„Žmogus akordeonas“ – mokytojas Audrius Daučianskas

Kiekvienas žmogus per savo gyvenimą sutinka daugybę mokytojų. Vaikystėje mūsų mokytojais tampa tėvai, kurie padeda suvokti daugelį pamatinių dalykų. Jais remiantis vėliau ugdome savo asmenybę, išmokstame tyrinėti pasaulį ir atrasti ryšį su kitais žmonėmis. Vėliau, jau ūgtelėjus, šį vaidmenį perima mokyklose įvairius dalykus dėstantys specialistai. Tikriausiai, nerastume nei vieno žmogaus, kuris neprisimintų nors vieno savo mokytojo ir negalėtų už ką nors jam padėkoti.

Kiekvienais metais spalio 5 d. minėdami tarptautinę mokytojų dieną, prisimename koks svarbus yra mokytojo vaidmuo mūsų gyvenime. Šią šventinę dieną sveikiname savo buvusius ir esamus mokytojus, dėkojame jiems už kantrybę, geraširdiškumą, už nepailstamą darbą, siekiant savas žinias perduoti mokiniams.

Šios šventės proga pasikalbėjome su vienu iš Jurbarko Antano Sodeikos meno mokyklos mokytojų – Audriumi Daučiansku, kuris moko vaikus ir jaunuolius akordeono pamokose.

Dvi kojos, dvi rankos ir plius – akordeonas

Audrius beveik visą savo gyvenimą nepaleidžia akordeono iš rankų. Kaip pats juokauja, jis jam tarsi dar viena kūno dalis. „Kai žmonės turi dvi kojas ir dvi rankas, tai aš dar turiu ir akordeoną“, - juokiasi Audrius. Pirmą kartą šį muzikos instrumentą mokytojas paėmė būdamas šešerių metų, o nuo aštuonerių jau pradėjo keliauti po įvairias Europos ir pasaulio šalis dalyvaudamas akordeonistų konkursuose.

Matydama, kad Audriui sekasi jo muzikinė veikla, jo mokytoja ėmėsi jį uoliau ugdyti. „Nuo 1 iki 12 klasės mokiausi pas nuostabią mokytoją, Gražiną Lukošienę, su kuria dar ir dabar puikiai sutariu ir ją branginu tarsi savo močiutę“, - sako Audrius. Vyras pasakoja, kad vaikystė, apskritai, buvo toks etapas, kai visi aplinkiniai stebėjosi jo gabumais. Audrius tapo daugelio konkursų laureatu bei nugalėtoju.

Kaip ir dažnas paauglys, Audrius taip pat išgyveno šį maištingą etapą, tačiau niekada neapleido akordeono. Būdamas penkiolikos Audrius įstojo į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją. „Įstojęs į šią konservatoriją pradėjau atsirinkinėti, ko aš noriu – ar noriu groti klasiką, ar kažką kitą. Aišku, buvo privaloma groti klasikinę muziką, tačiau ji man „neprilipo“, todėl su vienu kolega pradėjome groti džiazą“, - pasakoja Audrius.

Pabaigus Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją, vyras nusprendė mokintis toliau, todėl įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto muzikos akademiją, baigė bakalaurą ir dabar studijuoja jau antrame magistro kurse. „Visą gyvenimą mokinuosi ir groju, groju, groju...“ – juokiasi Audrius.

Grodamas ir pavargsta, ir tuo pačiu pailsi

Iš tikrųjų ne kiekvienas šešiametis taip greitai susidomi muzikine veikla, kuri reikalauja ne tik žinių, bet ir didžiulės kantrybės. Kaip pasakoja Audrius jis net pats nenutuokia iš kur paveldėjo tokią meilę muzikos instrumentui. Vyro šeimoje nebuvo nei vieno profesionalaus muzikanto, tačiau muzika jiems visiems buvo artima. „Tėvelio giminėje yra nemažai muzikai prijaučiančių ir muzikuojančių namų sąlygomis. O mes su sese tapome profesionaliais akordeonistais“, - pasakoja vyras.

Audrius sako, kad tikriausiai jo sesei pradėjus groti akordeonu, ši jam tapo paskata taip pat mokintis muzikos meno. Abu jie mokėsi pas tą pačią dėstytoją ir mėgo vienas su kitu šiek tiek pakonkuruoti.

Nepertraukiamai gyvenantis su akordeonu Audrius mano ir tikisi, kad su juo neteks išsiskirti. „Jis man jau tarsi įaugęs į kūną ir niekur su juo nesiskiriu. Man smagu tai, kad akordeonas yra ne tik mano darbas, bet ir laisvalaikis, hobis. Aš galiu ir pailsėti, ir pavargti grodamas“, - sako vyriškis.

Atvyksta mokyti iš Kauno

Audrius yra visiškas Kaunietis, gimęs ir augęs didmiestyje. Jurbarkas jo gyvenime atsirado labai netikėtai, Jurbarko Antano Sodeikos meno mokyklos direktorei, Loretai Ševelienei, paskambinus su pasiūlymu dirbti meno mokykloje. „Prieš 3 metus direktorė mane pakvietė į darbo pokalbį. Pagalvojau, kad reikia pabandyti, atvykti ir pasižiūrėti kaip čia kas. Iš karto sužavėjo direktorės nuoširdumas ir šiluma, todėl nusprendžiau su pasiūlymu sutikti“, - prisimena vyras.

Mokytojas sako, kad būtent dėl to, kad mažesniuose miestuose vyrauja visai kitokia atmosfera, nei didmiesčiuose, jis čia ir nusprendė mokyti. Vyro teigimu čia viskas kitaip nei Kaune – žmonės šypsosi, yra laimingi. Didmiestyje Audrius retai sutinka tokių šiltų praeivių kaip čia, Jurbarke. „Čia žmogui užtenka pasakyti „labas“ ir jis iš karto nusišypsos iki begalybės. Todėl mane labai žavi tas paprastumas ir mokyklos kolektyvo nuoširdumas“, - atvirauja vyras.

Nors Jurbarko meno mokykla nėra didelė, tačiau darbo joje mokytojui užtenka. Trečius metus dirbantis Jurbarke, Audrius kelis kartus per savaitę atvažiuoja čia iš Kauno. „Kartu su manimi moko dar vienas akordeonistas, mano klasiokas, kursiokas ir labai geras draugas – Laurynas Antanaitis. Kadangi besimokančių vaikų yra daug, aš pats vienas nelabai spėjau. Todėl paprašiau Lauryno kartu su manimi dėstyti, o dabar jis jau gyvena Jurbarke“, - pasakoja Audrius. Vyras sako, kad jo draugui Jurbarkas, greičiausiai, patiko dar labiau, nei jam, tačiau Audrius neatmeta galimybės ir pats atsikraustyti gyventi į Jurbarką. Kaip sako jis, gal ateis tas laikas, kai ir jis pamils mūsų miestą taip pat kaip jo draugas.

Mokydamas mokosi ir pats

Audrius sako, kad buvimas mokytoju jam pačiam leidžia toliau mokintis. „Tai leidžia man ugdyti save patį, ugdyti kantrybę. Vaikų mokymas tai lyg jų auginimas. Mokindamas – pats mokinuosi“, - sako vyras. Pasak jo, mokytojo darbas suteikia galimybę pačiam tobulėti ir augti.

Akordeonistas pasakoja, kad šis darbas gali atrodyti lengvas, tačiau iš tikrųjų yra labai sudėtingas. Dirbant mokytoju tenka priprasti prie kiekvieno vaiko, kadangi jie kaip ir visi žmonės – labai skirtingi. „Yra labai daug visokiausių subtilybių, ypač bendraujant su vaikais. Vienas vaikas auklėtas vienaip, kitas kitaip. Yra mokinių, su kuriais bendrauju kaip su draugais ir vyresniems leidžiu kreiptis į mane ne „jūs“, o „tu“, - pasakoja Audrius.

Kadangi mokytojas ir pats nėra vyresnės kartos atstovas, o dar jaunas, todėl leidžia sau su vaikais elgtis laisviau taip pats per daug nevaržydamas jų bendravimo.

Svarbiausia mokytojo savybė – laisvumas

„Mokytojas turėtų būti laisvas. Jis neturėtų turėti labai didelių rėmų ir varžyti vaikų“, - taip mokytojo portretą apibūdina Audrius. Vyras pastebi didelį skirtumą tarp vyresnių ir jaunų mokytojų. Audrius sako, kad galbūt daugeliui vyresnių mokytojų atrodo, kad jauni mokytojai su mokiniais bendrauja palaidai ir per laisvai moko. Jis pats yra kaip tik laisvesnio mokymo modelio šalininkas. „Aš esu už tai, už laisvę. Vaikai visai kitaip tada į tave žiūri ir jiems yra smagiau laisvai bendrauti, negu eiti į klasę įsitempusiam“, - sako vyras.

Žinoma, mokytojas susiduria ir su vaikais, kurie ateina nepasiruošę, neišmokę užduoto darbo. Tačiau jis jų neskuba bausti, o stengiasi su vaiku apie tai pasikalbėti. „Aš niekada nebaudžiu vaiko, o pasakau, kad negerai padarė ir neįvykdė susitarimo. Ir tas vaikas supranta. Nereikia skirti kažkokių nuobaudų, kad jis tai įsisavintų“, - pasakoja Audrius.

Kadangi dabartinėmis dienomis jaunimas dažnai daugelį dalykų perteikia juoko forma, mokytojas taip pat to nevengia ir mokydamas naudoja sarkazmą. „Kai ateina vaikas ko nors neišmokęs, sakau „o, šaunuolis, kad neišmokai“. Ir jis tada nesupranta, kodėl jis neišmokęs pamokos yra šaunuolis. Tačiau vėliau viskas susidėlioja į vietas ir vaikui tampa smagiau girdėti, kad jis yra šaunuolis, kai jam pasiseka, nei girdėti tą sarkastišką „šaunuolis“, kai to žodžio jis nenusipelno“, - pasakoja mokytojas.

Būti muzikantu ir nemokyti – neįmanoma

Audrius sako, kad mokytoju būti neplanavo, tačiau tai įvyko savaime. Vyro teigimu visi, kas mokosi muzikos akademijoje, žino, kad bus mokytojais ir taip pat užsiims koncertine veikla, nes Lietuvoje paprasčiausiai kitaip nebūna. „Kitokio varianto nėra. Jeigu kas mes muziką, tai mes. O tie, kurie groja, kas užsiima muzika, tai jie automatiškai eina mokytojauti, nes kai ilgai mokaisi muzikos, kryptingai eini link mokytojo darbo“, - sako Audrius.

Žinoma, būna ir išimčių, ir kitokių variantų, kai didžioji laiko dalis atitenka koncertinei veiklai, mažesnė padagoginei, vienetiniai atvejai, kai muzikantai visiškai papildomai nemokytojauja. Tačiau Audriaus manymu Lietuvoje tai mažai įmanoma vien dėl pajamų dydžio. „Aišku, viskas įmanoma, kai tikrai to nori, tačiau bent jau man, norisi pačiam duoti kitiems tai, ką tiek laiko mokiausi“, - sako vyras.

Audrius sako, kad jam labiausiai patinka darbus pasidalinti po lygiai, taip, kaip yra dabar. „Jeigu dingtų koncertinė veikla, būtų prastai. Aš pats negalėčiau vien tik mokytojauti. Geriausias variantas – pusė per pusę“, - juokiasi mokytojas.

Prestižinių konkursų laureatas

Prie visos savo koncertinės ir mokytojo veiklos, Audrius taip pat yra kompozitorius ir kuria savo muziką ir dalyvauja didžiausiuose pasaulio konkursuose, kuriuose pasirodo vienas, atlikdamas savo muziką. „Bandau pateikti kažką savo, kažką kitokio, nei visi.

Rugpjūčio viduryje Audrius dalyvavo pasauliniame konkurse Kinijoje, kurioje jis užėmė garbingą 9-ąją vietą, o prieš savaitę grįžo iš Italijos, kurioje taip pat vyko prestižinis akordeonistų konkursas ir jam atiteko 5-oji vieta. „Čia viskas panašiai kaip sporte, kai vyksta Europos ar pasaulio čempionatai. Šie konkursai taip pat yra labai aukšto lygio, labai prestižiniai“, - sako muzikantas.

Lietuvoje vyriškis turi ir savo muzikos grupę, kurioje atlieka džiazo ir populiariosios muzikos kūrinius. Jam pačiam šios dvi muzikos rūšys ir yra artimiausios, tokio tipo kūrinius Audrius atlieka ir konkursuose. „Klasikinę muziką aš jau atgrojau konservatorijoje, tai ji man šiek tiek nusibodo. Tačiau be klasikinių kūrinių, būtų neįmanoma groti kitokio tipo muzikos. Klasikinė muzika yra būtina mokymuisi“, - pokalbį užbaigia mokytojas Audrius.