Žydų mo­kyklų bend­ruo­me­nių pa­mo­kos mūsų lai­kams

Tar­pu­ka­riu Lie­tu­vo­je ypač daug nuo­pelnų dėl rim­to po­žiū­rio į mokslą ir bend­ruo­menę te­ko žydų tau­tai – jie bu­vo lai­ko­mi pre­ci­ziš­ko moks­lo puo­selė­to­jais. Nos­tal­giš­kai į šį lai­ko­tarpį ir anuo­metį bend­ruo­me­niš­kumą žiū­ri žydų kultūros istorikė dr. La­ra Lem­per­tienė, ku­rios nuo­mo­ne, kai ku­riuos svar­bius da­ly­kus, de­ja, da­bar esa­me pra­radę: „Tar­pu­ka­riu mo­ky­to­jai bu­vo lai­ko­mi in­te­li­gen­tais, la­bai ger­bia­mi, da­bar jie – kri­ti­kos ob­jek­tas ir vos ne ap­tar­nau­jan­tis per­so­na­las kai ku­rių tėvų aky­se.“

Vaikai negali būti įžūlūs

Šiandien, prabėgus bene šimtmečiui nuo tarpukario, mes kalbame apie tai, kaip sukurti stiprias mokyklų bendruomenes, kaip ir vėl iškelti mokytoją kaip prestižiškos profesijos atstovą, kaip sustabdyti patyčių ir smurto protrūkius ugdymo įstaigose… Tarpukario situacija atveria kitokį vaizdą.

Apie nepagarbą mokytojui anuomet negali būti nė kalbos. Žydų kultūros istorikė, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centro vadovė dr. L. Lempertienė sako, kad tiek tėvai, tiek vaikai besąlygiškai gerbė mokytojus. „Vaikams buvo šiukštu draudžiama kažką blogo kalbėti apie mokytoją“, – patikina ji. Šiandien, deja, situacija mokyklose kitokia – prestižo ieškoma, vaizdžiai tariant, net su žiburiu. „Bet prestižas priklauso ir nuo to, kaip valstybė žiūri į šitą profesiją. Jei mokytojai tam tikroje šalyje yra labai gerai apmokami, jiems suteikiama laisvė priimti sprendimus ir t. t., tai tada galima kalbėti apie prestižą“, – mano pašnekovė.

Iš tarpukario yra ko pasisemti – pagarbos. „Jie buvo labai kuklūs inteligentai, nebuvo gerai apmokami, bet mokyklų bendruomenė, t. y. tėvai ir vaikai, juos tikrai labai gerbė. Mokytojais būdavo užsienio universitetų diplomus turintys žmonės, kurie nevengė darbo gimnazijose ir mokyklose, nebuvo per aukšto išsilavinimo dirbti mokyklose. Profesijos geidžiamumas juk taip pat parodo prestižą. Be to, tėvų, mokytojų ir vaikų sistemos veikimas buvo kur kas organiškesnis. Tai, kas svarbu žydų švietimo sistemoje – ta pagarba mokytojui, buvo puoselėjama absoliučiai visose plataus rango mokyklose“, – sako istorikė.

Lara įžvelgia dar vieną mūsų šių laikų visuomenės problemą. „Manyčiau, kad to, ką vadiname demokratija, dažnai daugelis nesupranta, nesuvokia, kas tai yra. Tai nėra ochlokratija – minios valdžia, o kai kurie tėvai ir mokiniai galvoja būtent taip. Kad demokratija leidžia jiems negerbti mokytojo triūso. Žinoma, kad vaiko išugdymas yra mokyklos ir švietimo sistemos tikslas, bet tai dar nereiškia, kad vaikas gali būti įžūlus ar tėvai gali tikėtis iš mokytojo, kad jie jų vaikams leis absoliučiai viską“, – teigia pašnekovė.

Finansavimo stoka ir nuolatinė kova už būvį

Nebūdavo tiek daug patyčių atvejų, su kuriais susiduriama šiuolaikinėse mokyklose. Visos vertybės persikeldavo iš namų į klases. „Mokyklose vaikai turėdavo mažai laiko, kai nebūdavo kontroliuojami suaugusiųjų. Tai iš esmės prisidėdavo prie sveikos psichologinės atmosferos mokyklose. Antras dalykas – žydų šeimose, kur paprastai būdavo daug vaikų, yra priimta, kad mažieji prižiūrimi vyresnių, ir jokiu būdu nebuvo priimta šaipytis, tyčiotis ir užgaulioti kitų. Taip, neabejoju, kad pasijuokimų iš vaikų buvo, esu tą girdėjusi iš atsiminimų. Nėra mokyklų be šito dalyko, tai kažkokiu mastu egzistavo, bet manau, kad tai nebuvo tokia problema, kokią mes turime šiandien. Atmosfera mokyklose tuo atžvilgiu buvo kur kas sveikesnė“, – akcentuoja specialistė.

Problema tuosyk buvo kita. „Didžiausia problema žydų mokyklose buvo finansavimas, kadangi ir Lietuvoje, ir Lenkijoje, kuriai priklausė Vilnius, visą laiką buvo keičiamas požiūris į mažumų švietimo institucijas. Mokyklų finansavimas visada buvo svarstomas – mažinamas arba ne“, – sako Lara.

Žydams, pasak pašnekovės, nuolat teko kovoti dėl įsitraukimo į Lietuvos švietimo sistemą. „Nuo to priklausė dar ir krūvis bei programos – kiek galima įtraukti naujų dalykų, kviečiant naujus mokytojus, ir pan. Žydų mokyklos amžinai kovojo dėl savo egzistavimo, nepaisant to, kad jų buvo daug, buvo įvairios ir užtikrindavo ganėtinai aukštą išsilavinimo lygį. Bet tai buvo labai įtemptas egzistavimas“, – pasakoja istorikė.

Platus žydų mokyklų tinklas

Pasak Laros, sunku tiksliai pasakyti, kiek šiuo minimu laikotarpiu žydų mokyklų veikė Lietuvoje, mat skaičius per tarpukarį nuolat kito. Be to, juk ne visi žydų vaikai ėjo į savo tautos steigtas mokyklas, dalis žydų atžalų kartu su lietuviukais lankė ir bendrojo pobūdžio lietuviškas mokyklas.

„Bet tai nereiškia, kad mes turime ignoruoti šį faktą kaip ne žydų švietimo faktą, nes jis labai daug prideda prie pokalbio apie tai, kaip švietimas iš viso leido žydams integruotis į bendrąjį Lietuvos kultūros paveikslą ir kokios buvo žydų aspiracijos, ko jie norėjo išmokti“, – pastebi pašnekovė.

Nebuvo Lietuvoje nė vieno miesto ar net mažo miestelio, kuriame nebūtų veikusi žydų švietimo įstaiga. Visoje šalyje veikė tiek tradicinės pradinės mokyklos berniukams (chederiai), – jų, beje, Šiauliuose buvo tikrai nemažai, – tiek pasaulietinių mokyklų jidiš ar hebrajų kalbomis. Nuo miestelio dydžio taip pat priklausydavo, kokio tipo mokykla jame veikė, bet, žinoma, didieji miestai jų turėjo ne po vieną. Kai kurios mokyklos turėjo atskiras lietuvių ir žydų klases. Beje, steigtos ir privačios žydų mokyklos, kurios, pasak Laros, būdavo prilyginamos net gimnazijoms. Jos taip pat nelikdavo be Lietuvos švietimo ministerijos priežiūros, patikrinimų.

Žydų gimnazijos globėjas – Chaimas Frenkelis

Išlaikyti įkurtas mokyklas nebuvo lengva. Mažuose miesteliuose ypač. Nors žydų švietimo įstaigos buvo pavaldžios ir finansuojamos tuometės Švietimo ministerijos, su kuria buvo derinamos mokymo programos, visgi lėšų trūko ir daug pastangų teko dėti pačiai žydų bendruomenei. „Jei atlyginimus mokytojams mokėdavo ministerija, kuri dalinai arba dideliu mastu finansavo žydų švietimą, tai pastatų įsteigimas buvo bendruomenės ir net įvairių rėmėjų įsitraukimo reikalas“, – teigia L. Lempertienė.

Dažniausiai iškilę gražūs ir šiuolaikiški pastatai bylodavo, kad ne Lietuvos valstybės lėšomis buvo įkurti, o rėmėjų. Pavyzdžiui, Panevėžyje. Pastatas ir dabar puikiai išsilaikęs, tik žydų kultūros įamžinimas gerokai užtruko. „Jis priklausė žydų mergaičių gimnazijai ir yra gražiai išlikęs, jame ir toliau vykdoma kažkokia veikla. Bet tik visai neseniai ten buvo atidengta labai graži lenta, įamžinanti, kad ten veikė žydų gimnazija“, – sako pašnekovė. Iki šių dienų praeitį mena ir Panevėžio bei Telšių ješivų, t. y. religinio pobūdžio aukštojo mokslo, pastatai. Šiauliuose, anot pašnekovės, tokio tipo įstaiga neveikė.

Bet veikė žydų gimnazija. Jos steigimu Šiaulių mieste pasirūpino žymus pramonininkas Chaimas Frenkelis. „Kiek man žinoma, Šiauliuose veikė žydų gimnazija hebrajų kalba. Mokykla buvo visai šalia jo odų fabriko. Vaikai netgi žaidė dideliame kieme, kuris buvo praktiškai šalia fabriko“, – sako istorikė.

Žydų krūvis didesnis

Tarpukariu vaikams tekdavo mokytis ir šeštadieniais. Tiesa, žydų atžaloms valstybės potvarkiu buvo leista tądien nesinešti vadovėlių ir nerašyti, juk, anot judaizmo, šeštadienį nevalia dirbti. „Kadangi daugelis žydų šeimų laikėsi religinių tradicijų, o valstybė tai gerbė, tai vaikams leista nesinešti daiktų, jie į mokyklą eidavo tik klausytis, o namų darbus darė kitokiu būdu. Taip buvo sutarta su mokytojais pasaulietinėse mokyklose“, – aiškina pašnekovė.

Žydai labai anksti leisdavo atžalas mokytis: religinėse berniukų mokyklose – nuo 3–5 metukų, o pasaulietinėse – nuo 7-erių. Nuo mokyklos tipo priklausydavo ir tai, kiek vaikų buvo ugdoma vienoje klasėje: religinėse berniukų mokyklose galėjo būti tik iki 10 vaikų, mat mokydavosi jie mokytojo (melamedo) namuose. „Todėl mokytojas negalėdavo nei priimti daugiau vaikų dėl turimų sąlygų, nei užtikrinti efektyvaus mokymo“, – sako Lara ir priduria, kad pasaulietinėse mokyklose skaičius būdavo maždaug dvigubai didesnis.

Lara pabrėžia, kad žydų mokyklose krūvis buvo tikrai didelis, vaikai mokyti papildomų dalykų, pvz., jidiš, hebrajų kalbų, Biblijos, mokytasi ir lietuvių kalbos. Patys žydai mokytojai ir edukatoriai kurdavo vadovėlius, taip pat hebrajų ir jidiš kalbomis yra išleistų ir Lietuvos istorijos vadovėlių, geografijos, krašto pažinimo. „Būdavo lietuvių apsakymų, išverstų į hebrajų ar jidiš kalbą, arba originalių eilėraštukų, apsakymų apie Lietuvą, jos šventes, peizažą ir pan., nors tai nebūdavo lietuvių istorijos vadovėlis, o tik žydų kalbų vadovėliai“, – apie integraciją per mokslą pasakoja istorikė.

Studijavo užsienyje

Kokių vertybių siekė žydų tauta, ugdydama mažuosius savo tautiečius? Kuo pasireiškė jų mokymo unikalumas, kuris itin vertinamas? Lara mano, kad tai pasiekti gali bet kuri tauta, įdėjusi tiek pastangų ir sudėliojusi prioritetus taip, kaip reikia. „Žydų mokymosi svarba ir būtinumas iš tikrųjų siekia labai ankstyvus laikus. Tai praktiškai pirmieji amžiai po Kristaus, kai imta skelbti apie Toros studijų būtinybę kiekvienam žydui. Pradinė mokykla buvo laikoma privalomu etapu“, – pabrėžia ji ir priduria, kad visas kitas tolimesnis ugdymo proceso progresas – žydų bendruomenės nuopelnas.

Žydų tautos unikalumas slypi požiūryje į tradicijas, į kartų pasiekimus. Žydai siekė sukaupti kuo daugiau žinių, aprėpti kuo daugiau to, kas buvo sukurta tradicinėje ir naujoje literatūroje. „Buvo labai svarbu žinoti ne tik tai, kas svarbu dabar, bet kas sukurta per amžius. Atrodytų, kad taip mokoma kiekvienoje mokykloje, bet reikia nepamiršti, kad žydų rašytinė tradicija siekia laikotarpį dar prieš Kristų. Ir visa tai vienu ar kitu mastu išmokti buvo privaloma žydų švietime. Net ir pasaulietiniame. Dėl to mokymas buvo intensyvus ir būtinybė visa tai žinoti buvo iškeliama kaip vertė“, – sako Lara.

Žinoma, reikėjo įgyti praktinių, realių mokslų žinių, kad žydai galėtų išgyventi, kad galėtų siekti specialybės ir pan. Čia susidurta su kita išorės problema – nors Lietuvoje veikė platus įvairių mokyklų tipų tinklas, visgi žydų švietimo sistemoje aukštosios mokyklos nebuvo. „Šiek tiek žydų studijų galėjo mokytis tik Vytauto Didžiojo universitete Kaune. Vadinasi, reikėjo įsilieti į valstybės mokslo sistemą ir tai reikalavo dar papildomų žinių. Buvo ugdomas noras būti labai aukšto lygio mokiniu, jei nori tęsti mokslą universitete“, – teigia Lara.

Beje, nemaža dalis žydų aukštesnės pakopos išsilavinimo siekė užsienyje. „Nebuvo jokių apribojimų išvykti mokytis ir daug žydų tai darė. Tam taip pat reikėjo įgyti papildomų žinių ir turėti labai tvirtą pagrindą, kad galėtum mokytis humanitarinių ar medicinos mokslų užsienyje. Beje, daugelis žydų inteligentų, kurie mokėsi svetur, paskui grįžo į Lietuvą ir dirbo mokytojais, dėstytojais, gydytojais“, – pasakoja pašnekovė.

Populiari užklasinė veikla

Žydų mokyklose taip pat veikė daug ir įvairių būrelių. Užklasinė veikla buvo ir skatinama, ir labai populiari. Kai kuriose mokyklose biologijos žinių vaikai sėmėsi patys augindami augalus, prižiūrėdami mokyklos kieme esantį sodelį. Atrasti apylinkes, pažinti savo ir tolimesnius kraštus padėdavo pažintinės ekskursijos. Beje, dar vienas svarbus akcentas – žydų vaikai labai dažnai lankėsi bibliotekose, o ir mokytojai savo ruožtu tai labai skatino.

Lara pažymi, kad mokyklose, vertinant aprangą, šukuosenas, negalėdavai pasakyti, kuris vaikas yra iš žydų, kuris iš lietuvių šeimos: „Tėvų ir vaikų karta tuo metu jau nesiskyrė niekuo nuo lietuvių nei pagal aprangą, nei pagal šukuosenas. Jei madingi buvo tam tikri kirpimai, taip buvo ir žydų mokyklose.“