„Žirk­lių mu­zie­jus“, ar­ba Kas žmo­gų ly­di nuo gi­mi­mo iki mir­ties

Edi­ta ir Kęs­tu­tis Mė­li­niai iš Gri­nių (Kel­mės r.) ne­se­niai sa­vo so­dy­bos lau­ko vir­tu­vė­lę pa­ver­tė tik­ra 1 200 žirk­lių ka­ra­lys­te – įkū­rė „Žirk­lių mu­zie­jų“. Ko­lek­ci­nin­kai vie­nin­gai su­ta­ria, kad kiek­vie­ną žmo­gų nuo pat gi­mi­mo, nuo jo virkš­te­lės nu­kir­pi­mo, iki mir­ties, iki žva­kių ge­si­ni­mo, ly­di ne kas ki­tas kaip žirk­lės.
 

Žirklių kolekcionavimas labiau Kęstučio pomėgis. Edita renka puodelius, kurių turi jau šimtą. Gal ateityje Mėlinių sodyboje atsiras vietos ir „Puodelių muziejui“?

Septyneri metai – 1 200 žirklių

Kęstutis Mėlinis kolekcionavimo aistra užsikrėtęs senokai. Yra surinkęs daugiau kaip tūkstantį monetų iš 183 šalių. Bet vis norėjo rinkti kažką originalesnio.

„Turėjau pažįstamų kolekcininkų, kurie rinko plaktukus, sendaikčius. Tai aš ir pamaniau, kad galėčiau juos nustebinti, pavyzdžiui, žirklėmis. Pasitariau su žmona, o ji, išgirdusi apie mano ketinimą, tik akis išpūtė. Sako: „Ką tu čia kolekcionuosi, aš tik porą rūšių žirklių žinau.“ Bet pabandžiau. Prieš septynerius metus pirmąsias kolekcijos žirkles – paprastas, kelionines – įsigijau Rietavo turguje“, – pasakoja.

Kai žirklių, pasak Kęstučio, kažkaip staiga pradėjo daugėti, abiem su žmona kilo dar didesnis azartas. Visa šeima į žirklių paieškas įsitraukė. O kai jau ir kelis šimtus žirklės perkopė – kilo mintis jas visas eksponuoti vienoje vietoje. Abu su žmona, pritariant bei padedant vaikams, lauko virtuvę pertvarkė, žirkles sukėlė, ant sienų sukabino, ant stalų, lentynose sudėliojo.

„Taip ir atsirado „Žirklių muziejus“. Gal ir skambiai pavadinome. Bet kaip kitaip, nesugalvojome“, –sako K. Mėlinis.

Nuo žirklių naujagimio virkštelei nukirpti iki mirusiojo žvakei užgesinti

Kolekcijos savininkas kiekvienam, užsukusiam po žirklių karalystę pasižvalgyti, labai išsamiai ir įdomiai apie eksponatus pasakoja. Jei būna darbe (K. Mėlinis dirba miškininku), gidės pareigas perima žmona Edita. Kai muziejuje abu svečius priima, tai abu ir pasakoja, vienas kitą papildydami.

Pamatyti ir išgirsti – tikrai yra ką. Pasirodo, kad žirklių yra visokiausių. Pritaikytų tik kairiarankiams. Arba – ir kairiarankiams, ir dešiniarankiams. Atskira eilutė – žirklės vynuogių šakelėms karpyti, uogytėms paimti. Daug senovinių žirklių, skirtų odoms, medžiagoms karpyti, kažkada buvusių reikalingų stiklapūčiams. „Man pačiam pačių įdomiausių nėra, dar tokių neturiu“, – šypsosi K. Mėlinis.

Pačios mažiausios kolekcijos žirklutės – vos 22 milimetrų iš žaislinių vaikų namų. Didžiausios, t. y. skirtos žolei palei šaligatvio bortelius kirpti, beveik dviejų metrų.

Po „Žirklių muziejų“, rodydamas eksponatus, K. Mėlinis tarytum visą žmogaus gyvenimą apžvelgia.

Pačių pradžių pradžia – žirklutės naujagimio virkštelei nukirpti. Vėliau paaugusiam vaikui įvairios žirklės gali būti ir žaislai, pavyzdžiui, paimti kaladėlę. Palaipsniui žirklės žmogaus gyvenime darosi vis sudėtingesnės. Mokykloje naudojamos ne tik paprastos, bet ir figūrinės žirklės rankdarbiams, biure neišsiversi be žirklių popieriui, segtukams išimti, vokams atplėšti... Bene gausiausia – buitinių, virtuvinių, universalių žirklių. Yra paprastų, metalinių, yra ir išgražintais ašmenimis, gabaliniam cukrui paimti, butelio kamščiui atidaryti, paukštienai karpyti ir panašiai. Yra valgomos žirklės, pagamintos iš šokolado.

„Kaip be žirklių gražus būsi? Niekaip. Todėl yra manikiūrinių žirklių, taip pat – plaukams kirpti, antakiams trumpinti, blakstienoms riesti, ūsams dailinti, nosies plaukeliams šalinti“, – pasakoja Kęstutis. Muziejuje net veidrodis papuoštas žirklėmis.

Be žirklių neišsivers joks siuvėjas. Su žirklėmis yra svarbiausias ir, ko gero, žinomiausias Lietuvos siuvėjas – Palangos Juzė. „Žirklių muziejuje“ įrengtas lietuviškas kampelis, kuriame – medinė Palangos Juzės figūrėlė, Lietuvos liaudies buities muziejaus ženklas su žirklėmis, įvairūs ženkleliai, medaliai. Lietuviško kampelio išskirtinis eksponatas – Lietuvoje pagamintos žirklės.

Ant sienų – didžiulės žirklės medžių šakelėms karpyti, apelsinams skinti. Pastarosios Mėlinių kolekcijoje atsirado iš Ispanijos – kaimynas, ten uždarbiavęs, parvežė. Vyrų kampelyje – dar masyvesnės, sunkesnės žirklės, pavyzdžiui, skardai karpyti, lankstyti, kariškos – vielai kirpti, dviračių priežiūrai, santechnikos, elektros, kalvio darbams atlikti, neskęstančios – žvejybai.

Žirklės reikalingos ir gyvuliams, gyvūnams – kačių, šunų, arklių, kiaulių nagams, kanopoms ar šeriams sutvarkyti, avių vilnai kirpti. Medikams irgi visokiausios žirklės būtinos: laboratorinės, gipsinės, pirmosios pagalbos. Žirklės, kurių metalinės rankenos dar „įvilktos“ į plastiką, skirtos stiklui išdaužti, kuomet transporto priemonė patenka į avariją ir pro duris nebegalima išlipti.

Trapios, lengvutės – juvelyro žirklutės, papuošalai. Labai skirtingos kelioninės žirklės. Dukra iš Egipto, Tailando parvežė, sūnus – iš Islandijos, žmona – iš Italijos, Šveicarijos.

O kai žmogaus gyvenimo kelionės ratas apsisuka – prireikia ir apeiginių žirklių, skirtų žvakėms prie mirusiojo užgesinti.

Dėl įvairumo, įdomumo Mėliniai nepatingėjo ir internete surado, kaip žirklės vadinamos net 33 kalbomis, atspausdino ir pakabino ant sienos kitiems pasiskaityti. „Man tai gražiausiai žirklės skamba maorių kalba – kutikuti“, – juokiasi K. Mėlinis.

Mėlinių muziejuje eksponuojami ir pašto ženklai su žirklėmis, stebinantys net filatelistus.

100 puodelių iš 24 šalių

Jei gausybė žirklių savo vietą jau radusios muziejuje, E. Mėlinienės puodelių kolekcija kol kas namuose, svetainėje.

„Mano puodelių kolekcija dar kukli – tik šimtas puodelių iš 24 šalių. Žinoma, ne visose šalyse pati buvau ir suvenyrų parsivežiau, esu gavusi nemažai dovanų“, – pasakoja moteris.

E. Mėlinienė puodelių neperka urmu, jai kiekvienas puodelis turi būti ypatingas, turintis išskirtinę istoriją.

Didžiausias kolekcijos puodelis – indiškas, bet parvežtas iš Islandijos, kuomet toje šalyje gyveno ir darželio auklėtoja dirbo Mėlinių dukra. „Mano dukrai vieno vaikučio mama indė puodelį padovanojo, o dukra vėliau –
man“, – pasakoja.

Pats mažiausias puodelis, iš karto sužavintis elegancija, – iš Italijos. Puodelis – tik dėl grožio, jame nė gurkšnelis gėrimo netilptų. Kitas – itališkas puodelis-motociklas. E. Mėlinienė Italijoje matė labai daug važinėjančiųjų tokiais motociklais, bet išskirtinį puodelį rado vos viename kioske. Paskutinį nusipirko... Bet džiaugsmą trumpam aptemdė nemalonus nutikimas. Nukrito moters kuprinė ir puodelis suskilo pusiau. „Parvažiavusi namo, paprašiau žento, kad suklijuotų. Nebuvo nė minties išmesti į avariją patekusio puodelio-motociklo“, – priduria.

Dar vieno puodelio – dar viena istorija. Puodelį, išgražintą mezgimų raštais, atsiuntė Norvegijoje dirbantis, elnius auginantis lietuvis.

Senutėlį puodelį Edita prieš keletą metų aptiko savo močiutės jau nebegyvenamuose namuose. Labai keisti jausmai moterį aplanko, kuomet į puodelį žiūri arba jį rankose laiko. Kažkokia šiluma, šviesus ilgesys...

Molinis puodelis – iš E. Mėlinienės vaikystės. Kaimynė turėjusi molinį ąsotį ir keletą puodelių svečiams. „Nežinau kodėl, bet kaimynė vieną molinuką man padovanojo. Tikriausiai labai jau blizgėjo mano vaikiškos akys. Išsaugojau sveiką puoduką iki šių dienų. Maža būdama, iš jo gerdavau pienuką su žemuogėmis...“ – į praeitį mintimis keliasi moteris.

Dailiose K. Mėlinio sumeistrautose lentynose – puodeliai-prisiminimai iš „Arklių muziejaus“ ar Kryžių kalno, įvairių Lietuvos ir svečių šalių vietovių. Puodeliai Editai padeda pažinti istoriją. Sykį žiūrėdama televizijos laidą apie Egipto faraonus, iš karto prisiminė turinti puodelį su vienu iš senovinės šalies valdovų.

Ku-kū ar ne ku-kū?

Su žmona Edita kolekcionavimo liga rimtai sergantis K. Mėlinis sykį savo vaikų paklausęs, ką jie apie tokį jų pomėgį mano: „Ku-kū ar ne ku-kū mes?“ Vaikai tik ranka numojo. „Atseit kiekvienas ku-kū savaip“, – buvo nuramintas Kęstutis.

Nors kolekcionavimas apskritai yra nepigus malonumas, pasak K. Mėlinio, kad ir kaip banaliai skambėtų, ne viską įmanoma pinigais išmatuoti. Kiek vertos naujos žinios? Arba malonumas savo žiniomis pasidalyti su kitais?

„Todėl – muziejus. Žmonėms. Tegul tik lankosi, pamato, ko nematę, patiria gerų įspūdžių“, –sutartinai sako abu Mėliniai.

Kas žino, gal ateityje kolekcininkai nuo Pakražančio sumąstys dar ką nors įdomaus, neįprasto kolekcionuoti. Kol kas pildo dabartines – žirklių ir puodelių – kolekcijas.