Žymių žmonių nuomonė apie esperanto kalbą

Esperanto kalba, iki šiolei lieka vienu iš įdomiausiu visuomenės reiškinių. O štai ką apie šią kalbą ir net gyvenimo būdą mano žymūs žmonės:

Lumiere Louis (Lui Liumjeras)
Kinematografijos pionierius
Esu įsitikinęs, kad visuotinis esperanto paplitimas turėtų pačių teigiamiausių pasekmių tarptautiniams santykiams ir pasaulinės taikos sukūrimui. Tačiau tam būtina įtraukti jos mokymą į mokyklų programas.

Vigdis Finnbogadottir (Vigdis Finbogadoutir)

Islandijos Respublikos prezidentė (1980 – 1996)

Jau atėjo metas skirtingomis tautomis suprasti, kad neutrali kalba jų kultūrai galėtų padėti pastatyti užtvarą, apsaugančią nuo monopolinės vienos ar dviejų kalbų įtakos, kuri, kaip matome, kasdien tampa vis akivaizdesnė. Aš nuoširdžiai trokštu, kad esperanto kuo griečiau žengtų pirmyn tarnaudama visoms pasaulio tautoms.

dr. William Edward Collinson (Viljamas Edvardas Kolinsonas 1889 – 1969)

Anglų kalbininkas ir filologas
Nepaprastas esperanto natūralumo ir stiliaus vieningumo įspūdis, man regis, kyla iš to, kad ji gimė didžiuliu kalbos talentu apdovanoto žmogaus galvoje; tai ne koks nors sterilus nepraktiškų mokslininkų komiteto kompromisas.Ypač pastebėtina, kad ji jau atlaikė ilgametį išbandymą ir visiškai atitinka jai keliamus reikalavimus. Nors ją ir lengva išmokti, vertėtų ją studijuoti kantriai ir įsigilinus.Idealistinis judėjimo, norinčio užtikrinti Tarptautinei kalbai pripažinimą, siekis – tautų brolybė – yra savaime suprantamas ir nereikalauja komentarų.

Romain Rolland (Romenas Rolanas 1866 – 1944)

1915 m. Nobelio literatūros premijos laureatas
Tam, kad tautos išgirstų viena kitą, pirmiausia reikia, kad jos klausytųsi viena kitos. Esperanto galėtų grąžinti klausą šiems kurtiesiems, kurių kiekvienas ištisus šimtmečius slėpėsi už savo kalbos sienų.

Adomas Dambrauskas – Jakštas

Katalikų filosofas ir publicistas, dvasininkas
Su iszradimu geležinkeliu, garlaiviu ir telegrapu, kada terptautiszki žmoniu susineszimai pasidare kaskart tankesni ir kada pervažiavimas keliu karaliszcziu per vieną nedėlią ir susikalbėjimas vienoj' valandoj' per szimtą miliu stojosi daigtais kasdieniniais, atsirado reikalas terptautiszkos kalbos, kuri budama viena dėl visu tautu, duotu kiekvienam apszviestam žmogui lengvą pragumą susisznekėti ir susirasziti su visais svetimtaucziais. (kalba netaisyta)

Bertha von Suttner (Berto fon Sutner 1843 – 1914)

Austrų pacifistė, Nobelio taikos premijos laureatė.
Esperanto yra svarbiausia augančio internacionalizmo, sujungsiančio pasaulio tautas į taikingą sambūrį priemonė. Šios kalbos kaip privalomojo dėstomo dalyko įvedimas į visas mokyklas - yra pats pirmiausias tikslas, kurio reikia siekti.

Wilhelm Friedrich Ostwald (Vilhelmas Frydrichas Ostvaldas)

Vokiečių fizikas, chemikas ir filosofas, Nobelio chemijos premijos laureatas.
Prieš kurį laiką pradėjau gilintis į visuotinės pagalbinės (pasaulinės) kalbos problemą ir šiuo požiūriu man didelį įspūdį paliko galimybė patvirtintį energetinį imperatyvą... Dėl šios priežasties savo paskaitoje pačiomis gyviausiomis spalvomis pavaizdavau pažangą, kurią galėtų pasiekti žmonija, priėmusi tokią pagalbinę kalbą, kuri turėtų ne nustelbti nacionalines kalbas, o tarnauti kaip kalbinių sienų nepaisanti tarptautinio bendravimo priemonė.

Alfred Hermann Fried (Alfredas Hermanas Frydas 1864 – 1921)

Nobelio taikos premijos laureatas
Esu tvirtai įsitikinęs, kad pasitelkus esperanto, pagalbinės kalbos klausimas yra visiškai išspręstas [...] Bet koks judėjimas už pasaulinę taiką turi susitelkti prie šio vienintelio tikslo: visuotinio esperanto pripažinimo. [...] Intelektualai turėtų atlikti savo garbės pareigą atnešdami dr. Zamenhofo tarptautinei pagalbinei kalbai pergalę.

Edvardas VII

Anglijos karalius
Manau, kad esperanto yra didžiulis gėris žmonijai, ir linkiu jai kuo greičiau sulaukti kuo didžiausios sėkmės.

Friedrich Nietzsche (Frydrichas Nyčė)

Frydrichas Nyčė, kuris prieš tapdamas filosofu buvo kalbininkas ir dirbo filologijos katedroje Bazelio universitete nuo 1869 m. 1878 m., tais pačias metais, kai Liudvikas Zamenhofas su draugais šventė lingve universala gimimą, vokiečių filosofas rašė savo veikale Menschliches, allzumenschliches (Žmogiška, labai žmogiška):

Keleto kalbų mokymasis pripildo atmintį žodžių, užuot pripildęs faktų ir idėjų, ir dėl to kiekvienas žmogus gauna tik tam tikrą ribotą turinio kiekį. Tačiau žmonių prekybiniams ryšiams su kiekviena diena tampant vis kosmopolitiškesniems [...], tenka pripažinti, kad kelių kalbų mokymasis šiuo metu yra neišvengiama liga, kuri pasiekusi kritinę ribą, privers žmoniją surasti vaistą nuo jos.

O labai tolimoje ateityje visame pasaulyje bus nauja dirbtinė kalba, kuri pirmiausia tarnaus kaip bendravimo priemonė prekyboje, po to intelektualiniuose santykiuose – tai taip pat tikra kaip ir tai, kad kada nors egzistuos oro navigacija.

Antraip kam gi tada kalbininkams būtų reikėję ištisą šimtmetį studijuoti kalbos dėsnius ir nustatinėti tai, kas kiekvienoje kalboje būtiniausia, naudingiausia ir labiausiai vykę?

Čia nepasisakoma konkrečiai apie esperanto

Levas Tolstojus
Rusų rašytojas
Laiko išmokti esperantui reikia labai mažai, o mokymosi rezultatai potencialiai tokie puikūs, jog joks išsilavinęs žmogus negalėtų atmesti tokios mokymosi galimybės.

Élisée Reclus (Elizė Rekliu 1830 – 1905)

Geografas (L' Homme et la Terre [Žmogus ir Žemė])

Ši nauja kalba jau plačiai vartojama; ji funkcionuoja kaip žmogaus mąstymo organas, nors jos kritikai bei priešininkai vis kartoja tarsi akivaizdžią tiesą, esą kalbos niekuomet nebuvusios dirbtiniai kūriniai ir jas turi sukurti pats tautų gyvenimas, jų įgimtas genijus. Tiesa tai, kad visų kalbų šaknys iš tiesų glūdi pirmapradėje dirvoje, esperanto visu savo žodynu liudija esanti naujas nesugriaunamas pavyzdys. [..]

Esperanto išradėjas ir tie, kurie visose pasaulio šalyse jį energingai palaiko, niekada nereiškia užmačių pakeisti egzistuojančias kalbas, turinčias ilgą ir gražią literatūros bei folosofijos praeitį; jie siūlo priemonę bendram sisitarimui tarp tautų pasiekti kaip paprasčiausią pagalbinį nacionalinių kalbų įrankį.

Willy Brandt (Vilis Brandtas 1913 – 1992)

Vokietijos kancleris, 1971 m. Nobelio taikos premijos laureatas

Kalbų įvairovė yra viena rimčiausių kliūčių tautų tarpusavio supratimo ir draugystės kelyje. Tarptautinė esperanto kalba jau seniai sėkmingai bando įveikti šią kliūtį. Esperanto sėkmę pripažino UNESCO. Jungtinės Tautos pageidautų, kad dr. Zamenhofo pradėtas darbas būtų tęsiamas. Bendradarbiavimas siekiant pagerinti tarptautinius santykius turėtų būti pagrindinis kiekvieno politiškai aktyvaus žmogaus uždavinys. Draugiškas skirtingų tautų žmonių tarpusavio supratimas padeda politikai atlikti savąjį uždavinį: sukurti taiką

Edward Sapir (Eduardas Sapiras 1884 – 1939)

Amerikiečių kalbininkas

Logiškas tarptautinės kalbos poreikis naujaisiais laikais keistai kontrastuoja su abejingumu ir priešiškumu, be kurio dauguma žmonių neapsieina vertindami jos galimybes. Ligšioliniai mėginimai išspręsti šią problemą, iš kurių didžiausią pasisekimo mastą, ko gero, pasiekė esperanto, palietė tik nedidelę dalį žmonių.

Priešinimasis tarptautinei kalbai yra menkai logiškai bei psichologiškai pagrindžiamas. Tariamas tokios kalbos kaip esperanto ar kurios nors kitos iš pristatytų panašių kalbų dirbtinumas yra absurdiškai perdėtas, kas nebūtų paimta iš bendro žodžių bei formų, nuolatos besiplėtojančių Europoje, sandėlio.

André Martinet (Andrė Martinė 1908 – 1999)

Sorbonne' os universiteto profesorius;

Kalbininkas, diachroninės fonologijos kūrėjas

Tarptautinio bendravimo kalbos problema šiuo metu pasireiškia kaip konfliktas tarp planinės kalbos esperanto, apie kurią žinome, jog jos funkcionavimas visiškai tenkina jos vartotojus, ir hegemoninės nacionalinės kalbos, kokia, kaip žinome, yra anglų kalba.

Umberto Eco (Umbertas Ekas)

Semiotikas, Bolonijos universiteto ir Prancūzijos kolegijos profesorius, romanų Rožės vardas (ekranizuoto) ir Fuko švytuoklė autorius.

Esperanto istorija ir ideologija man atrodo įdomūs reiškiniai: būtent čia yra jos nepažintoji pusė. Paprastai žmonės suvokia esperanto tik kaip priemonę ir nieko nežino apie tą idėjinį polėkį, kuris ją įkvepia. Štai kodėl Zamenhofo biogratija mane taip sužavėjo. Reikėtų visiems geriau pažinti šį aspektą!.. Istorinė ir ideologinė esperanto pusė lieka iš esmės nepažinta

Rudolf Diesel (Rudolfas Dyzelis 1858 – 1913)

Vokiečių išradėjas, tap pat lingvistas, sociologas, meno žinovas.

Ši tarptautinė pagalbinė kalba atitinka pagrindines sąlygas, kad ją pripažintų kuo daugiau tautų, nes genialiu savo strultūros paprastumu ir logiškumu ji natūraliai yra susijusi su pagrindinėmis dominuojančiomis kalbomis. [...] Vertinu šią kalbą inžinieriaus, kurio pastangos orientuotos į energijos taupymą, žvilgsniu. [...] Esperanto tikslas yra sutaupyti laiko, energijos, darbo, pinigų ir paspartinti, supaprastinti tarptautinius santykius. Šiuo požiūriu sunku suprasti, kodėl kartais vis dar priešinamasi pripažinti šitą taip naudingą žmonijai dalyką.

William Ramsay (Viljamas Ramzis)

Chemikas, Nobelio premijos laureatas

Chemija, kurios tyrimų laukas yra visa visata turi turėti visuotinę kalbą. Jei mes galvojame apie tuos darbus, kurie šiuo metu atliekami Rusijoje bei Japonijoje, taip pat apie tuos, kurie bus atliekami tada, kai prie šios žmogiškosios veiklos srities prisidės ir gyva bei stipri Kinijos inteligentija, susiduriame su būtinybe vartoti esperanto, kad galėtume bendrauti su visomis šiomis tautomis, jei norėsime išvengti sudėtingų kalbų, o ypač kinų kalbos su jos 40 000 ženklų (hieroglifų), kurių kiekvienas atspindi atskirą idėją, mokymosi.