Žirgą įsigijusi šešiolikmetė: „Viskas įmanoma“

„Turbūt ne kiekvienas šešiolikmetis turi tiek azarto ir taip atkakliai siekia užsibrėžto tikslo“, - taip apie Hermano Zudermano gimnazijos dešimtokę Dovilę Kalinauskaitę atsiliepė jos mokytoja Rita Valaikienė.

Dovilė tarsi paneigia nuomonę, kad jos amžiaus merginoms rūpi tik nauji drabužiai, kosmetika ir malonūs pokalbiai su bendraamžiais prie vienkartinio kavos puodelio kurioje nors madingoje kavinėje. Dovilė pinigų tokiems dalykams neleidžia. Ilgai juos taupė ir dirbo, kad galėtų įgyvendinti savo vaikystės svajonę - turėti žirgą...

Kiek daugiau nei prieš mėnesį Dovilės gyvenimas nušvito naujomis spalvomis. Dabar ji valandų valandas galėtų kalbėti apie naująją savo augintinę - iš Olandijos parvežtą jauną kumelaitę ypatingu vardu - Quite du Buisson Z. Tokį sugalvojo olandai, o Dovilė ją vadina tiesiog Kvait.

Dovile, iš kur ta meilė žirgams?

Viskas greičiausiai prasidėjo tada, kai mama mane mažytę nusivedė į cirką. Mane užsodino ant ponio. Tiek ir tereikėjo, po to nenustojau kalbėti apie žirgus. Vaikystėje man nerūpėjo lėlės, žaisdavau su žaisliniais arkliukais, turėjau visą kolekciją tokių figūrėlių. Visada tyliai svajojau pati sėsti ant žirgo ir jodinėti.

Kada ši svajonė išsipildė?

Man buvo maždaug 11 metų. Tėvų pažįstamų giminaičiai turėjo žirgų, tad turėjau progą pabandyti. Tiesa, pajodinėti galėdavau tik vasarą. Tad po kurio laiko tėtis surado vietą, kur galėčiau rimčiau užsiimti žirgininkyste. Galima sakyti, kad jau daugiau nei dvejus metus jodinėju rimčiau.

Gal jau dalyvaujate ir konkūruose?

Kol kas ne. Nes mano pradžiamokslis nebuvo tobulas, tad dar reikia tobulinti įgūdžius, taisyti klaidas. Esu perfekcionistė - kol pati nesijaučiu tvirtai pasiruošusi, į varžybas nesiveržiu. Be to, visada svajojau, kad pirmasis mano startas bus su nuosavu žirgu.

Sutikite, moksleivės svajonė nusipirkti žirgą atrodo labai ambicingai. Juk žirgai kainuoja nemažus pinigus?

Esu darbšti ir mėgstu kurti. Namuose turėjau du balnus. Ilgainiui pabodo matyti, kaip jie dulka kampe, ir nusprendžiau iš jų ką nors sumeistrauti. Pagaminau specialų stovą ir gražiai sudėjau balnus. Kai kitą rytą mama pusryčiaujant pasiteiravo, ar baigiau gaminti stovą, pajuokavau, kad viskas baigta, beliko įsigyti žirgą... Vos tik tėtis išgirdo mano užuominą, pradėjo internete ieškoti žirgų. Iš pradžių ir pati negalėjau patikėti, kad tai vyksta, nes ta svajonė atrodė tokia tolima ir sunkiai įgyvendinama.

Bet tik ne tėčiui?

Labai svarbu, kai tėvai tave palaiko ir skatina siekti savo svajonės.

Kai vaikai įsigeidžia šuniukio ar kačiuko, tokį augintinį galima nesunkiai surasti. Bet kur ieškoti žirgo?

Su tėčiu nuvažiavome į žirgyną ir ten išgirdome patarimą geriau žirgo ieškoti užsienyje, nes yra didesnė tikimybė įsigyti geresnį.

Galiu paklausti, kiek žirgas kainuoja?

Kainos labai skiriasi, viskas priklauso nuo to, koks žirgo amžius, jo darbinės savybės. Kuo žirgas jaunesnis, turi mažiau patirties, tuo kaina mažesnė. Pavyzdžiui, mano 3 metų kumelė kainavo 4 tūkst. eurų. Už šią sumą mums ją iš Belgijos dar ir atvežė. Ji dar visiškai „žalia“.

Tiesa, iš pradžių buvome išsirinkę kitą kumelę iš Olandijos, bet kai vežėjai bandė ją atvežti, ši labai priešinosi, tad, nenorėdami kelti gyvuliui streso, atsisakėme šio varianto.

O dabartinė mano Kvait mane sužavėjo dėl to, kad ji yra išskirtinės juodos spalvos.

Pinigus kumelei įsigyti taupėte pati?

Taupiau ilgai. Žinojau, kad pinigus kaupiu žirgui, todėl nebuvo sunku. Praėjusią vasarą važiavau dirbti į Palangą padavėja ir visus uždirbtus pinigus kaupiau. Tiesa, šiek tiek dėl to nukentėjo mano hobis, nes kol dirbau, nebeliko laiko jodinėti, bet žinojau, dėl ko aukoju savo pomėgį.

Niekada nekilo noras atsisakyti savo svajonės ir pinigus išleisti kitiems malonumams? Juk aplinkui tiek daug pagundų...

Taip, mano bendraamžės mėgsta puoštis, lankytis kavinėse, o aš tą laiką geriau leidžiu gamtoje. Beje, turiu dar tris šunis, tad mėgstu su jais dūkti lauke.

Dažnai girdžiu mano bendraamžius sakant, kad jiems sunku taupyti. Mane motyvuodavo tai, kad suma, skirta mano svajonei, vis didėja. Kartkartėmis perskaičiuodavau pinigus, pasidžiaugdavau augančia jų krūvele. Tiesa, tėvams teko prisidėti, nes dalį sukauptų pinigų reikėjo pasilikti, juk žirgą reikia ir išlaikyti, maitinti, prižiūrėti.

O kur laikote savo kumelę?

Nuomoju žirgyne vietą. Žirgynas yra netoli Palangos, tad negaliu kasdien nuvažiuoti aplankyti savo žirgo. Mane nuveža arba močiutė, arba mama. Kol kas aš dar su juo nejodinėju, tiesiog stengiuosi užmegzti ryšį, šukuoju, valau kanopas, prižiūriu.

Liaudyje yra geras posakis: „Neturėjo boba vargo - nusipirko ožį.“

Mano treneris tą patį sako (juokiasi), bet dar nė karto nesigailėjau, kad ryžausi šiai avantiūrai. Žinoma, baimių yra visokių. Kadangi mano žirgas dar labai jaunas, baiminuosi, kad netaisyklingai jį išmokysiu. Bet raminu save, kad viskas bus gerai. Išsklaidyti baimes padeda ir treneriai. Kaskart aplankiusi žirgą jaučiu, kad mudviejų ryšys vis stiprėja, jis vis labiau manimi pasitiki, prisileidžia.

Tai tarsi naujas šeimos narys?

Tikrai taip. Kaip ir šunys. Beje, mūsų šeimoje yra tradicija švęsti ir gyvūnų gimtadienius. Pavyzdžiui, kai švenčiame šunų gimimo dieną, nuperkame jiems skanų didelį kaulą. Tad dabar mūsų šeimoje gimtadienio švenčių bus dar daugiau.

Ar galiu spėti, kuo svajojate būti suaugusi?

Manau, kad nesunku atspėti, kad noriu būti veterinare (juokiasi.) Ir labai norėčiau gydyti ne mažuosius gyvūnėlius, o stambiuosius, pavyzdžiui, žirgus.

Griežtai draudžiama „Vakarų eksprese“ paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.