.

Kokią žinutę norėtumėte, kad iš šio spektaklio išsineštų žiūrovai?

Kad visi mes vienodi. Jeigu dabar taip nėra, tai bus. Galiausiai visi suvienodėsim, bet mokėkim iš savęs pasijuokti. Nesvarbu, kas nutiktų. Pasišaipykim iš savęs.

O kaip jums pačiam komedijos žanras ir kokiame žanre jaučiates geriausiai?

Kokiame žanre geriausiai jaučiuosi tikrai negaliu pasakyti, bet komedijos man patinka. Prajuokinti salę yra reikalų. Jei tai tyčia daroma, tai nelabai, bet jei tai gerai ir skoningai, tai super. Mielai pasirašyčiau komedijoms. Nors jos ir sunkiai pasidaro.

Spektaklio aprašyme yra tokia frazė: amžius – ne priežastis leisti gyvenimui praeiti pro šalį. O kokių svajonių ar tikslų dar nespėjote įgyvendinti?

Dar yra, bet aš nesakysiu, kad nenubaidyti (juokiasi).

Tuomet ko sau palinkėtumėte?

Energijos ir ryžto.

Arūnai, ačiū jums už nuoširdų, gilų ir atvirą pokalbį.

Naujoji egocentriška komedija „Puolę dievai“ su Arūnu Sakalausku nuo spalio 12 iki lapkričio 7 dienos bus rodoma net devyniuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Tauragėje, Alytuje, Panevėžyje, Klaipėdoje, Utenoje, Kaune, Vilkaviškyje ir Palangoje.