Žurnalistės Ritos Valantytės knygos „Laužytojai“ pristatymas

Spalio 24 d., pirmadienį, 17.30 val. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Didžiojoje skaitykloje (III a.) žurnalistė Rita Valantytė pristatys savo knygą „Laužytojai“.

Pavadinimas „Laužytojai“ man kilo klausantis „Pink Floyd“ albumo „The Wall“.  Vos prieš trisdešimt metų gyvenome kitoje realybėje – už geležinės uždangos, sienos, kurią reikėjo sugriauti. O kas gali griauti tarsi nepastebimai ir, atrodytų, gana nekaltai, jei ne muzika, teatras, knygos, televizija.

„Laužytojai“ – tai kūrėjai neformalai, kurie nebuvo atviri, sąmoningi disidentai, jie veikė labiau nesąmoningai, paveikti Vakarų kultūros ir jos principų. Tada, būdami dvidešimtmečiai ar trisdešimtmečiai, jie skleidė žinią apie kūrybos, vidinę individo laisvę, o tokie pasaulietiškai mąstantys žmonės buvo pavojingi sovietams. Neformalūs vėlyvojo sovietmečio (1980–1991) lyderiai – nenuoramos ir neprisitaikėliai – kūrė ir elgėsi kitaip, maištingai, pasikliaudami intuicija, o ne tuomete sovietine ideologija. Vis dėlto daugelis jų savo senelių ir tėvų istorijas (dauguma senelių buvo ištremti, o tėvai įbauginti) sužinojo tik Sąjūdžio laikais ar net vėliau.

Knyga sudėliota iš nedidelių istorijų-etiudų, kurie atskleidžia ne tik tuometį žymių žmonių gyvenimą, bet ir to meto subkultūras (pankų, hipių, montanų ir kt.), viešų institucijų (mokyklos, armijos ar psichiatrijos ligoninės) nerašytas taisykles bei daugelį subtilių ar sovietų laikais ir pirmaisiais nepriklausomybės metais įsišaknijusių visuomenės normų (tokių kaip blatas ir pan.).

Sovietmečiu materialūs daiktai nebuvo paprasti daiktai, kurių dabar galime įsigyti bet kuriame prekybos centre. Tai buvo svajonės išsipildymas, protestas, laisvės simboliai. Pavyzdžiui, džinsai ne tik kieta, bet ir protestas prieš tuometę pilką sistemą. Daugelis vyresnių žmonių savo rūsyje ar sandėliuke dar ir dabar turi užsilikusių senų daiktų: plokštelių, kasečių, knygų… Tai kelia sentimentų, primena jaunystę, todėl dažnai nelengva su jais atsisveikinti ir tiesiog išmesti. Šioje knygoje norisi tapyti rašant, kad skaitant būtų užuodžiami mediniai mokyklos suolai, matomos atsilupusios baseino plytelės ar girdimas gitaros brązginimas sandėliuke. Žodžiu, nusikelti į tuos laikus, kai visko trūko ir visko norėjosi, o ore tvyrojo nuotaika, kad netrukus įvyks kažkas didelio ir nesustabdomo. 

Rita Valantytė

Autorė apie save:

Gimiau 1981 metais Sovietų Sąjungoje, o konkrečiau – Naujojoje Akmenėje. Kai buvau ketverių, persikraustėme į Klaipėdą. Mama pasakojo, kad tais laikais sklandė juokelis: „Jei užlipsi ant „Klaipėdos“ viešbučio stogo, pamatysi komunizmą.“ Mamai taip ir neteko ten atsidurti, nes tada į šio viešbučio prieigas ne kiekvienas mirtingasis galėjo papulti. Bet mes komunizmą pamatėme iš labai arti komunaliniame bute, kur nebuvo jokio privatumo: bendra virtuvė, bendras tualetas, bendra vonia… O kokia marga kiemo publika: lietuvių ir rusų vaikai, jūreiviai, girtuokliai, mokytojai… Priešais namus stovėjo Raudonojo Kryžiaus ligoninė, kur nuolat kaukė greitoji, atveždama nelaimėlius, ten ir mes, vaikai, savarankiškai prisistatydavome į priimamąjį, jei iškrisdavome iš medžio ar ką nors prasiskeldavome. Užaugome su raktais ant kaklo, be mobiliųjų telefonų. Nors man, tada vaikui, sovietmetis nekelia šviesiausių prisiminimų, jo ir nedemonizuoju – būta ir gražių dalykų.

Santvarka pasikeitė, tapome laisvi ir dideliais žingsniais einame pirmyn. Man laisvė siejasi su atsakomybe už save ir pasirinkimo galimybe. Taip, demokratija nėra tobuliausia valdymo forma, bet tai geriausia, ką kol kas žmonija išrado formuodama nepriklausomų valstybių pagrindus.

Renginio metu bus galima įsigyti autorės knygą su autografu.