Žvilgsnis į jaudinančią prisiminimų upę

2022 m. balandžio 5 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje vyko susitikimas su poetu Dainiumi Gintalu. Šįkart Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos rubrikoje „Apie literatūrą – gyvenimiškai“ siūlome rašytojos Editos Puskunigytės refleksiją apie autoriaus pristatytą knygą Vienos vasaros giesmė (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021).

Dainius Gintalas – vienas iš kūrybiškiausių šiuolaikinių lietuvių poetų, kurio naujoji knyga „Vienos vasaros giesmė“ pritrenkia jaudinančiais prisiminimais, erotinėmis patirtimis, fundamentaliais apmąstymais apie laiką, civilizaciją, žmogaus ir gamtos ryšį. Daugialypė lyrinio subjekto išgyvenama patirtis, žaidimas kalba ir vaizduotės šėlas – tik keli bruožai, kuriais būtų galima nusakyti, ką skaitytojas gali rasti šioje poemoje. Tiesa, poemos perskaitymas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti sudėtingas, tačiau, pagavus ekspresyvų ir dramatiškai įtraukiantį teksto ritmą, poema leidžia išgyventi neišdildomą skaitymo malonumą.

Šį malonumą pirmiausia lemia eroso svarba lyrinio subjekto pasaulyje, visoje poemoje. Eroso turi tiek praeities, tiek ir dabarties laikas. Žmogus yra nuolat ištinkamas aistringą santykį su pasauliu liudijančios nuostabos. Lyrinio subjekto kūnišką santykį su aplinka, geismą moteriai ar tiesiog pažinimo geismą liudija ir šie fragmentai:

jos plaukai žvynuoti akys dėmėtos jai skauda skrandį ji ką

tik atsikando laukinio obuolio ką tik atsikando gervės šios

ilgas kaklas grioviu nušliaužia į mano stadioną šliaužk mano

vaikyste aikštelės linijom nuo vartų lig vartų nuo įvarčio iki

įvarčio […]

maskoliškėse prisiglaudęs prie mylimosios tirpstu it keptuvėje

lydomas cukrus trokštu būti jai saldainiu iš lydyto ir ataušusio

cukraus […]

[…] mano ranka slysta tavo perlamutrine

oda tavo išsišovusia krūtinės ląsta tavo kvepiančiomis

krūtimis ar jauti kaip pamažu lydosi mano ląstelių cukrus nuo

tavo švelnumo kaitros ir įsilydo į tavo odą į tavo kapiliarus

kraujagysles limfą liaukas skaidulas visas landas galop ima

sunktis varvėti į pačią švelniausią bedugnę kurioje švyti

(Gintalas 2021: 18–19)

„Aš“ mato, uodžia, liečia ne tik išorines kūno formas, bet ir numano, kas esti už jų. Lytėjimas ranka, kiti kūniški „mano“ judesiai leidžia suprasti, kas iš tiesų sieja du kūnus, kokia yra sapniškų prisiminimų reikšmė eroso sąmonei. Detalus lytėjimo aprašymas ženklina ne tik dviejų kūnų lytinį aktą, bet ir kviečia apskritai mąstyti apie žmogų, jo pažinimo paslaptis. Žaismingo eroso šėlo turi ir poemos fragmentas apie amazonę:

[…] amazonė kvatoja nuoga

upėje ir visi apgirsta atrodo tuoj svirnai trobos virs ant šono ir

voliosis lyg didžiuliai žirgai ir štai pievoje it dideli gyvuliai jau

voliojasi tvartai trobos svirnai malkinės paskui keliasi lyg

niekur nieko vėl stovi šilta ir šlapia amazonė išbrenda iš upės ji

pabučiuoja mane į kaklą aš pabučiuoju jai į petį ji man į pažastį

aš jai į klubą ji man į kelį aš į pėdą ir išsilieju kaip pavasario upė

tavo pėdose amazone slypi slaptinga jėga

(Gintalas 2021: 65)

Mitologinė amazonės figūra – lyg grožio deivė, nuo kurios apgirstama, nuo kurios nuogumo ne tik gyvūnus, bet ir daiktus, namus apima šėlas. Turbūt svarbiausias motyvas šiame fragmente yra lyrinio subjekto pavirtimas pavasario upe. Erosas ištinka lyrinį subjektą, ir dėl to esmingai persikeičia jis pats, jo laikas ir erdvė. Judesys įsuka veiksmus, veiksmai leidžia pereiti į kitus kūnus, ir šių tarpkūniškų veiksmų sūkuryje atsiveria improvizacijų, ekspresyvaus siužeto kupinas poetinis pasaulis.

Taigi erosą liudija ir nerimastinga, gaivališka gamta, gyvūno ir žmogaus suartėjimas. Iš dar  vieno poemos fragmento matyti, kaip to kūniško, net erotiško santykio su gamta reikia vieno ar kito asmens išgijimui, apskritai visatos išsigelbėjimui:

mano akyse blizga dvi vietovės maskoliškės ir slabadėlė būdos

miškas ir varčios  miškas ir varinės gyvatės ir angys mangutai ir

barsukai mėlynės ir bruknės susilieja į viena įgauna dvigubos

jėgos aistros gyvenimui gamtai visoms gyvoms būtybėms tu

mirei angie kad mane išgelbėtum valgiau tavo sriubą rijau tavo

mėsą ir žaizda užsitraukė nebepūliavo tavo dvasia marguole

su manimi tavo dvasia raštuotoji gyvate gyvena mano širdies

tabernakuly tavo nuodai šventas vynas tavo oda drabužis mano

(Gintalas 2021: 57)

Fragmento pradžia tarsi leidžia viską matyti iš angies perspektyvos – miškas, mėlynės, bruknės, įžeminta pasaulio erdvė. Po to stiprėja žmogaus ir gamtos (angies) susiliejimo geismas, išreiškiamas valgymu ir kitais veiksmais. Šis pasakojimas – tarsi išgyvenimą žmogui nulėmusios gyvatės pašlovinimas, o šiam ritualui labai svarbus tam tikras ritmas (širdies plakimo, žingsniavimo, kvėpavimo…). Taigi šioje istorijoje ir kitose poemos vietose kalbama ir apie gyvenimiško laiko ribą peržengiančią mirtį ar prie mirties priartinančią ligą. Tačiau subjekto sąmonėje ji yra panašiai aistringa kaip meilė, erosas.

Kaip rodo ir ankstesnės citatos, vienas svarbiausių dalykų erosui perteikti yra veiksmų bei kalbos sukurtas ritmas. Ypatinga vieta tenka šokio judesiui.

aš šoku aš šoku mano meilė ir aistra čia pat aš šoku aš šoku

aš šoku sūpuojamas vėjo šoku mušdamas būgną per griovį

į slabadėlę į dziedo kuznią į tėvų meilę į savo tėvišką meilę

šoku į meilę mano vaikų ir amazonės šoku per griovį į daugus

(Gintalas 2021: 65)

Šokis išryškėja kaip judesio, garso, ritmo persmelktas veiksmas, kurio metu subjekto sąmonė sujungia praeitį, dabartį ir ateitį. Ritminio judėjimo įspūdį lemia poemoje pasikartojantis persikėlimas per upę, o tai reiškia nuolatinį siekį judėti, nenustoti gyventi.

Savo mąstymo ar kalbos ritmu, judesių stebėjimu ir fiksavimu subjektas įgalina juslišką sąmonės ir pasaulio sąveiką. Kūniškas santykis su erdve, laiku, žmonėmis, daiktais – visa tai sukuria gyvos kalbos estetiką. Poema „Vienos vasaros giesmė“ – lyg įtraukianti, pulsuojanti, ritmiška upės tėkmė, kuri skaitytoją gali nunešti jam pačiam nežinoma vaizduotės, aistros, prisiminimų kryptimi.

Edita Puskunigytė