Žurnalistinis eksperimentas atskleidė – sąžiningas kas dešimtas šiaulietis

Ką daro tūlas šiaulietis, radęs pamestą piniginę, jei absoliučiai aiškus piniginės savininkas? Atsakymo į šį klausimą ieškoję „Etaplius“ žurnalistai išsiaiškino, kad, radę piniginę, šiauliečiai jos grąžinti neskuba. Įvairiose miesto vietose praėjusio ketvirtadienio pavakarę buvo tyčia išmėtyta 10 piniginių, tačiau savininkei paskambino tik viena sąžininga piniginės radėja – Regina Sirusė.

Nuspręsta sąžiningus apdovanoti

„Pamestų“ piniginių eksperimentui „Etaplius“ ruošėsi atsakingai. Žurnalistai susirinko 10 gyvenimo jau pamačiusių, bet dar naudojamų, vyriškų ir moteriškų piniginių. Į jas buvo įdėta po tris savaitraščio vyr. redaktorės vizitines korteles, senų asmeninių dokumentų, panaudotų vaistų receptų, sveikinimų atvirukų – visko, kas aiškiai parodytų piniginės savininką. Be to, į pinigines buvo įdėta ženkliukų, nuotraukų, lipdukų, nuolaidų kortelių, kad atrodytų, jog jos yra naudojamos iki šiol.

Pinigų į pinigines nedėta. Todėl, kad buvo aiškiai nuspręsta, jog bus apdovanoti visi, kurie pinigines grąžins. Ne paslaptis, kad piniginės radėjas juk gali pasiimti pinigus, o tada skambinti savininkui. Kaip tada susitarti su savo sąžine, apdovanojant žmogų, kuris iš tikro nevisiškai dorai pasielgė – pasisavino pinigus, o tik piniginę grąžino?

Taip pat buvo apmąstyti turbūt visi galimi piniginių radėjų elgesio modeliai. Juk kaip paprastai elgiasi žmogus, tamsų vakarą radęs piniginę? Sąžiningiausias paima, dairosi, klausinėja praeivių, ar kas nors nepametė, atiduoda tos įstaigos, kurioje rado, administracijai arba nufotografuoja, viešina socialiniuose tinkluose, skambina žmogui, kurį įtaria esant piniginės savininku, ir panašiai.

Kita kategorija žmonių rastą piniginę skubiai kišasi kišenėn, apsidairydami, ar niekas nemato. Tada, radę saugų kampelį, patikrina, ar nėra pinigų. Jei nėra, meta piniginę šalin. Jei piniginė dar naudojama, galimai ją pasisavina, išmetę vidaus turinį.

Greičiausiai yra ir trečia kategorija žmonių. Tokių, kurie apskritai nelinkę veltis į jokias neaiškias situacijas. Radę piniginę ir pamatę, kad joje nėra pinigų, bet aiškus savininkas, jam neskambina, bijodami, kad bus apkaltinti pinigų pasisavinimu. Ne, geriau neprasidėti, apsimesti, kad nieko nematei, nežinai, negirdėjai...

Todėl, viską kruopščiai suplanavus, 10 piniginių apie 16 val., jau temstant, buvo išmėtytos Šiaulių gatvėse: viena padėta ant suoliuko prie Talkšos, dvi numestos prie įėjimų į daugiabučius Ežero ir Trakų g., viena numesta prie 4-ojo daugiabučio Architektų g., viena palikta PC „Saulės miestas“ lifte. Piniginės taip pat buvo paliktos Stoties g. prie valgyklos „Dubysa“, S. Sondeckio autobusų stotelėje, dvi pietinio bulvare ir Tilžės g. 43-iojo namo kieme ant suoliuko.

Radėjai – šv. Kalėdų gėlė, kalėdinė žvaigždė

Laukti ilgai nereikėjo. Tą patį ketvirtadienį, apie 19 val., „Etaplius“ paskambino vyras, paklausė piniginės savininkės vardo ir pasakė, kad rado piniginę. Išgirdęs džiaugsmo šūksnių, kad dalyvauja socialiniame eksperimente, vyras paaiškino, kad iš tikro piniginę rado jo žmona, todėl geriau su ja ir kalbėtis.

Su šiauliete Regina Siruse, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, dirba įmonėje, užsiimančioje transportu ir viešojo maitinimo paslaugomis UAB „Gretvėja“, restorane „Morganas“, sutarėme susitikti kitą dieną. Įteikti dovanų, padėkoti už sąžiningumą ir paklausti, kodėl nutarė surasti piniginės savininkę.

Penktadienio vidudienį Regina žurnalistus pasitinka plačiai šypsodamasi. Sako iki šiol negalinti patikėti, kad pateko į socialinį eksperimentą, – jai toks atvejis pirmas gyvenime.

Moteris grąžina piniginę, rastą Architektų gatvėje, džiaugiasi gautomis dovanomis: kalendoriumi, šv. Kalėdas, švenčių stebuklus liudijančia raudonžiede kalėdine žvaigžde, ir pasakoja, kaip viskas buvo.

Ketvirtadienio vakarą, pasiėmusi 11-metį sūnų iš treniruotės, moteris, jau sutemus, vyko į namus. Išlipus iš automobilio, prie Architektų g. 4-ojo namo pamatė kažkokį lyg popieriuką, dar koja jį paspyrė ir atpažino, kad tai – piniginė. Sūnus nudžiugo, pradėjo juoktis, o Regina piniginę apžiūrėjo. Neradusi joje pinigų, pagalvojo, kad ją jau kažkas iki jos ištuštino ir išmetė kaip naudos nebeduosiantį daiktą.

„Piniginėje radau savininkės darbo pažymėjimą ir pagalvojau, kad dokumentas juk žmogui reikalingas. Gatvėje kaimyno paklausiau, gal pažįsta moterį iš nuotraukos, gal ji mūsų name gyvena. Kai pasakė nežinantis, parsinešiau piniginę namo. Vėliau norėjau į parduotuvę nunešti, paklausinėti, ar niekas nepasigedo. Jei ne, paskambinti vizitinėje kortelėje nurodytu telefono numeriu kitą dieną darbo valandomis, nes po darbo kažkaip jau nepatogu buvo. Tačiau mano vyras primygtinai paragino skambinti dabar, nesvarbu, kad jau po darbo valandų“, – pasakojo Regina.

Moteris prisipažino ir šiek tiek bijojusi skambinti. Juk šiais laikais, kai nuolat girdisi apie sukčiavimus, aferistus, maža kam gali prisiskambinti. Todėl ir padavė ragelį šeimos galvai, kad jis imtų vadovauti situacijai.

„Iš pradžių tikrai nepatikėjome, kad patekome į socialinį eksperimentą. Man toks pirmas nutikimas. Bet aš visada tikiu, kad tai, ką darau kitiems, man kada nors sugrįš“, – šypsojosi Regina.

Kaip bebūtų gaila, daugiau piniginių „Etaplius“ nė vienas radėjas grąžinti nepanoro.

Šiauliuose sąžiningų žmonių – lyg Peru

„Etaplius“ provokacija nėra naujai sugalvotas eksperimentas. Dar 2019 m. žurnalo „Mokslas“ („Science“) tyrėjai atliko eksperimentą, kuris jiems kainavo apie pusę milijono JAV dolerių.

Mokslininkai skirtinguose miestuose padėjo 17 tūkst. piniginių, kad pamatytų, kiek žmonių jas grąžins. Eksperimentas atliktas gana paprastai – 11 vyrų ir dvi moterys keliavo į 355 didžiuosius miestus 40 šalių, kur išmėtė 17 tūkst. piniginių. Pagrindinis tikslas buvo pamatyti, kaip kiekvienos šalies piliečiai reaguos į atrastą svetimą piniginę: ar grąžins rastą daiktą su pinigais, o gal sau pasiliks pinigus ir grąžins tik piniginę su joje esančiais daiktais?

Eksperimente buvo naudojamos dviejų tipų piniginės: vienoje buvo raktas ir nebuvo pinigų, kitoje buvo šiek tiek pinigų ir raktas.

Piniginėse buvo gimtąja kalba surašyti maisto prekių sąrašai, vizitinės kortelės su užrašytu savininko vardu ir el. paštu, šiek tiek pinigų ir raktas.

Vidutinė piniginėje buvusi pinigų suma buvo 13,45 JAV dolerio šalies valiuta, o keliose šalyse (Jungtinėje Karalystėje, Lenkijoje ir JAV) buvo didesnė suma – 94,15 JAV dolerio. Kaip minėta anksčiau, buvo ir piniginių, kuriose nebuvo pinigų, bet buvo raktas.

Eksperimentas atskleidė, kad piniginės, kuriose buvo raktas arba pinigai, savininkams buvo grąžintos dažniau, nei tos, kuriose pinigų ir rakto nebuvo. 100 proc. piniginių negrąžinta nė vienoje pasaulio šalyje. 80 proc. piniginių su pinigais buvo grąžinta Danijoje, Švedijoje, Naujojoje Zelandijoje.

Apie 70 proc. grąžinta savininkams Šveicarijoje, Norvegijoje, Čekijoje, 60 proc. – Lenkijoje, Australijoje, Kroatijoje, Anglijoje, Rumunijoje, Kanadoje. Šiose aukščiau išvardytose šalyse buvo grąžinta ir apie 50 proc. piniginių, kuriose nebuvo pinigų.

Deja, tokios šalys, kaip Kinija, Marokas, Peru, Kenija ir Kazachstanas, turėjo mažiausią grąžos rodiklį – savininkams sugrąžinta vos 10 proc. piniginių.

Mokslininkai mano, kad eksperimento metu buvo keletas veiksnių, kurie turėjo įtakos žmonių reakcijai į prarastą piniginę – piniginės su raktu buvo grąžinamos daug dažniau nei be rakto. Tai daugiausia susiję su žmonių nuomone, kad raktas turi savininkui didesnę vertę, tad piniginę reikia jam grąžinti.

O kadangi Šiauliuose sugrąžinta vos viena piniginė iš 10, galima daryti prielaidą, kad šiauliečių sąžiningumas lyg Kinijoje, Maroke ar Peru – sąžiningas ir atsakingas kas dešimtas miesto gyventojas.