Zino Kazėno-zika kūrybinis ugnikalnis kunkuliuoja

Žurnalisto, fotografo, menininko Zino Kazėno-zika kūrybinis ugnikalnis pastoviai kunkuliuoja, o su kiekviena surengta paroda jo darbai, tarsi lava, išsilieja į paviršių, stebindami parodų dalyvius savo gausa ir atlikimo technikos įvairove. Ne išimtis balandžio 12 d. Vilniaus įgulos karininkų ramovėje (toliau – ramovė) vykęs jaukus ir šiltas parodos atidarymas, kurį menininkas pavadino pusiau šeimynine sueiga, nes gausiai susirinko šeimos nariai, artimieji ir geri draugai. Renginį vedė ramovės viršininko pavaduotojas Gaudentas Aukštikalnis.

Menininką palygino su pastoviai veikiančiu ugnikalniu

Ne vienas parodos dalyvis, apžiūrėjęs gausią menininko darbų – tapyba, fotografika, miniatiūros, koliažai, maketai – parodą, nustebęs užduodavo klausimą, ar tai viskas Zino Kazėno? Gavęs teigiamą atsakymą ir renginio vedėjo patikinimą, kad visi menininko darbai niekaip netilptų į šią ramovės salę, žavėdavosi Z. Kazėno-zika kūrybingumu, trykštančia energija ir nenumaldomu noru stebinti parodų dalyvius vis naujais kūriniais bei skatinti kurti.

Apžiūrėjęs Z. Kazėno-zika parodą visuomeninės organizacijos „Tautos namų santara“ tarybos pirmininkas Antanas Gudelis pakvietė susirinkusius pagalvoti, kuo skiriasi nuolat veikiantis ugnikalnis, kuris duoda pelenus, ugnį, lavą ir yra pavojingas, nuo Zino. A. Gudelis pabrėžė, kad nelengva išsiaiškinti, kiek tų produktų išmeta Zinas, kad labai sudėtinga suvokti menininko visumą – ką jis iškrės kiekvieną kartą. A. Gudelis surado vieną aiškų skirtumą tarp ugnikalnio ir menininko – Zinas nėra pavojingas. A. Gudelis šmaikštaudamas pažadėjo ateityje studijuoti vulkanologiją, norėdamas geriau suprasti Ziną.

A. Gudelio pastebėjimams ir pamąstymams paantrino dailininkas karikatūristas Jonas Varnas, pakabinęs parodos autoriui ant kaklo savo rankų darbo suvenyrą –pavasariu dvelkiančią kompoziciją, Tautos atgimimo ąžuolyno draugijos pirmininkas Vitalius Stepulis, pakvietęs parodos dalyvius gegužės 12 d. dalyvauti Ąžuolyno dienos sueigoje Ožkabaliuose, J. Basanavičiaus gimtinėje, o fotografus – naujos knygos, skirtos Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyno 30-mečiui, rengime.

Ramovės viršininkas Romas Žibas menininko darbus pavadino jo kūrybos vaikais, kiekvienas iš jų yra mintis, jausmas, įsipareigojimas sau ir tiems, kurie žiūrės tą kūrinį, bei didžiulis turtas ateičiai. Ramovės viršininkas paakino Z. Kazėną-zika ir ateityje rengti parodas ramovėje, kur darbai bus garbingai saugomi tiek, kiek reikės.

Žurnalistas ir dailininkas Albertas Vaidila pasidžiaugė, kad Lietuva turi ryškų modernizmo atstovą Ziną Kazėną. Parodos autoriaus abstrakčius darbus apibūdino dukra menotyrininkė dr. Eglė Jaškūnienė: „Tai visiškai savarankiškas spalvų ir formų žaismas, neturintis konkrečiai apibrėžtos literatūrinės – vaizdinės fabulos. Žiūrovui belieka intuityviai pajusti spalvinių fragmentų emocinį – psichologinį skambesį, sukuriantį tam tikrus nuotaikų niuansus. Lakesnės vaizduotės stebėtojui gali iškilti konkretūs daiktiški vaizdiniai, nukeliantys į fantazijų ir nerealios tikrovės pasaulį“.

Menininkui už puikią parodą dėkojo kompozitorius ir muzikantas Algirdas Klova, leidinio „Passport“, pristatančio Lietuvą, sudarytojas Kęstutis Pikūnas, kraštietis Antanas Faustas Vaišvila, Pasvalio kraštiečių bendrijos valdybos narė Danutė Pučkytė ir kiti.

Svečių pasisakymus užbaigė Andrius Gritėnas ypatingų žmonių, kurių yra vienetai, apibūdinimu: „Aplinkybės jų nekeičia, tačiau jie keičia aplinkybes, kas kartą sukurdami kažką naujo ir gražaus. Kiekvienoje situacijoje gaudami sau naudos ir žinių jie keičia kitų žmonių gyvenimus“.

Parodos autoriaus padėka

Balandžio 17 d. švenčiantis 82-ąjį gimtadienį Zinas Kazėnas-zika papasakojo, kad dėl regėjimo problemų prieš keletą savaičių pateko į Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Akių ligų centrą. Menininkas pasakojo, kad po operacijos, nors viena akis buvo užklijuota, jis nesiliovė piešęs. Džiaugėsi, kad operacija pavyko, dabar mato skaidriai ir aiškiai. Parodos autoriaus dukra Eglė sakė, kad dėl neplanuotos operacijos šios parodos atidarymas pavėlavo trimis savaitėmis. Bet energingasis ir nerimstantis jos tėvelis surado galimybę surengti savo tapybos ir fotografikos abstrakčių darbų parodą Akių ligų centre. Z. Kazėnas-zika padėkojo Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Akių ligų centro vadovui doc. dr. Rimvydui Stanislovui Ašokliui ir operavusiam gydytojui dr. Dariui Aukštikalniui už suteiktą skubią pagalbą ir renginyje dalyvavusiai Akių centro vadovo sutuoktinei Violetai įteikė savo paveikslą.

Dar vieną paveikslą – Pablo Pikaso reprodukciją „Gernika“, – 1990 m. parsivežtą iš Štutgarto (Vokietija), menininkas padovanojo ramovei.

Humoro jausmo nestokojantis menininkas, pažvelgęs į sutuoktinę Mariją, pasidalijo pamąstymais apie sėkmę, kuri, anot jo, prasideda namie. Jis sakė, kad labai svarbu, kad niekas tavęs nenervuotų, nepykdytų, duotų pavalgyti, pakeltų iš miego laiku, o dabar gydytojo paskirtus vaistus į akį įlašintų. Marija patikino, kad su menininku gyventi neliūdna ir, aišku, įdomu.

Renginio dalyviai turėjo galimybę pasižiūrėti parodos autoriaus sukurtų filmukų ir pasigrožėti menininko darbais kino ekrane.

Parodos autorius Z. Kazėnas-zika pasidžiaugė, kad parodoje dalyvauja jo mažoji provaikaitė Aurelija, kuri sėdėdama pakaitomis mamai Šarūnei ir tėčiui Martynui ant kelių vis rodė savo balsą. Bet išsiveržusi iš tėvų globos džiaugėsi ramovės salių erdviomis.

Parodos atidarymo dalyvius pasveikino Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro solistas altininkas Andrius Pleškūnas, atlikdamas kelis muzikinius kūrinius.

Popietė ramovėje užsitęsė bendraujant su parodos autoriumi. Kiekvienas parodos dalyvis galėjo išsirinkti menininko sukurtą papuošalą ar suvenyrą.