Žemaitijos jėzuitų Troja (II d.)

Jaunimo ugdymas tapo viena svarbiausių Jėzaus draugijos misijų dar vienuolijos įkūrėjo šv. Ignaco Lojolos laikais.

Jėzuitai buvo pirmoji vienuolija, kurios visi nariai privalėjo bent trumpam paragauti pedagogo darbo, jie pirmieji tarp vienuolių ėmė mokyti pasauliečius ir dėstyti jiems pasaulietines disciplinas. Be to, 1599 m. paskelbti Jėzaus draugijos mokymo nuostatai („Ratio studiorum“) sukūrė pirmąjį pasaulyje standartizuotų mokyklų tinklą.

Pedagoginė jėzuitų veikla

Visose jėzuitų mokyklose (anuomet jos vadintos kolegijomis, dabar tai maždaug atitiktų gimnaziją) buvo mokoma lotynų kalbos gramatikos (žemesnėse klasėse), o po to – eiliavimo (poetikos klasėje) ir kalbų rašymo (retorikos klasėje). Pastarojoje, aukščiausioje klasėje, mokiniai dar įgydavo viešo kalbėjimo įgūdžių, viešai deklamuodami arba vaidindami mokyklinio teatro spektaklyje. Į jėzuitų kolegijas buvo priimami elementorių išmokę (t. y. jau mokantys skaityti ir rašyti gimtąja kalba) vaikai.

Atsižvelgiant į jų išsilavinimą, jie buvo priimami į atitinkamą klasę, į aukštesnę buvo perkeliami tada, kai įgydavo reikiamų įgūdžių (t. y. toje pačioje klasėje galėjo mokytis ir trumpiau, ir ilgiau nei vienus mokslo metus). Mokiniai galėjo laisvai pereiti iš vienos jėzuitų mokyklos į kitą, nes visose mokymo programa-sistema buvo tokia pati. Vykstančiajam į kitą mokyklą (pvz., iš Pašiaušės į Kražius ar į Vilnių) buvo išduodamas pažymėjimas-rekomendacija apie tai, kaip mokinys elgėsi ir mokėsi iki šiol.

Pašiaušės jėzuitų kolegijoje, kaip ir daugumoje kitų Lietuvos jėzuitų mokyklų (taip pat ir Kražiuose), nuo 1686 m. mokiniai buvo suskirstyti į penkias klases: trijose (infimos, gramatikos ir sintaksės) buvo mokoma gramatikos dalykų, o dviejose aukštesniosiose (poetikos ir retorikos) ugdyti literatūriniai gebėjimai. Mokinių, matyt, nebuvo itin daug (turbūt niekada neviršijo 100, o Kražiuose siekdavo ir 250–300), tad dažnai vienas mokytojas mokydavo dviejų klasių mokinius – Pašiaušėje buvo įprasta jungti gramatikos ir sintaksės bei poetikos ir retorikos klases.

Žemiausia, infimos, klasė paprastai turėdavo tik su jos mokiniais dirbantį atskirą mokytoją. Du–trys kolegijos mokytojai jėzuitai dažniausiai buvo studentai, darantys pertrauką tarp filosofijos ir teologijos studijų. Kartais tai būdavo itin jauni – tik atlikę naujokyną ir dar nė nepradėję studijuoti filosofijos – jėzuitai. Retsykiais aukščiausioje (retorikos) klasėje dėstydavo jauni kunigai, ką tik išėję teologijos kursą. Paprastai mokytojai keisdavosi kasmet, t. y. toje pačioje mokykloje ir toje pačioje klasėje jėzuitai dėstydavo tik vienus mokslo metus.

Jėzuitų šaltiniuose paprastai randame žinių vien apie mokytojus – Jėzaus draugijos narius, o mokinių skaičius ir jų vardai, deja, dažniausiai lieka nežinomi. Pašiaušės kolegija – laiminga išimtis: išlikusioje mokinių registracijos knygoje esama duomenų apie 1660–1715 ir 1754–1769 m. į kolegiją priimtus jaunuolius (jų amžių, tautybę ar geografinę kilmę, socialinį luomą, tėvų vardus, amžių, klasę, į kurią buvo priimti). Šie duomenys dar nėra apibendrinti, tačiau iš jų matyti, kad mokiniai į Pašiaušę atvykdavo ne vien iš įvairių Žemaitijos vietovių, bet ir iš Kuršo, rečiau – iš Livonijos ir Prūsijos. Jų amžius paprastai svyravo tarp 7 ir 16 metų, tačiau pasitaikydavo ir vyresnių – net 23 metų mokinių. Dalis jų studijų laikotarpiu galėjo gauti nemokamą pragyvenimą muzikantų bendrabutyje (bursoje) – mainais už muzikinę praktiką ir tarnystę kolegijos bažnyčioje.

Pašiaušės jėzuitų sielovadinė misija

Kita svarbi Pašiaušės jėzuitų veiklos sritis buvo sielovadinė tarnystė artimesnių ir tolimesnių apylinkių žmonėms. Kiekvieną sekmadienį ir šventadienį kolegijos bažnyčioje buvo sakomas pamokslas ir mokoma katekizmo. Tiek Pašiaušėje, tiek ir kitur, vykdant misijas, buvo išklausoma daug išpažinčių. Kartais vienam kunigui jų tekdavo 2 000–3 000 per metus. 1694 m. visi kolegijos kunigai Pašiaušėje ir kitur išklausė net 30 tūkst. išpažinčių.

Stebėdami ilgas valandas klausykloje sėdinčius kunigus jėzuitus, žmonės stebėjosi: „Gerasis Dieve! Iš kur jie turi tiek jėgų tokiems darbams? Geležis naudojama sudyla, o jie, juo sunkiau ir ilgiau darbuojasi, darosi vis tvirtesni!“

Siekdami, kad paprasti žmonės geriau išmoktų pagrindines maldas, jėzuitai Pašiaušėje rožinio kalbėjimą pakeitė giedojimu: dalį maldų „liaudies kalba“ (taigi, žemaitiškai) giedodavo mokinių choras, o kitą dalį – bažnyčioje susirinkę žmonės. Ši praktika pagimdė priežodį, kuriuo buvo apibūdinamas itin negabus žmogus: „Jis nesugeba nė Pašiaušėje išmokti poterių.“

Be bendro pobūdžio apaštalavimo darbų, jėzuitai turėjo ir specifinių misijų. Viena jų – dvasinių pratybų, arba rekolekcijų, vedimas, jas Pašiaušėje dažniausiai atlikdavo dvasininkai. Vienas kunigas jėzuitas nuolatos vadovavo Švč. Mergelės Marijos sodalicijai – kiekvienoje jėzuitų kolegijoje gyvavusiai geriausių mokinių dvasinio ugdymo(si) bendruomenei.

Be to, prie Šv. Kryžiaus koplyčios, pastatytos Pašiaušės pakraštyje, kapinėse, 1769 m. birželio 2 d. buvo įsteigta visiems gyventojams atvira Švč. Jėzaus Širdies brolija – jėzuitai buvo vieni pirmųjų, Lietuvoje platinusių šį pamaldumą, vėliau nepaprastai išpopuliarėjusį visuotinėje Bažnyčioje.

Pašiaušės jėzuitų vykdomas sielovados darbas neapsiribojo atkampia Žemaitijos vietove. Būdami laisvi nuo nuolatinių patarnavimų kolegijos bažnyčioje ar mokykloje, jėzuitai kunigai leisdavosi į misijas po įvairias Šiaurės Žemaitijos vietoves ir netgi Kuršą bei Žiemgalą.

Antai žinome, kad 1716–1717 m. Pašiaušės jėzuitai lankėsi netolimose Kelmės, Kurtuvėnų, Šaukėnų, Radviliškio, Grinkiškio, Tytuvėnų, Šiluvos ir tolimesnėse Joniškio, Sedos ir Salantų parapijose. Be to, ištisą šimtmetį (1663–1769 m. su pertraukomis) nuolatinė Pašiaušės jėzuitų kolegijos misija veikė Šeduvoje. Kartais jėzuitai atvažiuodavo iš Pašiaušės į Šeduvą, tam tikrais laikotarpiais Šeduvoje nuolatos gyveno vienas ar net keli jėzuitai, o protarpiais čia veikė net kelių gramatikos klasių mokykla.

Pašiaušės varpų liejykla

Su jėzuitų veikla Pašiaušėje susijusi ir pirmoji Žemaitijoje varpų liejykla. Dabar žinomi penki 1732–1735 m. joje nulieti varpai: du iš jų išliko Švėkšnos bažnyčioje, po vieną – Palangos, Upynos (Telšių r.) ir Bazilionų bažnyčiose.

Neseniai paaiškėjo, kad šiuos varpus turėjo nulieti iš Žemaitijos kilęs brolis jėzuitas Jonas Juknevičius (1680–1737). Jis 10 metų vadovavo (šalt)kalvių dirbtuvei Vilniaus jėzuitų naujokyne, o Pašiaušėje 12 metų prižiūrėjo statybos darbus. Be to, nekrologas liudija, kad devyndarbis brolis Jonas dar tiesė vandentiekį, degė plytas, stiklino langus, mezgė žvejybos tinklus „ir netgi liejo varpus“.

Kolegijos palikimas

1773 m. popiežiui panaikinus Jėzaus draugiją, Pašiaušės jėzuitų kolegija buvo likviduota, o joje gyvenę jėzuitai išsisklaidė. Kunigams teko pasiieškoti naujų bažnytinės tarnystės vietų.

Paskutiniajam kolegijos rektoriui Sebastijonui Jankauskui pasisekė gauti prestižinę aukštesniojo dvasininko (Žemaičių katedros kapitulos prelato) pareigybę, o kolegijos pamokslininkas Juozapas Stanevičius tapo Kurtuvėnų parapijos klebonu.

Kitiems buvusiems jėzuitams kunigams sekėsi sunkiau: vienas liko Pašiaušėje be pragyvenimo šaltinio, kitas prisiglaudė pas kažkokią ponią Karpienę (matyt, kaip jos dvaro kapelionas), o trečias išvyko pas savo giminaičius į Lydos pavietą. Trys jėzuitai studentai pasuko skirtingais keliais: vienas grįžo į pasauliečių luomą ir pasirinko tarnybą Raseinių teisme, o kiti du apsisprendė tapti dieceziniais kunigais ir išvyko studijuoti teologijos į Žemaičių vyskupijos kunigų seminariją Varniuose.

Pašiaušėje uždarius mokyklą, buvusios jėzuitų kolegijos pastatai ėmė nykti, nors bažnyčią dar kurį laiką aptarnavo nuolatos reziduojantis diecezinis kunigas.

XIX a. viduryje griūvančios Pašiaušės jėzuitų bažnyčios plytos buvo panaudotos Šiaulių berniukų gimnazijos rūmų statybai. Šventovės kilnojamasis inventorius, atrodo, atiteko netolimai Gordų koplyčiai, tačiau ši XIX a. pabaigoje buvo uždaryta ir nuniokota, o 1944 m. sudegė. Spėjama, kad iš Pašiaušės jėzuitų kolegijos gali būti išlikęs šv. vyskupo Stanislovo paveikslas, šiuo metu esantis Pakapės bažnyčioje. Kolegijos biblioteka buvo perduota kaimyniniam bernardinų vienuolynui Tytuvėnuose, dalis jos knygų išliko iki mūsų dienų.

Šiandien jėzuitų kolegiją Pašiaušėje primena tik kuklus atminimo akmuo. 2010 m. kolegijos vietoje atlikus nedidelius (50 kv. m) žvalgomuosius archeologinius tyrinėjimus, buvo aptikta 10 palaidojimų (9 vyrų ir 1 moters), laiptai į kolegijos bažnyčios kriptą ir bažnyčios pamato fragmentas (arba navos kolonos pamatas), keramikos dirbinių (indų ir koklių) fragmentų, įkapių.

Radiniai perduoti Kelmės krašto muziejui, o likusi Pašiaušės jėzuitų kolegijos teritorija tebelaukia tyrinėjimų. Kas žino, gal po žeme slypi ištisa Žemaitijos jėzuitų Troja?