„Žvelk giliau“ iniciatyvos ambasadoriai liudija: įmanoma pamatyti nematomą negalią, jei „žiūrėsi“ ir širdimi

Psichikos sveikatos ambasadorių iniciatyva „Žvelk giliau“ dalyviai, iniciatyvos Šiauliuose koordinatorė Asta Ivoškienė su savo savanorių komanda rugpjūčio visuryje lankėsi vienoje didžiausių Šiaulių įmonių ir susitiko su UAB „Busturas“ darbuotojais, kad pasikalbėtų jautria – psichikos sveikatos – tema.

Psichikos sveikatos ambasadoriai – tai savanoriai, kurie dalinasi savo išgyventa psichikos sveikatos sunkumų ar sutrikimų patirtimi, siekdami keisti neigiamas žmonių nuostatas, susijusias su psichikos sveikata, skatinti tolerantišką elgesį psichikos sveikatos sunkumų ar sutrikimų patiriančių asmenų ar jų artimųjų atžvilgiu.

„Ar galima suprasti, kad žmogus turi nematomą negalią? Ar išties psichikos sveikatos sunkumai ir ligos – kažkas, su kuo susiduria „kiti, bet ne mes“? Kodėl kuo daugiau visuomeninio transporto dalyvių turėtų daugiau sužinoti apie autistiškus žmonės?” – šiuos klausimus kėlė ir savo mintimis dalijosi dalyviai.

„Dažnai manoma, kad psichikos sveikatos sunkumų kyla tik kitiems žmonėms, – sako „Žvelk giliau“ iniciatyvos koordinatorė Šiauliuose Asta Ivoškienė, – tačiau tiesa ta, kad psichikos sveikatos sunkumą ar sutrikimą gali patirti bet kuris iš mūsų – jūs, jūsų šeimos narys, draugas, bendradarbis, kaimynas. Labai tikėtina, kad kuris nors iš jūsų pažįstamų ar net artimų žmonių tokių sunkumų ar sutrikimų patiria, tik nežino, kaip jums apie tai pasakyti. Dėl kitų žmonių požiūrio arba nežinojimo psichikos sveikatos sunkumų patiriantys asmenys nesulaukia pagalbos ir palaikymo. Daugelis jų jaučiasi izoliuoti, beverčiai ir gėdijasi būti tarp kitų“.

Pasak Astos Ivoškienės, itin svarbu kad nė vienas psichikos sveikatos sunkumų ar sutrikimų patiriantis žmogus nebijotų kreiptis pagalbos ir turėtų vienodas galimybes visose gyvenimo srityse. „Norime, kad požiūris į psichikos sveikatos problemas kistų, ji būtų tokia pat svarbi kaip ir fizinė sveikata, teikiant visas – ir keleivių vežimo – paslaugas“.

Susitikime dalyvavusi „Vilniaus Lietaus vaikų“ narė ir judėjimo „Žvelk giliau“ koordinatorė Kristina Radžvilaitė, kuri taip pat yra autistiško vaiko mama, klausė dalyvių: „Ar galime pamatyti “nematomą“ negalią?“ „Galime, – sakė ji, – jeigu žiūrėsime ir širdimi“. Kristina pasakoja, kad keliaujant su autistišku vaiku, iš anksto tenka nusiteikti papildomiems iššūkiams, tačiau visų situacijų numatyti, o juo labiau surepetuoti, tikrai nepavyks. „Gerai, jei kartu keliauja daugiau šeimos narių, bet kai į kelionę leidiesi dviese, kartais būna išties nelengva, tad supratingas žvilgsnis, ar palydovo traukinyje padrąsinimas „viskas gerai, nesirūpinkite“ - tikrai svarbus, teigia ji.

„Šiaulių lietaus vaikų“ valdybos narė Daiva Žičkienė ir jos vyras Algimantas Žička taip pat dalinosi savo patirtimi, auginant vienuolikmetį autistišką sūnų: „Jis gali „nulaužti“ kompiuterio programą, tačiau kol kas tikrai negalėtų parvykti namo autobusu vienas. O taip norėtųsi, kad išmokytume jį, naudojantis programėle, parvažiuoti iš mokyklos“. Kadangi Daiva yra ne tik autistiško vaiko mama, bet taip pat ir mokytoja, kelionėse lydinti vaikus, moteris teigia suprantanti, kokių iššūkių kartais kyla ne tik patiems raidos sutrikimų turintiems vaikams ir juos lydintiems, bet ir vairuotojams, kurie greičiausiai negali numanyti, kodėl vienas ar kitas vaikas yra lėtesnis, kažko nežino, o galbūt, sutrikęs, negali pasakyti žodžio ar nemoka pažymėti kelionės bilieto. „Autistiški žmonės neretai turi įvairių sensorinių ypatumų: vieni jautrūs kvapams, kiti - garsui, vengia tam tikrų tekstūrų ar prisilietimų, todėl kelionė visuomeniniu transportu jiems jau yra didelis iššūkis“, - pastebi Daiva.

Jei sutiktas žmogus neįprastai komunikuoja, galbūt elgiasi kiek kitaip, nei įprasta – svarbu neskubėti pasmerkti ar sakyti pastabų. Kartais reikia supratimo, kartais – kantrybės ar padrąsinančio žodžio tiek pačiam sunkumų patiriančiam, tiek jį lydinčiam žmogui. Rodos, smulkmena, -  bet pozityvus ir ramus aplinkinių atsakas gali padėti greičiau nurimti, pasijusti saugiau ir tęsti kelionę.

Jaustis vertinamam, teisiamam ar izoliuotam nuo kitų gali būti sunkiau, nei patirti patį psichikos sveikatos sunkumą ar sutrikimą, o tinkama aplinkinių parama psichikos sveikatos sunkumų ar sutrikimų patiriantiems žmonėms gali padėti jiems jaustis geriau, daugiau pasiekti ir turėti lygias galimybes visose gyvenimo srityse. Kad kiekvienam žmogui svarbu, kaip jis priimamas aplinkinių, o jų požiūris tiesiogiai susijęs su tuo, kaip psichikos sveikatos sunkumų ar sutrikimų patiriantis žmogus yra patenkintas gyvenimu, save realizuoja, įrodo ir Psichikos sveikatos ambasadoriaus Egidijaus J. pasidalinta asmeninė istorija. Dėl neigimo ir baimės bei išankstinių nuostatų ilgą laiką kentęs priklausomybę nuo alkoholio, pykčio priepuolius ir depresiją, jis išdrįso kreiptis pagalbos ir dabar gyvena pilnavertį gyvenimą. „Ar išoriškai matyti, kad aš turiu psichikos sveikatos sunkumų?, – klausė Egidijus. – Ne. Ar jūsų požiūris į mane pasikeitė, kai sužinojote mano istoriją? Galbūt.“

Susitikimo dalyviai diskutavo, kas yra psichikos sveikatos sunkumas, sutrikimas, liga, kaip mes juos suprantame, kokių išankstinių nuostatų turime. Susitikimo pabaigoje teko pripažinti, kad ne vienas renginio dalyvis yra susidūręs su psichikos sveikatos sunkumų ar raidos sutrikimų turinčiais žmonėmis artimoje aplinkoje.

Mes visi, kaip visuomenė, dar turime ko išmokti. Viena tų pamokų – suprasti ir priimti, kad žmonės gali būti įvairūs ne tik savo išvaizda, išore, atvirai matoma negalia –  įprasta išvaizda gali neatskleisti nematomų dalykų, taip vadinamos nematomos negalios, neuroįvairovės, kurią turintys taip pat neretai susiduria su aplinkinių nejautrumu ar stigmatizuojančiu elgesiu.

Kuo daugiau asmeninių istorijų, galimybių susipažinti ir diskutuoti turėsime, tuo labiau mažės abipusės baimės ir atskirties. Kalbėtis apie psichikos sveikatos sunkumus – ne gėda, o paprastas pokalbis, išklausymas, palaikymas, išankstinių neigiamų nuostatų atsisakymas prisideda visų mūsų psichinės gerovės.