Žemyn upe

Kalvarijietį Darių Blėdį galima priskirti prie laimingai į tėviškę sugrįžusiųjų. Nesusižavėjęs užsieniu jis visada žinojo, kad grįš, nes Kalvarija – jo namai, čia šeima, draugai ir malonumą teikianti pramoga, tapusi verslu.

Svajonė virto realybe

Darius prisipažįsta, kad jį visada traukė gamta, viliojo kelionės, todėl baigęs vidurinę pasirinko turizmo mokslus Vilniuje, o iš ten, kaip ir daugybė jaunų žmonių, patraukė pasižvalgyti toliau – į Angliją, Norvegiją. Tačiau ir vienur, ir kitur sunkiai dirbdamas vis apie namus pagalvodavo, mintimis į Kalvariją sugrįždavo:

– Pasilikti svetur netraukė ir vis galvodavau, kuo reikėtų užsiimti sugrįžus. Kartą Anglijoje sėdėdamas prie upės ir žiūrėdamas, kaip ja plaukia baidarės, pradėjau svajoti: gal ir man baidarę nusipirkus. Turbūt pavasaris paveikė, kad namo sugrįžęs taip ir padariau – Dzūkijoje susiradau nenaują baidarę ir parsivežiau į Kalvariją.

Nors Dariaus tėvai gyvena prie Šešupės, bet pirmieji jo pasiplaukiojimai su sava baidare buvo Kirsnos upelyje ir Lenkijos vandenyse. Lig tol tik vienintelį kartą Ūla plaukęs vaikinas sako jokio džiaugsmo tuomet nepatyręs.

– Gal ne ta kompanija buvo, gal dėl to, kad visi labai skubėjo, – svarsto. – O man norėjosi plaukti iš lėto, ne dėl rezultato – kuris pirmesnis. Norėjosi patirti malonumą, palaimą, kokią pajutau jau su sava baidare naktį plūduriuodamas Jurgežerių ežere – žvaigždėtas dangus, tyvuliuojantis vanduo, ramybė. Taip besiirstant savo džiaugsmui atėjo mintis, kad ir kitiems tokia pramoga būtų smagi. Ir pradėjau žvalgytis į Šešupę, nors ja jau ne vieni metai plaukė kitų baidarės, – apie svajonės išsipildymo pradžią pasakoja Darius.

Atstumą parenka pagal jam įveikti skirtą laiką

Viskas įsisuko kitą vasarą. Pabendravęs su kitais baidarininkais, Birštone suradęs ir pigiai nusipirkęs keturias baidares, o svarbiausia – iš geranoriško pardavėjo gavęs daug patarimų, Darius nusipirko autobusą, priekabą ir susikvietęs draugus pasileido upe žemyn.

– Nenorėjau leisti žmonėms plaukti upe, kurios pats neišbandęs. Turėjau visur pats praplaukti, pažiūrėti, kur geriau poilsio sustoti, kur reikia išlipti ir baidarę persinešti, kur kokios kliūtys. Kartu ir šiukšles iš Šešupės rinkome, ir nuvirtusius medžius, kai neidavo praplaukti, sutvarkydavome, ir žoles upėje ir pakrantėse pjovėme. Iš draugų daug pagalbos, patarimų ir įvertinimų sulaukiau.

Vieno iš jų sukurtame internetiniame puslapyje kalvarijosbaidares.lt paskelbęs apie sezono pradžią, Darius netruko sulaukti pirmųjų klientų.

Išbandyti, pažinti atstumai Šešupe vis ilgėjo ir norintiems plaukti vaikinas galėjo pasiūlyti kelis maršrutus. Kurį pasirinkti, priklausė nuo trukmės – apie tai, kiek laiko jie nori plaukti, Darius visada paklausia pirmiausia.

– Šešupė – nelengva upė. Atstumą (apie 10 kilometrų), kurį nuvažiuotum per pusvalandį, nuplauki per 3–4 valandas. Pavyzdžiui nuo Kalvarijos iki Marijampolės upe kelias padvigubėja – iki pirmos Šešupės užtvankos Marijampolėje susidaro apie 40 km. Yra norinčių ir tokį kelią įveikti. Bet dažniausiai renkasi vieną iš ilgesnių atkarpų – apie 20 km – nuo Kalvarijos iki Buktos arba trumpesnius atstumus: nuo Kalvarijos iki Lakinskų, nuo Lakinskų iki Buktos, nuo Buktos iki Liudvinavo, – vardija.

O pats pirmas plaukimas, Dariaus vadinamas pavasariniu, visada būna nuo Liubavo iki Kalvarijos. Vasarą upės vaga taip apželia, kad šią atkarpą įveikti būna sunku, todėl norintiems pradėti plaukimą nuo pasienio siūloma tai padaryti iki birželio pradžios ir geriausia po lietaus, kai vanduo pakyla.

Dažniausiai baidares Darius Šešupe paleidžia nuo savo namų Sodų gatvėje. Šiemet čia baigia pastatyti pavėsinę, ateityje mato ten stovinčią pirtelę, kad parplaukusiems būtų kur praleisti laiką.

Atsakingas už upe paleistus žmones

– Paleidęs baidares visada nerimauju, stebiu orą, nepaleidžiu iš rankų mobiliojo telefono. Būna, kad nors ir perspėji žmones apie artėjantį lietų, bet azarto apimti irkluotojai vis tiek nori tęsti plaukimą, tikėdami, kad nedidelį atstumą greitai įveiks. Ne visada pavyksta – lietus būna greitesnis, o prie upės privažiuoti ne visur gali. Teko ir laukais 32–38 kilogramų baidares nešti, ir pakrantėje užkūrus laužą arbatos virti, kad žmonės sušiltų. Smagu, kai nustebini netikėtu dėmesiu, bet man privalu rūpintis žmonėmis, kuriuos aš paleidžiu upe, – sako Darius.

Sunkiausia baidarininkams prie Lakinskų užtvankos. Ne tik tenka įveikti kliūtį – persinešti baidares, bet ir būti atsargiems ir paisyti Dariaus nurodymo – eiti tik dešine upės pakrante, nes kairėje tyko palaidi čia gyvenančio žmogaus šunys.

– Ne visur upės pakrantėje gali saugiai išlipti. Nors ir yra privaloma 5 m apsaugos zona, bet jeigu prie jos – privati valda, dažniausiai tenka derinti su šeimininku. Vieni leidžiasi, kiti ne. Tačiau gražių vietų sustojimui yra ir valstybinėje žemėje. Plaukdamas pats pastebiu tokias, patvarkau, akmenimis laužavietę apdedu, šakų į ją prirenku, dilgėles, o jų pakrantėse daugiausia, nupjaunu. Gamtininkai tam neprieštarauja, visada jų atsiklausiu, ką galiu, o ko negaliu daryti, – pasakoja Darius.

Ypač baidarininkams nesaugu buvo plaukiant pro Juodelius, prie vietiniams gyventojams žinomų krioklių. Prieš atvirą užtvanką tarp medžių Darius šiemet ištempė lyną, o ant jo pakabino ženklą STOP, kuris įspėja apie priekyje esantį pavojų. Tokį ženklą pakabino ir prie Liubavo.

Gaiva, sportas ir malonumas

Balandį prasidedantis baidarių sezonas baigiasi rugsėjo pabaigoje. Daugiausia norinčių maloniai praleisti laisvalaikį būna savaitgaliais, bet vasarai įsibėgėjant jie dažniausiai būna iš anksto užsakyti. Visada būna norinčių šiltais vakarais po darbo Šešupės gaiva pasimėgauti – pasirenka atitinkamą atstumą ir finišą pasiekia dar nevisai sutemus.

– Svarbiausia ruošiantis į žygį – komanda, – sako Darius. – Kai tu neplauki dėl rezultato, o mėgaujiesi gamta ir draugija – poilsis garantuotas. Pirmą kartą įsėdusiems į baidarę labiausiai linkiu sutarti ir suderinti irklų mostus. Būna ir taip, kad vieniems pusiaukelėje norisi išlipti, o kitus pagavęs azartas irkluoti tolyn. Tai ne bėda – susiskambiname ir atvažiuoju paimti nenorinčių tęsti žygio. Didesnei negu 24 žmonių kompanijai pritrūkus baidarių (dabar jų turiu jau 12), skolinuosi jas iš marijampoliečių baidarininkų, su kuriais gerai sutariu.

Darius vis galvoja, ką naujo pasiūlyti, kad nebūtų vien pasiplaukiojimas. Tiems, kurie nori pažintinio žygio, jis pats buvo nupiešęs žemėlapį, kuriame pažymėtos tos sustojimo vietos, kur pakrantėje gali pamatyti kažką gražaus – ar į piliakalnį įkopti, ar po mišką pasivaikščioti. Kad poilsiautojams būtų įdomiau, pernai buvo sugalvojęs staigmeną – kaskart vis kitokių „lobių“ paiešką. Šiemet baidarininkai taip pat galės mėgautis ir Dovinės bei Kirsnos upėmis, kurios įteka į Šešupę.

– Nors mano darbdaviai labai geranoriški, bet sunku suderinti darbą ir verslą. Tikiuosi, savo „smėlio dėžės“ neteks atsisakyti, o ryžtas ir didelis noras padės išsipildyti svajonėms, – optimizmo nestokoja vaikinas ir sako apie išvažiavimą svetur net nenorintis pagalvoti. Jis sugrįžo namo ilgam – kurti savo gyvenimo.

Nuotraukos iš pašnekovo albumo