Zubovų rūmai ne dovanoti, bet – parduoti

Pastaruoju metu vėl atsinaujino diskusija dėl buvusių grafų Zubovų rūmų perėmimo iš Vilniaus universiteto. Pasigirsta tvirtinimų, kad rūmai buvo Zubovų giminės dovana Šiauliams, tačiau tai nėra tiesa.

Šiai temai pasitarnavo ir Mindaugo Laurinaičio straipsnis „Opozicija pasigenda ryžtingų mero veiksmų dėl Zubovų rūmų perėmimo“, išspausdintas „Etaplius“ 2022 m. rugpjūčio 12 d., Nr. 951, 3, 5 puslapiuose. Jame cituojami šie teiginiai, kurie pateikiami atskirai: „Šis pastatas vis dar nepriklauso miestui, nors buvo padovanotas miestui! <…> Jį parduoti būtų nusižengimas prieš Zubovų giminę, kuri rūmus dovanojo“, „Zubovų šeima turtą kadaise neatlygintinai perdavė su sąlyga. Kad pastatas bus atviras visuomenei“, „Raštu pateiktuose atsakymuose, kuriuos pirmadienį atsiuntė mero patarėjas Justinas Švėgžda, teigiama, kad rūmai buvo Zubovų giminės dovana Šiaulių miestui kultūros ir švietimo reikmėms“ ir pan.

Nesileidžiant išsamiau į šio straipsnio turinį, būtina patikslinti aukščiau išvardytus teiginius ir žvilgtelėti į istorinius dokumentus bei faktus, kurie nurodyti 1997 m. Letos Dromantienės leidinyje „Šiaulių mokytojų seminarija 1919–1957“ (Šiauliai: „Saulės delta“, 1997 m., p. 9–10).

Zubovai dar 1927 m. gegužės 17 d. pranešė Švietimo ministerijai, kad „Didždvario buvę rūmai, virtuvė ir apie 2 000 kv. m sodo prie jų parduodami už 175 000 litų ir kad juos perkant pirmenybė suteikiama Švietimo ministerijai“ (Lietuvos valstybės archyvas – toliau LVA, f. 391, ap. 3, b. 4, l. 167).

1927 m. spalio 20 d. Ministrų kabinetas nutarė nupirkti Zubovų rūmus su 2 000 kv. m aikšte Šiaulių mokytojų seminarijai bei 1,5 ha sklypą fiziniams pratimams, daržo ir sodo darbams, įpareigodamas pradžios mokslo tarėją J. Vokietaitį atlikti visus pirkimo formalumus. Jis bei A. Zubovienės vardu veikiantis V. Kurkauskas 1928 m. spalio 17 d. pasirašė Kauno notaro A. Škėmos parengtą pirkimo-pardavimo aktą. Už praeitus metus Zubovams buvo sumokėta nuoma ir nuo 1928 m. sausio 1 d. nuomos sutartis nustojo galioti.

Zubovai Didždvario rūmus Švietimo ministerijai pardavė už 132 500 Lt. Ir šie rūmai tapo Lietuvos valstybės nuosavybe.

Apie 1931 m. senasis parkas prie Didždvario rūmų ir Kaštonų alėja buvo oficialiai padovanoti Šiaulių savivaldybei. 1931 m. gegužės 19 d. burmistro Jackaus Sondeckio pasirašytame nutarime nurodyta „nestatyti parke jokių gyvenamų ir negyvenamų (pvz., restoranai ir pan.) trobesių, išskyrus (...) muziejaus-bibliotekos rūmus“.

Laikui bėgant, Šiaulių miestą buvo nutarta išplėsti. Nacionalizuota dvarininko V. Zubovo 457 ha dvaro žemė buvo prijungta prie miesto. Dvarininkas Vladimiras Zubovas prisidėjo prie lietuviškos spaudos platinimo spaudos draudimo metais – rėmė lietuvių tautinio atgimimo judėjimą. Jis su broliu Dmitrijumi dovanojo žemės ir plytų Mergaičių gimnazijai, kurios pastate dabar įsikūrusi „Didždvario“ gimnazija. 1934 m. tuometė Šiaulių savivaldybė, tiesdama Aušros alėjos gatvę, nugriovė puošnius klasicistinius Didždvario vartus, kaip spėjama, buvusius gynybinių vartų vietoje.

Sovietmečiu Didždvaryje iki 1950 m. veikė Šiaulių mokytojų seminarija. 1950 m. tuometės valdžios sprendimu Mokytojų seminarija buvo uždaryta. Spaudžiant miesto inteligentijai, nuo 1951 m. pradžios Šiauliuose buvo leista vėl atidaryti Mokytojų seminariją, grąžintos jai priklausiusios patalpos Aušros alėjoje.

Nuo 1953 m. Šiaulių mokytojų seminarija dar vadinama pedagogine mokykla. 1956 m. sausio 20 d. Švietimo ministerijos įsakymu Nr. 83 buvo nutarta Šiaulių mokytojų seminarijos rūmus perduoti Pedagoginiam institutui, nuo 1997 m. čia įsikūrė Šiaulių universiteto Menų fakultetas. Dabar šį pastatą pasitikėjimo teise valdo Vilniaus universitetas.

Grafų Zubovų palikimas Šiauliams – vienas vertingiausių. Rūmai, 1898 m. pastatytas Didždvario mergaičių gimnazijos pastatas, parkas, alėja, kiti iškilūs pastatai (dvaro arklidės, kurios buvo perstatytos ir dabar ten įsikūręs Šiaulių apygardos teismas).

2010 m. lapkričio 25 d. Šiaulių miesto taryba centrinį miesto parką sutiko pavadinti Zubovų vardu. Šiaulių „Aušros“ muziejus, kreipęsis į Tarybą, siūlė suteikti parkui pilną pavadinimą – grafų Aleksandros ir Nikolajaus Zubovų, taip atkuriant istorinę tiesą. Parką grafų palikuonys atidavė miestui su sąlyga, kad jis bus pavadintas būtent A. ir N. Zubovų vardu. Su tuo sutiko ir Šiaulių miesto taryba.

Vietoj universiteto – Menininkų rūmai arba muziejus

2019 m. spalio 8 d. Šiauliuose, Didždvario rūmuose, įvyko pokalbis apie jų likimą ir pritaikymą miesto reikmėms. Menininkai ir kūrėjai, aktoriai, dailininkai, dizaineriai, architektai, fotografai, žurnalistai, leidėjai ir kitų kūrybinių, profesijų ir visuomeninių organizacijų atstovai yra išsklaidyti, jie retai susiburia krūvon. Jiems reikia rūmų, kur jie galėtų praleisti laiką, dalytis įspūdžiais, bendrauti, rengti parodas, konferencijas, susitikimus, klausytis koncertų. Atėjo laikas ištaisyti šią spragą. Tam geriausiai tiktų Didždvario rūmai, kurie, išsikėlus ŠU Menų fakultetui, liko laisvi. Didždvario rūmai yra mieste centre, istorinėje vietoje. Juos pasiekti nesudėtinga, yra parkas, erdvios patalpos ir salės, kurias suremontavus galima pritaikyti naujam gyvenimui.

Didždvario rūmai labiausiai tiktų miesto bendruomenei, kūrybinių organizacijų ir draugijų atstovams, Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus, Fotomenininkų, Architektų, dizainerių, Žurnalistų sąjungos, Teisininkų, Kraštotyros, Tautodailininkų ir kitų draugijų nariams.

Didždvario rūmai – sudėtinė Šiaulių miesto istorijos ir kultūros dalis, todėl būtina išsaugoti juos ir pritaikyti miesto bendruomenės reikmėms. Geriausiai čia tiktų įkurti Menininkų rūmus, menų ir amatininkystės centrą. Svarstytina taip pat, jog, nesant galimybės Didždvario rūmų perduoti Šiaulių miesto savivaldybei, juos galima būtų perleisti Šiaulių „Aušros“ muziejui, kurie turi didelę patirtį ir sąlygas, įveiklinant juos konkrečiai veiklai. Be to, svarbu atlikti šių rūmų ir parko istorinius tyrimus, parengti šio pastato pritaikymą visuomenės poreikiams, kultūros ir meno veiklai. Čia galėtų atsirasti ir ekspozicijų, skirtų grafams Zubovams, krašto pedagogikos, Šiaulių mokytojų seminarijos, Pedagoginio instituto ir Šiaulių universiteto istorijai.