Žinomo grafiko raižiniuose – lietuvybės atspaudai

Lenkijos išeivio grafiko Kazimiero Švainausko vardas žinomas pasaulyje, tačiau toli gražu ne visiems šiauliečiams. Vis tik su mūsų miestu menininką sieja gimtosios šaknys, vaikystės prisiminimai ir darbas Šiaulių „Aušros“ muziejuje.

Į menus pastūmėjo kunigas

K. Švainauskas gimė Vilniuje 1917 m. sausio 20 d. Tiesa, per mažojo Kazimiero krikštynas ši data buvo pakeista į birželio 20-ąją – taip norėjo naujagimio tėvai: lenkų kilmės Marianas ir lietuvė Janina.

Vilniuje jauna šeima ilgai neužsibuvo – grįžo į Šiaulius, iš kurių buvo kilę K. Švainausko tėvai. Šiauliuose prabėgo būsimojo menininko vaikystė ir jaunystė. Tik vasaras jis leisdavo ne mieste, o kaime pas giminaičius. Kaime vėliau bernavo jaunesnysis K. Švainausko brolis Vladas, mat nebuvo baigęs mokslų.

Pačiam Kazimierui mokytis sekėsi. Uždaro ir santūraus būdo berniukas stropiai ir sąžiningai atlikdavo mokytojų paskirtas užduotis, bet užvis labiau mėgo piešti. Tikybą dėstęs kunigas pastebėjo jaunuolio talentą ir patarė stoti į Kauno meno mokyklą. Taip, baigęs Šiaulių berniukų gimnaziją ir išlaikęs stojamuosius egzaminus,
K. Švainauskas 1937 m. išvyko į Kauną.

Kauno meno mokykloje anuomet mokėsi įvairaus luomo studentų. Buvo ir miestiečių, ir ūkininkų vaikų, atvykusių iš mažų kaimelių. Nepaisant socialinio statuso, visi studentai privalėjo daug dirbti, o dėstė jiems tokie žinomi dailininkai, kaip: Antanas Žmuidzinavičius, Petras Kalpokas, Justinas Vienožinskis, Vladas Didžiokas, Jonas Šileika. Pastarojo nuoširdumą ir dėmesingumą K. Švainauskas dažnai atsimindavo.

Nuo ilgų metų tremtyje išgelbėjo laiškas

1940 m. Kauno meno mokykla buvo perorientuota į Vilniaus dailės akademiją, kurioje būsimasis grafikas baigė IV kursą. Vokiečiams užėmus Vilnių, Dailės akademija buvo uždaryta, tad K. Švainauskas sugrįžo į Šiaulius ir įsidarbino Šiaulių „Aušros“ muziejuje.

Čia rinko etnografinę medžiagą, važinėjo po Šiaulių apskrities apylinkes, piešė pamatytas skrynias, kryžius, koplytstulpius, kaimo senovės darbo įrankius ir t. t. Vėliau šie daiktai persikėlė į K. Švainausko grafikos darbus – polinkis įamžinti istorinę ir kultūrinę medžiagą liko visam gyvenimui.

1944 m. vėl pradėjo veikti Dailės akademija ir K. Švainauskas sugrįžo į Vilnių. Deja, naujas gyvenimas pasibaigė nė neprasidėjęs. Jaunas vyras tais pačiais metais buvo suimtas pasų keitimo metu ir išvežtas į Donbasą, į lagerį.

Nuo ilgų metų tremtyje išgelbėjo laiškas, kurį K. Švainauskui pavyko išsiųsti į Vilniaus dailės akademiją, tuomet pasivadinusią institutu. Menininkas prašė, kad jam būtų leista tęsti studijas, ir netrukus gavo iškvietimą.

Lagerio valdžia pasirodė sukalbama – neprieštaravo, kad K. Švainauskas sugrįžtų į Lietuvą. Vis tik išsvajotoms studijoms tėvynėje trukdė saugumiečiai – lietuvis buvo nuolatos tardomas pareigūnų.

Suprasdamas, kad tremtinio likimas gali pasikartoti, jis nusprendė palikti gimtinę. Juolab kad artimųjų čia nebeturėjo. Kol K. Švainauskas kalėjo lageryje, per bombardavimą buvo sugriauti jo tėvų namai Šiauliuose, žuvo tėvas ir motina. Tais pačiais metais prie Berlyno žuvo ir jaunesnysis brolis Vladas.

Ilgėjosi savo kalbos ir kultūros

K. Švainauskui pavyko gauti dokumentus, su kuriais išvažiavo į Lenkiją. Studijas menininkas tęsė Krokuvos dailės akademijoje. Joje lankė du fakultetus: Tapybos ir Grafikos. Studijuodamas K. Švainauskas domėjosi įvairiomis technikomis. Kadangi gyvenimo sąlygos nelepino, pigiausia ir prieinamiausia buvo medžio raižinio technika.

Krokuvos dailės akademiją K. Švainauskas baigė 1950 m. Tais pačiais metais jis vedė lenkaitę Stanislavą Zmarz, su kuria susilaukė dviejų dukterų. Su šeima gyveno Piasečno mieste netoli Varšuvos ir dirbo įvairiose įstaigose. Tuo pačiu metu įstojo į Dailininkų sąjungą, tapo Varšuvos dailės sąjungos grafikos sekcijos sekretoriumi, retkarčiais sulaukdavo paramos iš Lenkijos kultūros ir meno ministerijos.

K. Švainausko šeimoje buvo kalbama lenkiškai, puoselėjamos lenkiškos tradicijos, tad jis ilgėjosi savo kalbos ir kultūros. Ilgesį Lietuvai menininkas jautė visą gyvenimą – jo namai buvo pilni lietuviškų knygų, plokštelių.

Nuo 1960 m. K. Švainauskas įsijungė į lietuviškos draugijos „Tėviškė“ veiklą, užmezgė ryšius su Lietuvos kultūros veikėjais. Kartkartėmis atvažiuodavo į Vilnių, Kauną, Druskininkus – į tuos miestus, kuriuose lankytis jam buvo leidžiama.

Iniciatyva: memorialinės lentos M. K. Čiurlioniui Varšuvoje

K. Švainausko grafikos darbuose buvo juntama lietuviška dvasia. Juose atsispindėjo Vilniaus architektūra, M. K. Čiurlionio kūryba, liaudies pasakos. Grafikas taip pat sukūrė darbų ciklą pagal Jono Biliūno pasaką „Laimės žiburys“. Beje, būtent K. Švainauskas buvo tas žmogus, kuris suorganizavo ir įdėjo daug pastangų, kad Varšuvoje atsirastų memorialinių lentų M. K. Čiurlioniui.

Dirbdamas lietuvybės labui, menininkas buvo pareigingas, reiklus sau ir kitiems, tad santykiai su kitais „Tėviškės“ draugijos nariais tapo įtempti. K. Švainauskas neretai jausdavosi užgautas ir nesuprastas bendraminčių, tad po dešimties „Tėviškėje“ praleistų metų nusprendė pasitraukti iš draugijos veiklos ir atsidėti kūrybai.

1973 m. subyrėjo K. Švainausko šeima – po skyrybų žmonai ir dukroms grafikas paliko visą turtą, su savimi pasiėmė tik darbus ir įrankius. Po skaudžios asmeninės nelaimės K. Švainauskas bandė sugrįžti gyventi į Lietuvą, tačiau suprato, kad meno žmogui čia įsitvirtinti sudėtinga.

Užuot apsigyvenęs sovietų užguitoje gimtinėje, K. Švainauskas įsikūrė mažame Lenkijos kaimelyje Sedlcų apskrityje. Čia vienišas mokyklos palėpėje gyveno šešerius metus ir kaimiečiams atrodė tikras keistuolis. Vienatvę išblaškė pažintis Vilniuje – 1979 m. K. Švainauskas sutiko nuo Rakandžių kaimo kilusią, Vilniuje gyvenusią lietuvaitę Valeriją Aldoną Lengvenytę. Ją vedė ir persikėlė gyventi į Sedlcas.

Apdovanotas ordinu

Per savo gyvenimą K. Švainauskas sukūrė daugiau nei 2 000 grafikos ir daugiau nei 200 tapybos bei akvarelės darbų. Svarbią vietą jo kūryboje užėmė ekslibrisai. Menininkas dalyvavo parodose Lietuvoje, Lenkijoje, Austrijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, Italijoje, Kinijoje ir t. t. Jis buvo apdovanotas Lenkijos atgimimo ordino Kavalieriaus kryžiumi.

Šiuo metu K. Švainausko grafikos darbai saugomi žinomiausiuose Lenkijos muziejuose. Po menininko mirties 2002 m. jo antroji žmona dalį darbų parvežė į Lietuvą: juos dovanojo Lietuvos nacionaliniam muziejui, A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniam muziejui, Šiaulių „Aušros“ muziejui, Povilo Višinskio bibliotekai ir t. t.

Vasarą Šiaulių apskrities P. Višinskio viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skaitykloje eksponuota paroda „Kazimiero Švainausko ekslibrisai“, skirta dailininko ir jo žmonos Valerijos Aldonos Lengvenytės-Švainovskos atminimui.