Žinoma ekonomistė siūlo ne revoliuciją, o reformaciją

Mažiau nei metai liko iki šalies prezidento rinkimų. Apie savo ketinimus siekti valstybės vadovo posto jau oficialiai yra pranešę keli daugiau ar mažiau žinomi asmenys. Savo apsisprendimą dalyvauti prezidento rinkimuose yra pareiškusi žinoma ekonomistė, ekonomikos vadovėlių ir knygų autorė, Seimo narė Aušra Maldeikienė. Ji viena iš nedidelės grupės dabartinės kadencijos Seimo narių, kurių skaitytojams nereikia pristatyti – principinga, aktyvi, aktualiais šalies gyvenimo klausimais savo nuomonę reiškianti parlamentarė dažnai sulaukia žiniasklaidos dėmesio. Tad nereikia stebėtis, kad tropiniu karščiu alsuojančią popietę į Pasvalio Mariaus Katiliškio viešojoje bibliotekoje organizuotą susitikimą su parlamentare sugužėjo net per 70 pasvaliečių.

Likus maždaug valandai iki renginio pradžios, su viešnia bendravome bibliotekos Jaunimo erdvėje „Mono arba Stereo“.

– Pasvaliečiams Jūs pasiūlėte pokalbio temą „Išgyvenimo Lietuvoje strategijos: ką daryti?“ Kodėl, praėjus beveik trims dešimtmečiams po Nepriklausomybės atkūrimo, tenka kalbėti ne apie normalų vakarietiškos orientacijos valstybės vystymąsi, o apie išgyvenimą?

Kalba eina apie mūsų valstybės pasirinktą socialinį ekonominį modelį, kuris ir buvo pradėtas įgyvendinti prieš trisdešimt metų. Tas modelis, moksliškai tariant, rėmėsi vadinamuoju „Vašingtono konsensusu“. Šio termino esmė tokia – jei privačiam verslui gerai sekasi, tai anksčiau ar vėliau visuomenėje atsiranda didelis pinigų srautas, kuris leidžia sukurti stiprų viešąjį sektorių. Ši Amerikoje atsiradusi ideologinė politinė klišė pasklido po visą pasaulį. Ypač ji populiari buvo Rytų Europos šalyse, tarp jų – ir Lietuvoje. Tačiau tokį ekonomikos modelį perėmusios šalys susidūrė su didelėmis problemomis, iš kurių viena visiems gerai žinoma – didėjanti pajamų, turto ir galimybių nelygybė. Ji – didžiausia grėsmė Lietuvos ateičiai. Išvada, manau, gali būti tokia – jei norime stiprios valstybės, privalome rūpintis jos institucijomis ir viešuoju sektoriumi. Tai reiškia, kad turi būti stipri švietimo sistema, sklandžiai organizuota socialinė pagalba, pirmiausia – darbo netekusiems žmonėms. Pavyzdžiui, Singapūras ir kiti pietryčių Azijos „tigrai“ klesti dėl to, kad turi tvirtus valstybės pamatus – švietimą, socialinę pagalbą, sveikatos apsaugą. Tokioje visuomenėje visi randa savo vietą.

Tuo tarpu praktika rodo, kad verslas nėra linkęs dalintis, nes jis savaime orientuotas į save. Prieš penkerius metus parašiau knygą, kurioje nuosekliai paaiškinau, kaip minėtas modelis buvo įgyvendinamas ir su kokiomis problemomis susidūrėme. Deja, dabar vėl tenka tą patį kartoti. Pavyzdžiui, mūsų mokesčių sistema taip sukonstruota, kad didžiąją biudžeto dalį suneša mažas ir vidutines pajamas gaunantys žmonės. Lietuvoje, kaip ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, lygiai tokia pati situacija – vienam procentui turtingiausių žmonių tenka 24 proc. pajamų. Tačiau JAV turtingiausių žmonių mokesčiai sudaro 39 proc. federalinio biudžeto, o mūsų šalyje – tik 11 proc., nes jie turi labai daug mokestinių lengvatų. Apie tai ir aiškinu susitikimuose su gyventojais.

– Skaitant informaciją apie šalį krečiančius skandalus, susidaro įspūdis, kad viena iš didžiausių landų korupcijai yra viešieji pirkimai?

– Iš tikro, viešųjų pirkimų sistema pas mus labai korumpuota. Mano supratimu, yra dvi svarbiausios problemos. Pirma – didelis žmonių nepasitikėjimas vieni kitais, pirmiausia tais, kurie ką nors daro. Štai ir bibliotekai, kurioje sėdime, niekas neleistų savo nuožiūra samdyti statybininkų. Antra – pas mus silpnas viešasis sektorius.

Keista girdėti kalbas, esą gydytojai, mokytojai privalo dirbti iš pašaukimo. Juk tuo pašaukimu namuose vaiko nepavalgydinsi! Bėda ta, kad mūsų šalyje susiformavo keli galios centrai, kurie susikuria žaidimo taisykles.

Dažnai girdžiu madingą populistinį posakį – gyvensime geriau tada, kai neliks korupcijos. Nesu linkusi hiperbolizuoti jos įtakos dėl svarbiausių ekonominių bėdų. Korupcija yra mūsų susikurto „žaidimo“ sąlygų pasekmė. Vieša paslaptis, kad vokeliuose atlyginimus gaunantiems žmonėms tai yra bene vienintelė išgyvenimo priemonė šioje neteisingoje sistemoje.

– Politikų kalbos apie regioninę politiką jau tiek nuvalkiotos, kad kelia šypseną. Kaip toje arabų patarlėje: karavanas eina, šuo loja. Beveik jokių poslinkių nematyti, provincija toliau tuštėja. Kokia Jūsų nuomonė?

– Prieš trisdešimt metų galbūt galėjome pabandyti regionuose išsaugoti kai kurias stambias pramonės įmones. Manau, nesąžininga ir nelogiška sakyti, kad jos visos buvo vienodos ir nenaudingos Lietuvai. Ne vienos tokios įmonės gamybą buvo galima perorientuoti į vietinius poreikius. Bet dabar, kaip sakydavo mano klasės auklėtojas, – „traukinys jau prie Vievio“. Vienas svarbiausių dalykų, kurį akcentuoju ir savo programoje – reikia visomis pastangomis stabdyti smulkaus ir vidutinio šeimos ūkio tolesnį naikinimą. Dabar jis naikinamas per ką tik nori, pradedant pieno strategija, nustatant neadekvačias kainas mažiesiems ūkiams, baigiant per vadinamuosius pieno rizikos fondus ir kt. Seime kariaujame su stambiaisiais ūkininkais, kurių šios kadencijos parlamente – net 14. Dabar Europos reikalų komitetas (A. Maldeikienė – šio konstitucinio komiteto pirmininko pavaduotoja – aut.) griežtai reikalauja, kad pagal naują Europos Sąjungos finansinį planą pirmiausia būtų remiami smulkūs ūkiai. Andriejaus Stančiko vadovaujamas Kaimo reikalų komitetas su tuo priverstas nenoromis sutikti, tačiau ir toliau bando ieškoti įvairių išlygų. Iki šiol net 80 proc. išmokų gaudavo tik 10 proc. turtingiausių žemvaldžių. Tuo tarpu kaimyninėje Lenkijoje priešingas vaizdas – ten absoliuti dauguma paramos atiteko smulkiesiems ūkiams. Tad ir 30 karvių laikantys lenkų ūkininkai normaliai gyvena. Džiugu, kad jaučiu didelį palaikymą iš Šilutės, Utenos, Kupiškio ir kitų kraštų smulkiųjų ūkininkų. Kitą savaitę vyksiu į Mažeikius. Jiems teikiu reikalingą informaciją, ir, kai reikia, padedu jiems kovoti su valdžios institucijomis.

– Jūsų rinkiminę programą „Po tamsos ateina Aušra“ sudaro 95 tezės – tarytum aliuzija į 1517 m. Vitenbergo universiteto teologijos daktaro ir pamokslininko Martyno Liuterio paskelbtas 95 tezes, kurios ženklino reformacijos pradžią. Šis sutapimas turbūt nėra atsitiktinis?

– Tai sąmoninga ir aiški kultūrinė istorinė nuoroda. Beje, dabar ir Katalikų bažnyčia pripažįsta, kad Martynas Liuteris daug ką gero padarė, pradėdamas bažnyčios apsivalymo procesą. Pristatydama savo tezes akcentuoju, kad jos reiškia įvairių gyvenimo sričių reformaciją, o ne revoliuciją. Mano 95 punktų prezidento rinkimų tezės išdėstytos šešiuose skyriuose: „Politikos prigimtis“, „Mano ideologija“, „Užsienio politika“, „Nacionalinis saugumas“, „Ekonomika“ ir „Žmogaus teisės“. Savo poziciją išdėstau susitikimuose su žmonėmis. Šią savaitę jų numačiusi aštuonis, šiandien iš Pasvalio dar vyksiu į Šiaulius.

– Jūs pasirašėte po trimis idėjomis Lietuvai?

– Ne, nepasirašiau. Visų pirma, paskelbtos ne trys, o keturios idėjos. Trečiajame teiginyje – „padėti jaunoms šeimoms įsigyti būstus ir mažinti biurokratiją skaitmenizuojant valstybės paslaugas“ – dvi skirtingos vadinamosios idėjos. Tą galėtų pasakyti ir vaikas. Manau, kad tezė „mokytojo profesija iki 2025 metų turi tapti prestižine“ yra nusikalstama. Pirmiausia akis bado alogizmas – ką reiškia žodelis „iki“? Ar tai reiškia, kad po 2025-ųjų mokytojo profesija nebeturės prestižo? Aš trylika metų dirbau mokytoja ir trisdešimt metų – dėstytoja. Galėdama padėti vaikams, visada didžiavausi esanti prestižinės profesijos atstovė. Dėl to ne kartą atsisakiau gerai mokamo darbo banke. Manau, kad ne alga lemia žmogaus prestižą. Deja, šiandien turime labai rimtų švietimo problemų. Švietimas pirmiausia turi padėti žmogui užaugti, o ne aptarnauti darbo rinką.

Ironizuodama galiu pridurti – susidarė įspūdis, kad vienam iš potencialių kandidatų į prezidentus šiomis idėjomis kuriami viešieji ryšiai su rinkėjais.

– Kokia Aušra Maldeikienė yra už Seimo rūmų ir ne televizijos studijose?

– Mano gyvenimas labai paprastas – apie 7 val. ryto ateinu į darbą ir apie pusę aštuonių vakaro grįžtu. Sąžiningai prisipažįstu – darbas Seime man įdomus ir stengiuosi kuo geriau jį atlikti. Bent porą kartų per savaitę nueinu į sporto klubą, mažiausiai kartą – į koncertą.

Grįžusi namo įsijungiu televizorių – žiūriu žinias, kartais – kokį nors filmą. Pasaulio futbolo čempionato rungtynės nedomino, nes neturiu jokio supratimo apie šį žaidimą. Gerbiu kitų žmonių pomėgius, juk ir su manimi, pavyzdžiui, ne visi kolegos norėtų važinėti į Italiją klausytis Pučinio operų.

Vienas didžiausių mano pomėgių – gera grožinė literatūra. Labai didelį įspūdį paliko paskutinė perskaityta knyga – australų rašytojo Richardo Flanagano romanas „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“. Manau, kad šis kūrinys pagrįstai vadinamas dvidešimt pirmojo amžiaus „Karu ir taika“ (Levo Tolstojaus epinis istorinis romanas „Karas ir taika“, pirmą kartą išspausdintas 1865–1869 m. – aut.). Nors knygynų lentynos pilnos kvailo šlamšto, džiugu, kad turime puikių vertėjų, o leidyklos leidžia geras knygas. Pati jas rašau (ekonomikos temomis – aut.), tai irgi padeda atsipalaiduoti. O feisbukui pakanka pusvalandžio per dieną – tiek laiko užtenka ir tekstams, ir komentarams.

Mano senelis buvo vargonininkas, baigiau muzikos mokyklą, tad kitas mano pomėgis – muzika. Pirmenybę teikiu klasikos kūriniams.

Gimiau ir užaugau Palangoje, tačiau ji dabar yra labai pasikeitusi. Geriausiai jaučiuosi savo sodyboje netoli Švenčionėlių. Baigusi karjerą ketinu joje nuolat gyventi. Nusišypsojo laimė pusę metų gyventi Taivane. Moksliniame darbe lyginau Taivano ir Lietuvos ekonomikos modelius. Gana didelė mokslinė stipendija leido susipažinti su šia mums tolima šalimi, kurią dabar prisimenu kaip absoliutų rojų – tylu, ramu, nuostabi gamta, mieli, draugiški žmonės, puikios bibliotekos. Taivane labai aukštas žmonių lygybės laipsnis ir tai labai jaučiama. Apskritai, man patinka šalys, kuriose dauguma žmonių gali normaliai, oriai gyventi.

Dabar kelionėms paprasčiausiai neturiu laiko. Galbūt ne visi žmonės žino, kad Seimo narys be parlamento valdybos specialaus leidimo negali išvykti už Europos Sąjungos ribų. Net ir norėdama nuvažiuoti, tarkim, į kaimyninę Baltarusiją, privalau pateikti prašymą, nurodydama, ką veiksiu. Tokia Seimo statute įtvirtinta nuostata man kvepia absurdu. Mano draugė Stambule šventė gimimo dieną ir aš turėjau taip pat prašyti leidimo ten nuvykti, nors skridau savaitgalį.

Džiaugiuosi, kad iš užsienio grįžta sūnus su anūku, kuriam rudenį sukaks devyneri metai. Kartu eisim į vaikiškus spektaklius ir koncertus (šypsosi).

– Ačiū už pokalbį.