Žvėrių klajonių miestuose gali tik daugėti – žalieji kritikuoja valdžios norą viską „betonizuoti ir trinkelizuoti“

Kelias dienas po Vilnių klaidžiojusi meška atvėrė opias institucines žaizdas. Šis įvykis parodė, kad iki galo nėra aišku, kaip elgtis tokiose situacijose, be to, pritrūko komunikacijos iš valdžios atstovų. Taip pat atsirado nuogąstavimų, esą tokių laukinių žvėrių paklydimų tarp gyvenamųjų kvartalų ir apstatytų teritorijų gali tik daugėti, o dėl to kalta valstybės urbanizacijos politika.

Apie tai laidoje „Alfa taškas“ prabilo Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkė Ieva Budraitė. Pasak jos, miesto teritorijų užstatymas sparčiai auga, o tai reiškia, kad laukinių gyvūnų gyvenamieji plotai mažėja.

Politikė įsitikinusi, kad jei valstybė nesukurs aiškaus plano, kaip suderinti urbanizaciją ir laukinę gamtą, tokių įvykių kaip pastaroji meškos kelionė po Vilnių tik daugės.

– Po Vilnių klaidžiojanti meška, dar anksčiau – briedis. Kaune taip pat neseniai klaidžiojo briedis, kuris galiausiai rastas negyvas. Tai nesenos istorijos, iliustruojančios laukinių gyvūnų atėjimą ir blaškymąsi miestuose. Jūs sakote, kad tai iš esmės yra žmonių kaltė. Kodėl?

– Mes kviečiame mąstyti ir žiūrėti sistemiškiau, ypač kai kalbame apie miestų plėtrą, kitaip tariant, urbanizaciją. Pavyzdžiui, Vilniaus plėtra per pastaruosius 20 metų paaugo daugiau nei 12 proc. Mes, rodos, turėjome 38 proc. miesto teritorijos užstatymo, ir tas skaičius paaugo iki 50 proc. Panašu, kad tas procentas augs dar sparčiau negu iki šiol. Tai reiškia, kad tos natūralios erdvės, kur gyvūnai gyvena, veisiasi, maitinasi, traukiasi.

Mes nesuplanuojame savo teritorijų taip, kad jos turėtų vadinamuosius žaliuosius koridorius ar ekologines trasas, kurios leidžia gyvūnams judėti saugiai ir nesusitikti su žmonėmis. Mes nepagalvojame apie vadinamąsias buferines zonas, kurios natūraliai atskiria žmogaus ir gamtines teritorijas. Pavyzdžiui, jaunuolynas, pieva, galbūt kažkoks tvenkinys, tiesiog atvira erdvė be papildomos infrastruktūros, kuri, į ją patekus gyvūnui iš miško, leidžia jam apsidairyti, apsižiūrėti, kur jis yra, nuspręsti, kur jis judės toliau.

Apie visa tai reikia galvoti, juolab kad tokios zonos duoda ir kitų privalumų, kai mes kalbame apie kritulių sugėrimą, rekreaciją, žaliuosius plotus. Man tokių planų Lietuvos urbanistinėje politikoje labai stinga. Mes retkarčiais apie tai pakalbame, bet žiūrime labai formaliai – tik kad užsidėtume varnelę, bet nebūtinai realiai suplanuotume, kaip tai įgyvendinti. Svarbu ir visuomenei paaiškinti, kodėl to reikia, kodėl ne kiekvieną plotelį aplinkui miestą reikia užstatyti, betonizuoti, trinkelizuoti ir panašiai.

– Jeigu nebus imtasi konkrečių žingsnių, manote, kad tokių laukinių gyvūnų užklydimų į miestą tik daugės?

– Na, taip, tai mums ir skaičiai sako. Pavyzdžiui, meškų populiacija kaimyninėse valstybėse didėja. Jos juda, migruoja, jų yra daugiau. Ir galbūt, kai matysime tų atvejų daugiau, reikėtų turėti aiškų algoritmą, kaip yra reaguojama. Turėti ilgalaikius planus, kaip mes planuojame toliau savo miestus, infrastruktūrą. Tai yra tiesiog būtina.

– Šiandien jūs matote, kad būtų noro ir pastangų spręsti urbanizacijos politikos klausimus?

– Mes pasikalbame tada, kai yra galimybė iš Europos paimti finansavimą ir kad jį paimtume, reikia paruošti kokią nors išsamią ataskaitą, šūsnį dokumentacijos. Tada kažkiek pajudame. Bet nuoširdaus noro pasiruošti nėra. Nėra politinės valios, dėl to mes paliekame tai ties formalumais. Toks labai paradoksinis išbandymas Vilniaus miesto savivaldybei – sostinę paskelbus Europos žaliąja sostine, ji patiria testus vieną po kito, kurie parodo, kad vis dėlto šis titulas yra daugiau rinkodaros priemonė ir triukas, bet realių veiksmų yra per mažai, kad susitvarkytume su visa daugybe temų, kuriose iš tiesų reikia profesionalumo.

Iš specialistų, visuomenės aktyvistų, medžiotojų būrelių buvo siūloma daug pagalbos – tai gražu ir sveikintina, bet kad valstybė nemoka tos pagalbos laiku pasiimti, yra absoliuti gėda. Be to, mes turime platų tinklą neetatinių aplinkosaugos inspektorių, kurie yra išsilaikę egzaminus, gavę pažymėjimus, ir aš žinau konkrečių pavyzdžių, kai tokie žmonės niekada nesulaukė skambučio iš Aplinkosaugos departamento su prašymais padėti atlikti reidus, patikrinimus ar dalyvauti visuomenės informavimo akcijose.

Tai kai mes taip neįdarbiname visuomenės, tas pasitikėjimas valdžia ir noras įsitraukti į bet kokias kitas iniciatyvas yra tiesiog žudomas. Man atrodo, čia irgi yra neišnaudotas resursas ir didelė klaida situaciją tokią ir palikti.

– Jūs sakote, kad politinės valios trūksta, iniciatyvos yra tik susijusios su europiniais pinigais ir projektais. Kaip tai pakeisti?

– Mano pasiūlymas yra visuomenei aiškiau reikalauti, kad mes norime atsakingos valdžios. Mes norime ne kad skandalai kiekvieną dieną iš televizijos ar naujienų portalų eitų apie tai, kaip kas nors susiginčijo ar pavadino vienas kitą, bet kad eitų žinios apie realius, konkrečius dalykus. Tų gerųjų praktikų pasaulyje yra daugybė. Reikia tiesiog atitinkamai susidėlioti prioritetus.

– Jums neatrodo, kad meškos istorija parodė, jog ir pati visuomenė ne iki galo supranta šią problemą? Nes viešojoje erdvėje galėjome matyti, kad į meškos klaidžiojimą ir stresą dalis visuomenės žiūrėjo su humoro prieskoniu?

– Na, taip, tai yra išskirtinis dalykas. Kai mes galbūt tik iš pasakų ar iš kažkur įsivaizduojame mešką švelnią kaip Mikę Pūkuotuką ar panašiai. Nors tai yra gyvūnas su savo instinktais, kartais galbūt ir agresija, kai yra įstumiamas į tam tikrą padėtį.

Bendrai tos edukacijos apie gamtą, apčiuopiamo supratimo ir pajautimo stinga, nors tai ir skamba paradoksaliai, nes turime tiek daug informavimo šaltinių ir prieigų, gyvename skaitmeniniame amžiuje, bet nesame matę meškos gyvai. Tai, norint tą švietimą koreguoti, reikia įtraukti ir bendradarbiauti su specialistais, kurie dirba kiekvieną dieną ir gali savo ekspertizę perteikti plačiai visuomenei suprantama ir paprasta kalba.