Žvilgsnis į užkulisius vertėjo akimis

Turbūt retas pagalvojame, kokio skaičiaus žmonių reikia statant spektaklį, norint jį paversti tuo reginiu, kurį galime stebėti teatre. Svarstote, galbūt užtektų nedidelės komandos, o gal keliasdešimties žmonių? Dar prie šio skaičiaus pridėkite užkulisuose dirbančius vertėjus, kurie padeda Kauno valstybinio muzikinio teatro scenai paruošti užsienio kūrėjų spektaklius. Vienas iš jų “Vindzoro šmaikštuolės”, kurio pastatyme dalyvavo iš operos tėvynės- Italijos, atvykę scenos meno meistrai.

Tad šį kartą nusprendėme pakalbinti scenos užkulisiuose dirbusias vertėjas - Viktoriją ir Simoną.

Viktorija Lapajeva ir Simona Žukauskaitė yra Vilniaus universiteto Kauno fakulteto antro kurso Audiovizualinio vertimo magistrantūros studentės. Taip pat jos dirba laisvai samdomomis vertėjomis. Puikiai įvaldžiusios anglų kalbą, 2016 metais buvo pakviestos dirbti vertėjomis statant spektaklį “Vindzoro šmaikštuolės”. Merginos padėjo susikalbėti iš Italijos atvykusiems režisieriui ir choreografui Gianni Santucci, scenografui Alessandro Camera, kostiumų ir grimo dailininkei Maria Carla Ricotti su Kauno valstybinio muzikinio teatro darbuotojais.

Kas labiausiai sužavėjo iš darbo su “Vindzoro šmaikštuolės” spektaklio pastatymu?

Nuostabūs kostiumai, lyg susitarusios, tvirtina abi vertėjos. “Jie tokie ryškūs, spalvoti ir patraukiantys dėmesį, kad jais stebėjausi nuo tos akimirkos, kai mačiau juos dar siuvamus siuvykloje. Vis dėlto, jie mane apkerėjo dar labiau, kai aktoriai su jais pasirodė scenoje. Vaizdas tikrai nepakartojamas”- teigia Simona.

Merginos taip pat liko nustebintos visų spektaklio dalyvių profesionalumu. “Sužavėjo visų dalyvavusių spektaklio statyme profesionalumas ir pats procesas. Kadangi kiekvieną vaidmenį kūrė keli aktoriai, buvo tikrai įdomu stebėti, kaip kiekvienas aktorius susikuria savą veikėjo versiją ir kokios skirtingos jos gali būti, nors vaidmuo lieka tas pats. Kadangi buvo keli sąstatai, spektaklį buvo galima žiūrėti nors ir kelis kartus ir su kiekvienu sąstatu atrasti ką nors naujo.”- sako Viktorija, pridurdama, kad norėtųsi pagirti žmones, kurių darbas nemažiau svarbus, bet dažnai lieka antrame plane. Tikrai nuostabų darbą padarė visos siuvėjos, dekoratoriai, scenos darbuotojai ir kiti. Kokie bekiltų sunkumai, jie visada sugalvodavo kūrybingą išeitį.

Su kokiais iššūkiais susidūrėte?

“Turbūt sunkiausia ir tuo pačiu įdomiausia buvo kiekvieną dieną atsidurti labai skirtingose situacijose. Juk statant spektaklį reikia bendrauti su kalnu žmonių ir labai įvairiomis temomis. Todėl net nepastebėdavau, kaip vieną valandą teatro siuvykloje versdavau apie suknelių rankovių ilgį ir pūstumą, o kitą jau stovėdavau scenoje ir derindavome dekoracijų pastatymo vietas ir pritvirtinimo metodus”, - pasakoja Simona.

Viktorija priduria, kad sunku buvo ir su terminologija. “Teko versti tiek aktoriams, tiek šokėjams, tiek choristams, tiek siuvėjams, tiek dekoratoriams ir kitam personalui, o kiekvienos profesijos atstovai, kaip žinia, turi savo žodyną, savo žargoną. Nors vertimui buvo ruošiamasi, žinoma, vis pasitaikydavo situacijų, kai nežinodavau vieno ar kito žodžio ir tekdavo bandyti suktis iš situacijos. Taip pat šis darbas reikalavo ypač didelio susikaupimo, visada reikėjo stebėti aplinką ir įsiminti įvairius pokyčius.”

Ar dirbant teko susidurti su kurioziškomis situacijomis?

“Kai visą dieną kalbi tai angliškai, tai lietuviškai, gali ir susimaišyti su kuo kuria kalba reikia bendrauti”,- sako Simona. “Teko atsidurti situacijoje, kai režisierius iš anksto pasakė, ką reikės perduoti teatro rekvizitininkei. Vos prie jos nuėjome, iškart pradėjau aiškinti, ką norėjo pasakyti režisierius. Tik kai režisierius juokdamasis ėmė stuksenti man į ranką, susivokiau, kad viską aiškinu angliškai ir tuomet teko viską pradėti iš naujo, tik jau kita kalba.”

Kokie tarpkultūriniai skirtumai išryškėjo dirbant dvišalėje komandoje?

“Sunku pasakyti. Turbūt labiausiai pasijuto šiltas ir draugiškas italų būdas, kuris mums, lietuviams, iš pradžių gali pasirodyti kiek neįprastas”- teigia Simona.

Ar teko pamatyti spektaklį iš žiūrovo kėdės? Kokie įspūdžiai?

“Teatras mus pasikvietė į vieną iš premjerų, tad teko pasėdėti ir žiūrovo kėdėje. Kadangi žinojau, kaip kas turi būti, buvo labai įdomu stebėti, kaip vyksta spektaklis, ypač, jei kas įvykdavo ne pagal planą, kaip neretai pasitaiko pasirodymų metu. Bet buvo išties smagu”, sako pašnekovė Viktorija.

Kolegei pritaria ir Simona: “Buvo gan įdomu spektaklį stebėti jau iš žiūrovo pozicijos. Vis dėlto, pamačiau daugiau nei įprastas žiūrovas: galėjau pasakyti kas buvo suplanuota, o ką aktoriai padarė ekspromtu, kas įvyko šiek tiek kitaip nei turėjo. Tokių dalykų tikrai neužfiksuotum, jei nebūtum dalyvavęs pačiame spektaklio pastatymo procese.”