Žilvinas Šilėnas. Universaliosios bazinės pajamos: naujas opiumas masėms?

Vis grįžta ir grįžta idėja, kad būtų labai gerai imti ir dalinti žmonėms pinigus tiesiog šiaip sau, tai yra – įvesti universaliąsias bazines pajamas (UBP). Paprastai sakant, vietoje dabartinės pašalpų ir išmokų sistemos tiesiog kiekvienam žmogui duoti po X eurų.

Pasiklausius, atrodo kaip rojus žemėje. Visi prie savo atlyginimų, pensijų ar bedarbio pašalpų dar gaus papildomai, po X eurų. Visi – ir milijonierius, ir vargšas, ir dirbantis, ir tinginiaujantis – visi gaus po X eurų šalia to, ką gauna ar uždirba dabar. Ir tai niekam nieko papildomai nekainuos, nereikės didinti mokesčių, žodžiu, pinigai liesis kaip iš gausybės rago (ir nenuvertės), visi taps X eurų turtingesni. Tiesiog šviesus rytojus.

Bet nusiimkime rožinius akinius ir paskaičiuokime.

Po kiek visi gautume?

Kiek gi galėtų būti tas X? 2019 m. numatytos išlaidos socialinei apsaugai Lietuvoje siekia apie 3,5 mlrd. eurų. Visą socialinių reikmių biudžetą padalinus visiems po lygiai, kiekvienas gautume po 103 eurus per mėnesį. Vietoje dabartinės pensijos, senjoras gautų 103 eurus. Vietoje dabartinės bedarbio pašalpos, bedarbis gautų 103 eurus. Šalia uždirbamų pajamų, turtingiausias Lietuvos žmogus gautų 103 eurus papildomai. Tačiau visiems jiems tektų pamiršti pašalpas, kompensacijas už šildymą ir kitas paramos formas.

Net jei visą Lietuvos biudžetą (13,5 mlrd.) paverstume universalia išmoka ir padalintume visiems, tai išeitų kiekvienam po 402 eurų per mėnesį. Vėlgi, tam, kuris uždirba 1000 eurų, gauti dar 400 – gal ir nieko. Bet tam, kuris neuždirba nieko? Kaip išgyventų tie, kurie dabar vos verčiasi iš 400 eurų ir dar gauna aibę paslaugų nemokamai, (už kurias sumoka kiti), kai „nemokami” dalykai išnyktų, ir iš 400 eurų reikėtų už viską susimokėti pačiam?

Ar visiems po lygiai – efektyviau?

UBP idėjos šalininkai sako, kad dalinti pašalpą kiekvienam po lygiai yra efektyviau nei yra daroma dabar, kai yra atsižvelgiama į tai, kiek žmogus gauna pajamų, kiek turi turto ir pan. Galbūt. Galima sutikti su ta dalimi, kad dabartinė sistema nėra efektyvi. Tačiau tai niekaip neįrodo, kad dalinti visiems po lygiai yra geresnis sprendimas. Net jei „Sodros“ administravimo išlaidas, t. y. pastatų išlaikymą, darbuotojų atlyginimus ir t. t. – apie 60 mln. eurų – sumažintume iki nulio, o 60 mln. padalintume 3 milijonams, išeitų 20 eurų per metus, arba 1,67 euro per mėnesį. Galima diskutuoti, ar 60 mln. administravimui yra ne per daug, bet bazinė išmoka nėra teisingas atsakymas.

Ar tai sumažins nelygybę?

Dabartinė sistema daugiau paima iš uždirbančių daugiau, ir išmoka gaunantiems mažiau. Nauja sistema išmokėtų visiems. Šiuo metu turime apie milijoną pašalpų ir pensijų gavėjų, naujoje sistemoje turėtume tris milijonus. Jei tuos pačius pinigus padalintume tris kartus daugiau žmonių, aišku, kad išmoka bus mažesnė, nei dabar. Vadinasi, tie, kas dabar gauna mažiausiai, gaus dar mažiau. Kaip tai sumažins pajamų nelygybę? Niekaip.

Galbūt jūs siūlote drastiškai didinti mokesčius, ir didinti universalią bazinių pajamų išmoką? Tokių siūlymų, t. y. didinti mokesčius, netrūksta ir dabartinėje sistemoje, tam nereikia bazinių pajamų modelio.

Jei jau kalbėti apie efektyvumą, tai kokia prasmė iš žmogaus kas mėnesį atimti po pvz., 400 eurų mokesčių ir tam pačiam žmogui grąžinti 400 eurų kaip universaliąją bazinę išmoką? Gal geriau tiesiog tuos pinigus palikti žmogui, ir nereikės nei didelių mokesčių, nei didelių bazinių išmokų, nei administracinio aparato. O jei tikslas yra didinti mokesčius ar „atimti ir padalinti“, tai taip ir reikia sakyti, kam slėptis po „universaliąja bazine išmoka”?

Ar UBP paskatins ekonomiką?

UPB šalininkai sako: „visi turės pinigų, juos leis, atsigaus ekonomika“. Bet čia vėl užmirštama, kad pinigai iš niekur neatsiranda. Norint mokėti bazines išmokas, tuos pinigus iš pradžių reikia iš kažkur paimti. Reiškia, kuo daugiau pinigų mes norėsime „įlieti“ į ekonomiką per bazines išmokas, tuo daugiau jų reikės prieš tai „išsiurbti“ iš ekonomikos per mokesčius. Įsivaizduokite, prisipilate vonią vandens, iš tos pačios vonios pasemiate kibirą ir... supilate atgal į vonią. Ar vonioje padaugės vandens? Ne. Tik dar visur pritaškysite.

Aišku, kažkas gali teorizuoti (ar terorizuoti), kad „nusiurbs“ nuo „turtingųjų“ ir „įlies“ vargšams. Kad turtingieji pinigus kaupia bankų sąskaitose, leidžia importinėms prekėms, o vargšai pinigus leis į vartojimą, tik vietinės gamybos prekėms ir t. t. Nesiginčijant su šiomis prielaidomis (nors tai nereiškia, kad jos teisingos), kuo toks „ekonomikos skatinimas“ skiriasi nuo dabartinės mokesčių ir išmokų sistemos poveikio?

Kai ekonomikoje žmonės sukuria daugiau (arba už brangiau), daugiau uždirba, daugiau gali skolintis, daugiau išleidžia – taip, tai papildomai „kaitina“ ekonomiką. Bet tai nutinka dėl to, kad sukuriama daugiau. O jei tu nieko naujo nesukuri, o tik dalini jau tai, kas sukurta (nesvarbu, ar per pašalpas, ar per UBP) ekonomikos augimo nėra.

O robotai?

UBP šalininkai tuomet pasuka link minties, kad UBP reikia, nes ateityje nebus darbo. Ir iš tikro,

automatinės kasos, robotai, kuriantys reklamas, fabrikai be darbininkų ir kitos ateities vizijos žadina vaizduotę. Jei praeityje automatizacija labiausiai paveikė fizinį darbą, tai dabar robotai veržiasi į protinio darbo sritį.

Bet net jei ateityje daugumą darbų atliks robotai, universali bazinė išmoka toli gražu nėra geriausias ar vienintelis atsakymas, ką daryti (ir, ar daryti). Įsivaizduokite, turime pvz., 30 proc. bedarbystę, ir į biudžetą surenkama dar mažiau pinigų. Tai kas būtų protingiau – pašalpas mokėti tik tiems, kam iš tikro reikia, t. y. bedarbiams? Ar pinigus dalinti į kairę – į dešinę?

Kalbos, kad gausybės ragą galima finansuoti apmokestinus robotus niekuo nesiskiria nuo kalbų, kad rojų žemėje galima sukurti apmokestinus turtinguosius. Apmokestinti robotus yra tas pats, kaip apmokestinti stakles, suvirinimo aparatą ar ekskavatorių. Tai yra tas pats kapitalo mokestis, tik taikomas ne finansiniam turtui, o gamybos priemonėms. Kas nutiktų duonos kainai, jei būtų apmokestintos duonos kepimo krosnys? Duonos kainos padidėtų. Į kokias šalis persikeltų gamyklos? Į tas, kurios apmokestina robotus, ar į tas, kurios tokių mokesčių netaiko?

O tinginiai?

Šalia klausimų ir praktinių problemų UBP turi ir paslėptų grėsmių. Dabar pinigus reikia arba uždirbti, arba bent jau įrodyti, kad tau iš tiesų sunku pragyventi be pašalpos. Bet įteisinus, kad pinigai žmonėms būtų dalinami tiesiog šiaip sau, nebeliktų jokių loginių stabdžių didinti išmokas. 400 eurų kiekvienam? O kodėl ne 500? O kodėl ne 1500? Kuris politikas laimės rinkimus, žadantis 500 ar 1500? Žmonių poreikiai ir norai yra neriboti.

Galimybės, deja, yra ribotos. 500 eurų ar 1500 reikės iš kažkur paimti. Jei tik spausdinsime pinigus, tai baigsime kaip su „talonais”, kai banknotų dydis vis mažėjo, o nominalai – vis didėjo. Arba kaip Venesueloje.

Tikrų pinigų galima paimti tik iš tų, kas gauna pajamų ar turi santaupų, turto. Įvedus universaliąsias bazines pajamas, kiekvienas tinginys galės sakyti: „iš tavęs reikia atimti ir parduoti butą, nes aš noriu gauti 1000 eurų kas mėnesį”. Įteisinus pinigų dalybas nebebus nei teisinio, nei moralinio argumento tinginiui pasakyti „eik dirbti”. Čia kvepia ne utopija, o tikrų tikriausia distopija.

O žmogus labai greitai prisitaiko. Jei galima pragyventi sėdint ant sofos ir žiūrint televizorių, dalis žmonių sėdės ant sofos ir žiūrės televizorių. Aišku, liks tokių, kurie „plėšysis”, dirbs asmeninio ego ar žmonijos vardan. Bet kam griauti dabartinį pasaulį ir kurti sistemą, kur saujelė darbštuolių turi maitinti minias sėdinčių ant sofos?

Pabaigai

UBP yra geras minties eksperimentas. Tai ir pamąstymas ir apie žmogaus prigimtį. Tai ir reikalinga provokacija, atkreipianti dėmesį į dabartinės socialinės paramos sistemos neefektyvumą. UBP užduoda gerų klausimų apie dabartinę sistemą. Bet geras klausimas – ne tas pats, kas geras atsakymas. Mažiausia, ko reikia Lietuvai ir pasauliui, tai atiminėti ir dalinti.

„Iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius” yra visapusiškai bankrutavusi sistema. „Iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam po lygiai” yra tos pačios bankrutavusios sistemos dukterinė įmonė.

Žilvinas Šilėnas, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas