Žoliautoja įsiklauso į žmones ir į gamtą

Prieš aštuonerius metus gargždiškė Giedrė Bružienė, parašiusi romaną „Ilja. Paliesti dievą“, prisipažino, kad apie antrą knygą dar negalvoja, o didžiausia svajonė – pamatyti, kaip žydi baobabai, basai atsistoti ant viktorijos lapo Amazonės deltoje...

Na, šios svajonės dar neišsipildė, bet lyg devintam danguj ji jaučiasi Gerduvėnuose, kur su vyru Linu įkūrė ūkį „Žolelės. Viršūnėlės ir šaknelės“, kur devynmyliais žingsniais braidydama po pievas, Minijos atkalnes, renka vaistažoles, o potyriai virsta vaizdingais pasakojimais apie žmogų, jo protą ar kvailumą ir gamtoje glūdinčią išmintį. Šios istorijos ir tapo antrąja Giedrės knyga „Ir atėjo ta diena. Pasakojimai apie žoleles“. Netrukus ją autorė pristatys Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešojoje biblio­tekoje ir pasidalins ne tik sveikatos patarimais, bet ir svajonėmis.

Ir talentas, ir darbas

– Giedre, esi ne tik puiki ir jau žinoma žoliautoja, bet ir smagi, šmaikšti pasakotoja. Ko galima išmokti, o kas įgimta?

– Daug galima išmokti, bet ir tos gyslelės reikia turėti. Kaip juokauju – reikia prigimimo, pripratimo, šimtą knygų paskaityti, mokytoją šalia turėti. Dėkinga esu mokytojams vaistininkui tibetologui Virgilijui Skirkevičiui, provizoriui Edvardui Kazlauskiui, anytai, o ir savo įkvėpėjui vyrui Linui. Be jų turbūt nieko nebūtų buvę. Laimingi esame, kad gyvename kaime, gražioje gamtoje, kur eglynai, alksnynai, Aušrupis, Minija šalia teka. Čia daugybė gamtos duotybių, vaistinių augalų Dievulis yra prisėjęs.

Kad pasakoti moku, kad talentą rašyti turiu – tą visad mano lietuvių kalbos mokytojos pabrėždavo, o ir skatindavo literatūros kelią rinktis. Juk jau bene vienuolikos metų savo pirmą storą meilių romaną buvau parašiusi, tad, matyt, ne išmokta – įgimta. Bet mokytojos visada pridurdavo, kad talentas sėkmę lemia tik vienu procentu, o įdedamo darbo – visi likusieji devyniasdešimt devyni.

– „Ir atėjo ta diena. Pasakojimai apie žoleles“ – ne pirmoji Tavo knyga. Ar rašydama romaną „Ilja. Paliesti dievą“ nujautei, kad po kelerių metų išleisi knygą kaip žoliautoja?

– Pirmojoje knygoje aprašiau žolininkystę. Tuomet žoliavimu dar neužsiėmiau ir, rods, nė neplanavau. Bet, matyt, kas užrašyta, tas padaryta – taip ir svajonės išsipildo, ir planai nutinka.

– Tavo straipsnelius apie vaistažoles ir patarimus spausdina ir „Banga“, ir internetiniai portalai. Skaitytojai juos pamėgo. Ar ir tai paskatino leisti knygą?

– Taip, sulaukiu iš skaitytojų gražių žodžių, nekantros daugiau straipsnelių, ypač džiaugiuosi, kai straipsneliai apie žoleles žmones paskatina labiau domėtis augalais, labiau mylėti gamtą. Sulaukdavau klausimų, kada gi surinksiu viską į krūvelę viename dailiame leidinyje. Tad taip ir padariau.

Apie 45 vaistažoles

– Papasakok, kiek truko leidybos darbai. Kas buvo netikėta, o kas smagu?

– Straipsnius rašiau keletą metų. O vyras tuo sykiu augalus fotografavo – vienus fotografuoji žiemą, kitus vos išlindėlius anksti pavasarį, kitus – visame gražume vasarą sužydėjusius. Greitai nieko neišeina – truko ir maketavimas, viršelio montavimas, o ir spaustuvė neskuba – tenka mėnesį kitą palaukti. O ta diena, kai pagaliau knygos parvažiavo, visa mums nušvito, didelė mašina įvažiavo, į žolynus įkrito, teko gelbėti, žvyrą po ratais vežti. Užtat dabar visi namai nuostabiai knygynu kvepia.

– Ją leidai savo lėšomis. Kodėl neieškojai rėmėjų, juk knygos leidyba nėra pigi?

– Pirmąją knygą išleido leidykla, buvau nepatyrusi, o ir platinti būčiau viena pati nesugebėjusi. Dabar, kai prekiaujame šventėse, mugėse savo ūkelio vaistažolėmis, galime ir patys knyga prekiauti – juolab smagybė su knygą perkančiu žmogumi pabendrauti, pašmaikštauti, jo reakciją matyti, parašą suraityti.

– Ką skaitytojai joje ras? Ir ko ateityje gali tikėtis? Gal jau galvoji apie kitą knygą?

– Knygoje aprašytos 45 vaistažolės, o kiekvienai jų ir smagus pasakojimas paskirtas – išgalvotas, iš žmogaus lūpų išgirstas ar nuotykis nutiktas. Knyga iliustruota ryškiomis Lino nuotraukomis, tad smagu ne tik paskaityti, o ir šiaip pavartyti.

Apie kitą knygą kol kas negalvoju. Bet subręs, tikrai. Labai norėčiau pasakojimų apie mūsų Miniją prirašyti. Apie jos vandenis, charakterį, žmones, šalia jos gyvenančius, o kiek radinių Minija dažnai slepia – štai radome valtele plaukdami seną guminį kaliošą, štai vadinamąjį štempelį karvėms raištyti, štai senovišką butelį balzamui laikyti. Kiekvienas daiktas turi savo istoriją – jei ne tikrą, tai bent išgalvotą.

Su įdomiais žmonėmis

– Kokį įdomiausią ar keisčiausią klausimą yra uždavę į Tave sveikatos patarimų besikreipiantys žmonės? O gal kartais ir jie ko nors pamoko, papasakoja, kaip juos tėvai, seneliai gydė?

– Tikras galvosūkis buvo, kai žmogus klausė, kaip išnaikinti jam du kirminus – kai žmogus skaniai pavalgo, tuomet tie kirminai pažastyse susiraitę meiliai murkia, o kai nevalgęs – šėlsta aniedu ir piktai šnypščia. Tikrai nežinojau, ką pasakyti tuomet. Labai dažnai išgirsti iš žmonių įvairiausių receptų, senoviškų ir naujų, kiti primygtinai liepia užsirašyti. Daug sužinai ir ypač gerai įsimeni, kai žmogus ką papasakoja. Ta veikla mane labiausiai ir džiugina tuo, kad susipažįsti su labai įdomiais žmonėmis – ir gydytojais, ir šamanais, net dailininkais, kitais žolynų mėgėjais.

– Nei vieno vaisto, nei vieno recepto nuo visų ligų, ko gero, nėra. Bet tie, kuriuos pati rekomenduoji, turbūt išbandyti. Ką darai, kai susergi pati ar šeimos nariai?

– Nėra. Kas tinka vienam, netiks kitam. Būna, apsergam pasigavę kokį virusą, bet labai greitai ir pasveikstam – juk namai pilni ežiuolių, šeivamedžių žiedų, vingiorykščių – nėr kaip ilgai sirgti.

Laiko, tylos, ramumo

– Ko, Tavo nuomone, labiausiai trūksta nuolat skubantiems, į darbo ir mokslo rezultatus, karjerą susitelkusiems, technologijų apsuptyje gyvenantiems žmonėms? Ko galbūt jų gyvenime per daug?

– Gaila, kai žmonės sako, kad neturi laiko. Ir knygą jiems dedikuoju – ir ateis ta diena, kai tu nieko nedirbsi. Ir eisi tą dieną skinti augalų. O senatvėje džiaugsies, kad tą dieną sau – o gal net ir kitam – padėjai.

Skuba, lekia dabartinis žmogus, dirba, perka, valgo, vartoja, meta šiukšlynan. Nereikia mums nieko daug. Sodos ir acto užteks namams šveisti, vieno taukų tepalo – visiems odos atvejams, vieno vyro, vienų namų... Tylos užtat nebus niekad per daug.

– Ko linki sau ir kitiems baigiantis šiems metams?

– Tad ir linkiu laiko, tylos, ramumo. Išeikim į gamtą – apkabinkim ąžuolą, berželį. Kai vasara ateis, prie drebulės pastovėkim, jos drebančių lapų kalbos paklausykim, juk vartos anie į visas puses, saulę gaudo, viską žino. Perbraukim bezdo lapą, užuodę pasijuokim, o žiedų kekę už ausies žmogui užkiškim. O kol kas šiltai namuose įsikūrę ramiai būkim, saulės pavasarinės jaukiai laukim.

O sausio 9 d. 17 val. kviečiu visus į Jono Lankučio viešąją biblioteką, tuomet ir naująją knygą smagiai pristatysim.