Žymus – užmirštas lietuvių kalbininkas, kunigas Kazimieras Jaunius

2019 m. kovą sukako 111 metų nuo žymiojo lietuvių kalbininko, lyginamosios kalbotyros garbės daktaro, profesoriaus, kunigo Kazimiero Jauniaus mirties.

Kazimieras Jaunius gimė 1848 m. Lembo kaime, dabartinės Šilalės rajone. Jo tėvai – Veronika Grigaliūtė ir Juozapas Jaunius. Teigiama, kad Kazimiero Jauniaus tėvas buvo labai sumanus ir gabus ūkininkas. Nors nemokėjo rašyti, gebėdamas skaityti gerai išmanė valstiečių žemės valdymo įstatymus, servitutų taisykles ir su noru padėdavo aplinkiniams žmonėms įvairiausiais patarimais. Tėvo gabumus, matyt, paveldėjo ir penki vaikai – keturi sūnūs ir dukra. Vyriausias jų – Kazimieras Jaunius – tapo kunigu ir žymiu kalbininku, jauniausias Pranciškus – gydytoju, o kiti vaikai – Antanas – Laurynas, Dominikas ir Marija, pasiliko kaime ir dirbo žemės ūkio darbus.

K. Jaunius mokytis pradėjo Rietavo lenkiškoje trijų klasių mokykloje, nes tuo metu lietuviškų mokyklų nebuvo. Nuo 1860 m. mokslą tęsė Telšių progimnazijoje, o vėliau, 1866 m., mokėsi Kauno gubernijos gimnazijoje. 1871 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją, kur lietuvių kalbos mokė vyskupas Antanas Baranauskas. Iš jo K. Jaunius gavo pirmąsias lietuvių kalbos mokslo žinias ir pateko į gana palankias sąlygas plėtoti savo filologinius gabumus, gilinti senųjų – graikų ir lotynų – kalbų žinias. Seminarijoje mokėsi klierikai, kurie kalbėjo įvairiomis tarmėmis, todėl Baranauskas užduodavo jiems užduotis užrašyti tekstų kiekvieno gimtąja tarme. Šiuo laikotarpiu K. Jaunius giliai susidomėjo gimtąja žemaičių tarme. Grįžęs atostogų namo jis daug laiko praleisdavo bendraudamas su mama. Ji žinojo daugiau senoviškų žemaitiškų žodžių nei kiti namiškiai, tad K. Jaunius gaudavo daug vertingos medžiagos gimtajai tarmei pažinti.

Besimokydamas kunigų seminarijoje, Jaunius pasižymėjo ne tik kaip gabus, geras studentas, bet gebėjo kritiškai žiūrėti į savo mokytojo A. Baranausko dėstomą kursą. Kazimieras Jaunius vadovavosi Fridricho Kuršaičio rašybos taisyklių, o A. Baranauskas laikėsi A. Šleicherio nurodymų lietuvių kalbos rašybai todėl dėl terminologijos ar rašybos klausimų abu susikirsdavo. Ir vienas ir kitas nenorėjo pripažinti kitų autoritetų, todėl tarp jų kildavo daug rimtų diskusijų, tačiau nežiūrint to jų santykiai buvo labai gražūs.

Baranauskas buvo tikras pedagogas, todėl matydamas Jauniaus gabumus jų ne tik neslopino, bet dar ir stiprino juos.

Baigęs kunigų seminariją, K. Jaunius 1875 m. birželio 8 d. buvo įšventintas į kunigus. Seminarijos rektorius prelatas S. Račkauskas jam parašė labai teigiamą charakteristiką ir K. Jaunius išvyko studijuoti į Peterburgo Dvasinę Akademiją (1875-1879 m.). Akademijoje Jauniui atsirado didesnės sąlygos ir kalbiniams gabumams ugdyti. Čia jam buvo dėstoma: logika, psichologija, visuotinė ir Rusijos istorija, literatūros istorija, poetika ir specialios kalbinės disciplinos. Tuo metu akademijoje dirbo daug žymių mokslininkų. Lotynų literatūrą ir graikų kalbos gramatiką dėstė profesorius Liucijanas Miuleris, vienas iš žymesniųjų Europos lotynų literatūros specialistų, senąją hebrajų kalbą ir biblijos istoriją dėstė Peterburgo Imperatoriškojo universiteto Rytų fakulteto semitų filosofijos katedros profesorius, rusų orientalistas Danijilas Chvolsonas (1819 – 1911), lotynų kalbą mokė Peterburgo Mokslų akademijos narys Antonas Francas Šyfneris (1817 – 1879) ir kiti. Studijos ir profesorių įtaka motyvavo K. Jaunių: jis ėmė dar labiau gilintis į senovės kalbas, o lotynų išmoko taip gerai, kaip savo gimtąją kalbą. Besimokydamas užsienio kalbų, K. Jaunius vis aktyviau įsitraukė ir į lietuvių kalbos tyrimus.

Baigęs Peterburgo Dvasinę Akademiją, K. Jaunius įgijo teologijos magistro laipsnį. Akademijos valdžia nutarė K. Jaunių palikti pačioje Akademijoje, tačiau šiuos mokslus jis baigė Žemaičių vyskupijos išlaikomas ir vyskupas Mečislovas Leonardas Paliulionis nesutiko, kad K. Jaunius pasiliktų Peterburge.

1879 m. K. Jaunius buvo paskirtas Kauno katedros vikaru, o nuo 1880 m. rugsėjo 11 d. Kauno kunigų seminarijoje ėmė dėstyti įvairius teologijos dalykus, lotynų, o vėliau – ir lietuvių kalbą. Nuo 1883 m. sausio 28 d. jis taip pat pradėjo dėstyti tikybą mergaičių gimnazijoje. Metai praleisti Kaune buvo pats laimingiausias ir darbingiausias jo gyvenimo laikotarpis. Vis dėlto, didelis atsidavimas kalbotyrai reikalavo aukoti dvasininko pareigas. Tuo tarpu Žemaičių vyskupas M. L. Paliulionis laikėsi konservatyvių pažiūrų ir nemėgo, kai dvasininkai dirbdavo papildomus darbus.

1892 m. vyskupas Jauniui pasiūlė pasirinkti dirbti kurią nors kaimo parapiją. Pasijutęs niekam nereikalingas Jaunius atsisakė dirbti Žemaičių vyskupystėje ir priėmė pasiūlymą dirbti Kazanėje. 1893 m. čia buvo paskirtas klebonu, o nuo 1899 m. – Peterburgo Dvasinės Akademijos lotynų ir graikų, o dar vėliau – ir hebrajų kalbų profesoriumi. 1903 m. Krokuvos universitetas K. Jaunių kvietė vadovauti naujai steigiamai lietuvių kalbos katedrai, o 1904 m. Kazanės universitetas jam suteikė lyginamosios kalbotyros garbės daktaro laipsnį. 1906 m. K. Jaunius sunkiai susirgo ir mirė. Palaidotas Kaune.

Kazimiero Jauniaus nuopelnai ir moksliniai darbai

Pats K. Jaunius rašė mažai, tiesiog nemėgo rašyti. Jo tyrinėjimus kalbų mokslo srityje surašė Kazimieras Būga, kuris nuo 1902 m. buvo K. Jauniaus sekretoriumi, o ilgainiui tapo jo mokiniu. Remdamasis K. Jauniaus idėjomis, K. Būga parengė ir 1908 m. išleido „Aistiškus studijus“. K. Jauniaus tyrinėjimai yra sudėti į šešis storus tomus, sudarytus maždaug iš 3043 lapų rašomojo popieriaus. Šis kalbinis palikimas, užrašytas K. Būgos, saugomas VU bibliotekoje.

K. Jaunius susistemino lietuvių kalbos tarmes. Kalbininkas neapsiribojo vien savo gimtąja žemaičių tarme, bet ir parengė 6 tarmių (Ukmergės, Kauno, Raseinių, Zarasų, Šiaulių, Panevėžio) aprašus. 1891–1900 m. juos išspausdino Kauno gubernijos statistikos komiteto leidžiamame metraštyje „Pametnaja knižka Kovenskoi gubernii“ (Kauno gubernijos informacinė knyga, 1893, 1898, 1899, 1900): ten taip pat paskelbė straipsnį apie lietuvių kalbos priegaidės. Šie straipsniai turi mokslinę vertę iki šių dienų.

Kalbotyrininkas taip pat parašė originalią lietuvių kalbos gramatiką. K. Jauniaus pirmoji gramatika „Lietuviškas kunigo Jauniaus kalbamokslis“ buvo surinktas J.Juškytės ir G. Petkevičaitės-Bitės ir Tartu studentų lietuvių iniciatyva leidinys buvo hektografu išspausdintas 60 egzempliorių tiražu.

Vėliau gramatika buvo išversta į rusų kalbą ir 1911 m. išleista Peterburgo Mokslų Akademijos.

Jauniaus gramatika reikšminga lietuvių kalbos mokslui: joje geriau negu ankstesnėse gramatikose aprašytos ir susistemintos lietuvių kalbos tarmės, pateikta keli nauji kirčio ir priegaidės dėsniai, papildytos linksniavimo paradigmos, sukurta naujų gramatikos terminų.

Gramatikoje pirmiausiai kalbama apie rašybą (etimologinę ir dialektologinę) – kirčio ženklus ir sintaksę – vėliau apie lietuvių kalbos tarmes, balsių tarimą, priegaides ir priegaidžių dėsnius. Gana plačiai išdėstytas daiktavardžių ir būdvardžių linksniavimas, daug dėmesio skirta veiksmažodžiams.

K. Jauniui rūpėjo visos mūsų kalbos mokslo šakos: rašyba, žodžių kilmė, kalbos lyčių ir sakinių mokslas, terminai, žodynas ir kt. Be to, tyrė indoeuropiečių ir semitų kalbų santykius, domėjosi mitologijos problemomis, buvo pirmasis lietuvių kalbininkas, kuris tyrinėjo baltų ir finų kalbų santykius. Jis parašė lietuvių – estų, lietuvių – suomių etimologinius ir baltiškos kilmės suomių kalbos skolinių žodynėlius.

Kalbininko K. Jauniaus rankraštinis palikimas: „Katalogas ir publikacijos“ / Parengė S. Skrodenis, 1972/.

Kalbininkai apie Jaunių

Visų bendraminčių atmintyje Kazimieras Jaunius pasiliko mokslininkas – legenda, o J. Balčikonis teigė, kad savo darbais Jaunius iškėlė ne tik lietuvių kalbą , bet kartu ir lietuvių tautą ne tik mūsų pačių akyse, bet ir kitoms tautoms.

Jonas Jablonskis K. Jaunių yra pavadinęs mūsų kalbininkų tėvu. J. Jablonskio žodžiais tariant, „Tokio tikslaus ir plataus mūsų tarmių aprašymo, kokį mums davė Jaunius, nebuvo padaryta, nei prieš jį, nei paskui lig šiol. Tai amžinas kalbotyros paminklas, pro kurį negalės praeiti nei vienas rimtesnis mūsų kalbų tyrinėtojas“ ir „Iš Jauniaus pats esu daugiausia suvokęs gyvosios kalbos faktų ir nė vienas lietuvių kalbos vadovėlis nėra man davęs tiek nauja kalbos srityje, kiek šitas Jauniaus kalbamokslis – gramatika.“

Įžymaus lenkų kalbininko J. Baudouin de Courtenoy nuomone, K. Jaunius buvo genealus mokslininkas. To požymiais jis įvardino tris kalbotyrininko ypatybes: 1) aiškiai išlaikančią atmintį ir smulkmenas, kuriose – daugybė faktų iš įvairių kalbų; 2) didelį gabumą apibendrinimams, faktų sugretinimams, mokslo išvadų susidarymams 3) gebėjimą įsisavinti naujus mokslo atradimus ir sekti mokslo pažangą.

Galiausiai, Jono Basanavičiaus teigimu, „Mums gi lietuviams Jaunius yra ypačiai tuo svarbus ir brangus, kad jis tyrinėdamas lietuvių tarmes nušvietė pagrindus, ant kurių drąsiai galima tverti ir statyti mūsų rašomoji kalba. Jis parodė, kaip reikia lietuvių rašyti, kad visi lietuviai galėtų jį suprasti”.

K. Jaunių geriausiai pagerbsime gerai mokėdami ir tinkamai vartodami lietuvių kalbą, kuriai jis paskyrė visą savo gyvenimą. Tad, kol gyvuos lietuvių tauta ir jos kalba, gyvuos Lietuvoje ir kunigo, kalbotyrininko K. Jauniaus atminimas.

Literatūra

1.Būga K. Jauniaus mokslo darbai nuo 1902 iki mirčiai. Rinktiniai raštai, t I V.,- 1958.

2.Drotvinas V. ir Grinaveckis V. Kalbininkas Kazimieras Jaunius, Leidykla „Mintis“ V. – 1970.

3.Martynaitis M. ir Matulis J.( vyr. redaktoriai) ir kiti. Mažoji Lietuviškoji enciklopedija t. I „Mintis“ V.- 1966.

4.Trakymas A. (pirmininkas) ir kiti Tarybų Lietuvos enciklopedija t. II Vyriausioji enciklopedijų redakcija V. – 1986.

5.Zinkevičius Z. Žymaus kalbininko sukaktis. – „VVU mokslo darbai“ t. 26, V. – 1958.

6.„Lietuvos mokykla“ Mėnesinis pedagogikos laikraštis. 1928.

Nuotraukose: Kazimieras Jaunius. Atvirukas, 1919

Kazimiero Jauniaus klėtelė – muziejus. Aut. Aurelija Bacevičienė