„Žinau, ką renku“ koordinatorė: ne žmogus turi ateiti pas politiką, o politikas pas žmogų

Šiais metais „Žinau, ką renku“ politikos stebėsenos tinklas švenčia dešimtmetį. Anot tinklo koordinatorės Guodos Vaitiekutės, šie metai bei praėjusių metų savivaldybių ir merų rinkimai buvo sprogimo metai. Ji taip pat pastebi, kad per kiekvienus rinkimus vis didėja jaunų žmonių, einančių balsuoti, skaičius ir jų balsai gali vis labiau nulemti „vietą Seime ar kitoje institucijoje“.

Kokia buvo jūsų organizacijos susikūrimo priežastis?

Prieš „Žinau, ką renku“ atsitinkant vyko projektas „Bandomasis Europos parlamentas“, tuomet jauni žmonės simuliavo Europos parlamentą. Vykdavo sesijos, rašydavome rezoliucijas ir simuliuodavome politiką. Tai buvo moksleivių projektas, mes jame dalyvaudavome iš visų Lietuvos kampelių ir susitiko bendras draugų būrys, kurie labai domėjosi politika. Bet tada mums nusibodo simuliuoti politiką, norėjome ryžtingų ir smarkių pokyčių politikoje, Lietuvos viešajame gyvenime. Taip pat prie to prisidėjo premjeras [Algirdas Butkevičius]. Jis buvo žymus dėl to, kad ryte atsakydavo į tą patį klausimą vienaip, o vakare kitaip. Mus tai erzino ir mes galvojom, kaip čia taip galima, kur politikų atsakomybė, atskaitomybė prieš rinkėjus, ir tada nusprendėme sukurti ,,Žinau, ką renku“. Pagrindinį tikslą matėme ir dabar matome, kad politikai būtų atskaitingi ir kad būtų rinkėjų dalis, kurie prašo pažadų įgyvendinimo ir nuoseklios politikos.

Kodėl pasirinkote būtent tokį pavadinimą? Kodėl „Žinau, ką renku“?

Mes daug galvojome apie pavadinimą, visokių variantų buvo, bet „Žinau, ką renku“ labiausiai atitinka mūsų mintį: prieš rinkimus pasidomiu, tai aš žinau, ką renku ir neperku, neįdarbinu politiko – katės maiše. Tada seku jo pažadus ir sekančiuose rinkimuose vėl žinau, ką renku. Renku tą patį, nes puikiai vykdė pažadus arba renkuosi kitą, nes praėjęs kažko nepadarė.

Koks tuo metu buvo požiūris į rinkimus? Ar žmonės noriai ėjo į juos?

Kai pradėjome veiklą, jaunų žmonių bene 16 proc. ar 18 proc. tik eidavo balsuoti. Tą jausdavome savo klasėse, universiteto pirmuosiuose kursuose. Apie politiką su bendraamžiais toli gražu ne su visais galėjai kalbėti. Tai mūsų pirminis tikslas atsirado iš to, kad norėjome aktyvinti ir sąmoninti jauną žmogų. Tuo metu, kaip sakiau, gal 16-18 proc. ėjo prie balsadėžių, bet tas skaičius tendencingai auga. Turbūt ne taip auga, kaip mes galėtume įsivaizduoti, vis dar tai yra pasyviausia grupė, bet, kas rinkimus, vis po porą procentinių punktų prisideda vis daugiau.

Jūsų platformoje, kaip patys rašote, „dalyvauja jauni žmonės“. Ar nuo pat pradžių Lietuvos jaunimas buvo aktyviai įsitraukęs į šią veiklą?

Pradžioje tikrai labai buvo sunku surasti naujų savanorių, ypač, kai nori organizuoti debatus visoje Lietuvoje. Kiekvienai savivaldybei rasti po saujelę jaunų žmonių, kuriems rūpėtų politika ir nebūtų baugu organizuoti debatus savo mieste, būdavo iššūkis. Mes vykdėme tinklinio marketingą, ar kažkas žino kažką, ar kažkas galėtų būti susidomėjęs.

Vis dar yra savivaldybių, kurios yra pasyvesnės, bet jaunų žmonių kiekis vis auga. Mes turbūt aktyviuoju metu prieš rinkimus, nes yra toks ryškiausias „Žinau, ką renku“ laikas, turime apie 300 savanorių veikiančių visoje Lietuvoje, kurie organizuoja debatus.

Pirmieji „Žinau, ką renku“ žingsniai politiką padaryti  įdomią, ar tai pavyko įgyvendinti? Jeigu taip, kokie kiti žingsniai dabar yra?

Sudominti politika yra nesibaigiantis ratas dėl to, kad jaunų žmonių tarpas yra  dešimtmetis, po to, kai jie užauga ir išeina, vėl ateina jauni žmonės. Organizuojame edukacijas mokyklose, kalbame su jaunimu apie politinį sąmoningumą, apie tai, kaip išsirinkti tobulą kandidatą, kokie yra skirtumai tarp institucijų. Bandome padėti mokytojams kalbėti lengviau apie politiką. Turime stalo žaidimų. Taip pat stengiamės organizuoti debatus vietose, kurios yra patrauklios jaunam žmogui ir ne tik jaunam. Tai yra kultūros centrai, barai, kavinės, širdžiai jaukios vietos, kuriose, kaip mes sakome: ne žmogus turi ateiti pas politiką, o politikas pas žmogų.

O kaip manote, ar politikai dabar labiau, kaip pati sakote, ateina pas žmogų? Dabar politikai yra pratę dirbti Vilniuje ir matyti Lietuvą per Vilnių, bet ne per kitus regionus.

Tai turbūt priklauso nuo rinkimų, jeigu mes kalbame apie Seimo rinkimus, turbūt taip. Daug Seimo narių, puse jų yra išrinkti daugiamandatėse, tai jiems didelio intereso regionuose vykti nebūtinai yra, tuo labiau Seimas sprendžia bendrus klausimus, bet regionuose yra visaip. Matome merų debatai, pavyzdžiui, yra vieni populiariausių iš visų, nes žmonės jaučia pulsą ir mato tuos žmones, kurie valdo jų miestus.

Kai mes pradėjome organizuoti savo pirmas veiklas, pirmame debatų rate atėjo tik 30 proc. kandidatų dėl to, kad turėjome daug skepticizmo iš politikų, kas čia per septyniolikmetis paskambino, jis neturi balsavimo teisės ir kviečiasi mane dalyvauti debatuose. Kadangi jaunas žmogus tuo metu ypač nesidomėjo politika, neidavo balsuoti, tai užsisuka toks ratas, kad jaunimas nesidomi politika, jie neatiduoda savo balso, tada politikas geriau investuoja į vyresnio amžiaus žmones, tas ratas taip ir sukasi. Tačiau dabar į mūsų debatus ateina apie 90 proc. kandidatų ir mes sakome, jeigu nedalyvauja mūsų debatuose, tai tada nelabai rimtai žiūri į rinkimus arba kaip tik mano, kad laimės.

Pokytis ir požiūris tiek į mūsų organizaciją, tiek į jaunimą, man atrodo, pasikeitė. Dabar jau turime partijų, kurios truputį pakeitė savo rinkimines kampanijas ir orientuojasi į jauną žmogų ir supranta, kad jaunimas yra dalis žmonių, kurie gali nulemti vietą Seime ar kitoje institucijoje.

Jau mažiau negu už mėnesio vyks Seimo rinkimai, galėčiau teigti tai yra finišo tiesioji rinkimų atžvilgiu, kiti rinkimai bus 2027 metais savivaldybių tarybų bei merų. Kokių patirčių pasisėmėte šių metų rinkimų maratone?

Šie metai ir praėjusių metų savivaldybių ir merų rinkimai buvo tokie sprogimo metai „Žinau, ką renku“. Pajautėme, kad ne tik mes daužome sienas, bet kitiems žmonėms mūsų reikia ir jie nori mūsų. Užmezgėme daug partnerysčių tiek su LRT portalu, kuris yra transliacijų partneris, vis daugiau žurnalistų nori prisidėti ir mato prasmę prisidėti prie debatų. Šiemet tikrai yra alinantys metai, turėjome nemaža iššūkių, kaip rasti jėgų, kaip motyvuoti vieni kitus, kad Seimo rinkimai pavyktų.

Pirmą kartą organizavome prezidentų debatus, nes per dešimt metų mums taip ir nepavyko suorganizuoti dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Dabar mes pajautėme tą pokytį, jaučiame atsakomybę ne tik sau, bet ir bendruomenėms, kurios laukia debatų. Kad ir kaip sunku būna, kad ir kaip nesinori daryti, bet jaučiame spaudimą, lūkestį, norą iš plačiosios auditorijos, kad debatai įvyktų, kad debatai padėtų išsirinkti sau artimą kandidatą.

Kalbant apie Savivaldybių merus. Pirmą kartą pradėjote merų veiklos stebėseną. Ar šią stebėseną planuojate daryti ir su Seimo nariais, kurie laimėjo vienmandatėse ar net su pačiomis partijomis?

Merų stebėseną vis dar tęsime. Pirmuosius rezultatus bus galima matyti iškart po Seimo rinkimų. Dėl Seimo mes vis dar nežinome, nors Seimas turi daug atvirų duomenų ir būtų galima juos stebėti, bet tam reikia daug resursų, kad juos galėtume apdirbti ir patogiai pateikti. Kol kas tam resursų neturime, bet tai yra mūsų svajonių sąraše. Tikiuosi, kad gal ne šią kadenciją, bet kitą atsiras resursų ir tam.

Šiuo metu netylant kalboms apie dezinformacijos didėjimą rinkiminiame ir nerinkiminiame kontekste, ką patartumėte visuomenei, kaip su dezinformacija kovoti rinkimų metu?

Dalyvauti mūsų debatuose turbūt būtų vienas iš jų. Debatuose dirba vieni profesionaliausių žurnalistų, kurie taip pat yra tinklo savanoriai. Jie yra pirmasis filtras tarp šnekų ir melagienų, jeigu kandidatai nori jų pasakyti. Jie yra vietoje tam, kad patikslintų arba sukeltų abejonę vienais ar kitais pasisakymais, tai jau yra viena pagalba. Kita pagalba yra visada tikrinti savo šaltinius ir ne tik savo, bet ir tuos, kuriais šaltiniai remiasi. Bei turėti mintį, kad ne kiekvienas žmogus, kuris pateikia daug skaičių, žino juos ir sako juos teisingus.