Žiburys, kuris vedė Dievo link (Kunigui Jonui Maksvyčiui sukaktų 100 metų)

Dar ir šiandien, išgirdę šio kunigo pavardę, vyresni žmonės jį gerai prisimena. Kunigas mirė bebaigdamas 85 metus, ir padarė labai daug gerų darbų. Visus juos vainikavo Liudvinave pastatyta dabartinė nauja šilta, erdvi, šviesi, taip ilgai laukta Šv. Liudviko bažnyčia.

Kunigas Jonas Maksvytis gimė 1918 m. lapkričio 8 d. Lukšių parapijoje, Šakių rajone, Šunkarių kaime. Jis buvo trečias iš septynių vaikų, giliai tikinčių, darbščių Juozapo ir Marijonos Maksvyčių šeimoje. Berniuką pakrikštijo motinos brolio – kunigo Jono Sakalausko, kuris 1917 m. Peterburge raudonarmiečių buvo sušaudytas, vardu. Kunigas Jonas Maksvytis mokėsi Šakių gimnazijoje. Mokslas sekėsi gerai. 1941 m. ją baigęs ir gavęs Lukšių parapijos klebono rekomendaciją įstojo į Vilkaviškio kunigų seminariją. Karo metu seminariją uždarius, mokslą baigė Kauno kunigų seminarijoje. Įšventintas kunigu 1945 metais Kaišiadoryse. Šventimus suteikė vyskupas Teofilius Matulionis, kuris pernai buvo paskelbtas palaimintuoju.

Šiais metais, kai Lietuva švenčia šimtmečio jubiliejų, kunigas Jonas Maksvytis švęstų 100-ąsias gimimo metines.

Kun. Jonas Maksvytis kunigišką tarnystę pradėjo sunkiais pokario metais – 1946-aisiais. Gelgaudiškyje. Paskui Sudargas, Šakiai, Palubiai, vėl Gelgaudiškis, Miroslavas, Alytus, Sasnava, Kalvarija, o nuo 1973 atkeltas į Liudvinavą klebonu, kur išdirbo iki pat mirties beveik 30 metų. Čia 1995 m. jis atšventė ir savo garbingos kunigystės 50-mečio jubiliejų.

1973 m. atvykęs dirbti į Liudvinavą kun. J. Maksvytis rado pamaldžius žmones, bet apgailėtinoje būklėje bažnyčią: lentinę, karkasinę, skiedrų stogu, šaltą, laikinai greitosiomis pastatytą be pamato ant akmenų, šalia 1915 m. sudegusios bažnyčios. Neišvaizdus buvo ir bažnyčios vidus, per langus švilpavo vėjas, per stogą lijo, pagrindines duris atidarinėjo laužtuvu, nes bažnyčia jau sviro.

Sovietinė rajono valdžia naują bažnyčią statyti leidimo nedavė. Siuntė į Vilnių. Ten aktyvūs parapijiečiai ir bažnyčios tarybos nariai su žmonių parašais važiavo du kartus. Gavo leidimą bažnyčios remontui.

Prasidėjo didieji statybų darbai. Sumanus, drąsus ir darbštus kunigas imitavo bažnyčios remontą, o statė naują bažnyčią. Pastačius bažnyčią, kapitaliai pertvarkytas ir bažnyčios vidus. Gražiai ir skoningai atkurti visi trys altoriai. Viduje įruošti balkonai, kad tilptų daugiau žmonių. Įvestas centrinis šildymas.

Sutvarkius bažnyčios vidų ir išorę, buvo tvarkomas bažnyčios šventorius. Autentiškai atstatyti pagrindiniai šventoriaus vartai. Iš žemės, likusios kasant bažnyčios pamatus, supiltas skausmo kalnelis.

Prie bažnyčios remonto daug dirbo ir pats kunigas J. Maksvytis. Jam talkino jaunas vargonininkas Gracijus Sakalauskas, kuris vėliau tapo kunigu.

1978 m. Liudvinavo bažnyčią aplankė vyskupas Liudas Povilonis ir aukojo šv. Mišias. Tą dieną kun. Jonui Maksvyčiui suėjo 60 metų.

Gatvei, kurioje stovi Liudvinavo šventovė, pavadinimą sumanė kun. Jonas Maksvytis. Būdamas sumanus, besidomintis Lietuvos istorija, surado, kad ši Mokyklos gatvė anksčiau buvo Antano Juozapavičiaus prospektas. Liudvinaviečiai, pagerbdami Lietuvos karininką, kuris žuvo nuo rusų kulkos Alytuje ant tilto, pavadino šią gatvę jo garbei.

1996 m kun. Jono Maksvyčio iniciatyva buvo atkurta Liudvinavo parapijos Katalikių moterų draugija, čia veikusi dar tarpukaryje.

Kun. J. Maksvytis turėjo didelę Dievo malonę. Nors fiziškai atrodė silpnas, mažo ūgio, bet dvasia buvo stiprus. Tikintieji jį gerbė už nuoširdumą atliekant kunigo pareigas, už gražų bendravimą ir pagalbą parapijos žmonėms, kad pradėtą darbą baigdavo iki galo. Jo pamokslai visada buvo paruošti, išmąstyti, sakomi švaria, gražia lietuviška kalba be žargonų ir svetimybių. Jis kantriai mokė, kad kiekviename gerame darbe yra Kristaus šviesa.

Kunigas Jubiliatas Jonas Maksvytis mirė 2002 m. rugsėjo 29 d., bebaigdamas 85 metus. Laidotuvių šv. Mišiose, kurioms vadovavo arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila pamoksle kalbėjo: „Brangus kunige Jonai. Tu visą gyvenimą paaukojai už Lietuvos bažnyčią, už Vilkaviškio vyskupiją. Paskutinius savo gyvenimo dešimtmečius Tu skyrei Liudvinavo parapijai. Tau rūpėjo kiekviena šios parapijos siela, kiekvienas bažnyčios kampelis. Visa čia yra pažymėta Tavo kunigiško rūpesčio ir Meilės ženklu...“

Kun. Jono Maksvyčio kūnas ilsisi Liudvinavo Šv. Liudviko bažnyčios šventoriuje. Ant jo kapo pastatytas paminklinis kryžius, čia visada žydi gėlės. Šiemet, kai kunigui sukanka 100 metų, pagerbiant jo atminimą prie bažnyčios bus pritvirtinta atminimo lenta.