Žemaitijos jėzuitų Troja (I d.)

Pašiaušės jėzuitų kolegija (1654–1773) – viena iš keturių, XVII–XVIII a. veikusių dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijoje. Antroji Žemaitijoje, ji visą laiką liko savo „vyresniosios sesers“, Kražių kolegijos, šešėlyje. Kita vertus, kolegija funkcionavo ne veltui – dėl jos kuklaus Pašiaušės kaimo, esančio Kelmės rajone tarp Bazilionų, Pakapės ir Kiaunorių, vardas šiandien žinomas ir minimas gerokai dažniau nei kitų panašaus dydžio gyvenviečių.

Pašiaušės kolegijos fundacijos peripetijos

Už savo šlovę Pašiaušė turėtų būti pirmiausia dėkinga ir skolinga Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paiždininkiui Stanislovui Beinartui. Šis bevaikis didikas nutarė visų savo turtų paveldėtoju padaryti Dievą: dalį valdų paskyrė dominikonų vienuolynui Paparčiuose, prie Neries, o dalį užrašė jėzuitų namams. Geografiškai išsklaidytų valdų centras buvo Pašiaušė; be čionykštės valdos, jėzuitams buvo paskirtas (pats didžiausias) Barstyčių dvaras (netoli Skuodo), taip pat nuosavybė Viduklėje (taip pat Žemaitijoje) ir Leukiškių bei Geišiškių dvarai prie Neries, dabartinėje Širvintų rajono teritorijoje.

Jėzuitų namai Pašiaušėje Beinarto testamentu buvo aprūpinti dar 1649 m., tačiau kolegija oficialiai įsteigta ir pradėjo veikti tik po penkerių metų. Taip atsitiko todėl, kad fundatoriaus pageidavimai ir įpareigojimai nelabai atitiko Jėzuitų ordino nuostatus.

Didžiausią keblumą kėlė geradario priesakas, įsikūrus Pašiaušėje, nuolatos / amžinai vykdyti apaštalavimo darbą. Jėzaus draugija – mobili ir lanksti bendruomenė, reikalui esant persigrupuojanti ir persitvarkanti, tad „amžino“ įsipareigojimo ji iš principo negalėjo prisiimti.

Antra bėda – fundatoriaus valia, kad jėzuitai Pašiaušėje užsiimtų sielovados darbu. Tokia veikla užsiėmė ne kolegijų, prie kurių veikė mokyklos, o kitokių jėzuitų namų (profesų namų, rezidencijų ar misijų) gyventojai, bet tokio pobūdžio bendruomenės (kitaip nei kolegijos) dėl joms taikomo neturto reikalavimo negalėjo turėti nuosavybės ir nuolatinių pajamų...

Dėl šių priežasčių draugijos vadovybė iš pradžių nesutiko priimti Beinarto dovanojimo ir pasiūlė sudaryti naują dokumentą. Deja, ir fundatorius, ir jo žmona netrukus mirė, tad to padaryti nebebuvo įmanoma. Tuomet Lietuvos provincijolas Jokūbas Ugoskis 1652 m. ėmėsi įtikinėti naujai išrinktą Jėzaus draugijos generolą Gosviną Nikelį, kad fundacijos aktas iš esmės neprieštarauja Jėzaus draugijos nuostatams, o 1653 m. Lietuvos jėzuitų prašymą laišku parėmė ir Abiejų Tautų Respublikos valdovas (kitados pats buvęs jėzuitas naujokas), karalius Jonas Kazimieras Vaza.

Šis prašymas, atrodo, turėjo lemiamą įtaką, nusprendžiant 1654 m. įkurti Jėzaus draugijos kolegiją Pašiaušėje. Tiesa, patys jėzuitai, atrodo, šiuo klausimu neturėjo vieningos nuomonės – naujoji kolegija buvo visai šalia jau kurį laiką sėkmingai veikiančios Kražių kolegijos, tad bent jau geografiniu požiūriu jos vieta nebuvo itin paranki: viena vertus, tai sudarė konkurenciją Kražių mokyklai, kita vertus, Pašiaušės mokyklai buvo sunku išsikovoti savo vietą po saule.

Be to, jėzuitams, įpratusiems kurtis dideliuose miestuose, šįkart teko kurti namus ne mieste, ne miestelyje ir netgi ne bažnytkaimyje, o tikrų tikriausiame kaime, tad būta siūlymų perkelti kolegiją į kokią nors žymesnę gyvenvietę. Nepaisant to, kolegija Pašiaušėje išliko, sėkmingai pergyveno visus ekonominius ir politinius sunkumus, ištvėrė karo, bado ir maro išbandymus, nederliaus laikotarpius, kelis kartus (1666 ir 1714 m.) kilusius gaisrus ir veikė iki pat Jėzaus draugijos panaikinimo 1773 metais.

Be kitų, jai vadovavo šie garsesni iš Žemaitijos arba Lietuvos kilę tėvai jėzuitai: Lietuvos provincijos vyresniaisiais vėliau tapę Juozapas Rimgaila ir Kazimieras Pšeciševskis, lietuviško katekizmo ir giesmyno „Balsas širdies“ autorius Pranciškus Šrubauskis, teatro pjesių ir lietuviškų giesmių kūrėjas Gabrielius Šimkevičius.

Kolegijos pastatai

Kuklios Pašiaušės jėzuitų pajamos lėmė tai, kad kolegijos pastatų statyba truko ilgai ir vyko su pertrūkiais. Iš pradžių dvare buvo įrengta koplyčia, vėliau iškilo mediniai bažnyčios ir kolegijos statiniai. 1682–1683 m. sumūryti jėzuitų namai, kuriuose įrengta 10 gyvenamųjų kambarių (po penkis pirmame ir antrame aukšte). 1686 m. padėtas kertinis mūrinės bažnyčios akmuo, tačiau jos statyba užsitęsė iki pat 1773-iųjų metų. Tuo metu pamaldoms buvo naudojama medinė bažnyčia arba (jau vėliau) vis didesnė jau įrengtos mūrinės šventovės dalis.

Pašiaušės jėzuitų kolegijos bažnyčia buvo dedikuota šv. kankiniui Stanislovui, XI a. gyvenusiam Krokuvos vyskupui, vienam iš pagrindinių Lenkijos Karalystės globėjų. Toks vardas šventovei veikiausiai buvo parinktas kaip padėka kolegijos fundatoriui Stanislovui Beinartui. Bažnyčios statybos darbams vienu metu (iki mirties 1739 m.) vadovavo iš Saksonijos kilęs vokietis Christianas Bernsteilnas. Jis buvo liuteronas, tačiau mirties patale išpažino katalikų tikėjimą ir buvo palaidotas savo paties statytos bažnyčios kriptoje.

Pašiaušės bažnyčia buvo čerpėmis dengta, skliautuota, dvibokštė, trijų navų, stačiakampio plano šventovė, šiuo požiūriu panaši į Vilniaus jėzuitų terciato Šv. arkangelo Rapolo bažnyčią. Joje stovėjo medinė dažyta sakykla ir devyni dviejų tarpsnių altoriai, skirti šv. vyskupui Stanislovui (didysis), jėzuitų šventiesiems Ignacui Lojolai, Pranciškui Ksaverui, Stanislovui Kostkai, Aloyzui Gonzagai, taip pat Švč. Mergelei Marijai, šv. apaštalui Tadui, vienam iš Abiejų Tautų Respublikos globėjų šv. Jonui Kentiečiui ir šv. Antanui Paduviečiui.

Dalis altoriuose buvusių paveikslų (šv. Stanislovo, šv. Ignaco, šv. Pranciškaus Ksavero, šv. Tado, šv. Antano, Švč. Mergelės Marijos, šv. Stanislovo Kostkos) buvo dengti aptaisais. Prie įėjimo į bažnyčią stovėjusi piliorių pora rėmė mūrinį vargonų chorą, į kurį vedė dvi laiptinės. Dvi zakristijos, matyt, įrengtos už bažnyčios didžiojo altoriaus, buvo įkomponuotos į jėzuitų kolegijos korpusą; virš jų, antrame aukšte, buvo įrengta biblioteka, 1773 m. turėjusi per 1 500 tomų.

Pašiaušės miestelio pakraštyje, kapinėse, stovėjo taip pat čerpėmis dengta, medinė, kryžminio plano Šv. Kryžiaus koplyčia; jos išorinės sienos, atrodo, buvo dažytos, imituojant mūrą. Koplyčioje būta sakyklos ir trijų altorių – Nukryžiuotojo, Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios ir Švč. Jėzaus Širdies. Taip pat buvo įrengti du nedideli chorai – vienas su karaliaus Dovydo, kitas – su šv. Cecilijos atvaizdais.

Gyvenamieji Pašiaušės jėzuitų namai, vadinamoji kolegija, buvo L raidės plano pastatas. Vienas jo korpusas buvo mūrinis dviaukštis (matyt, pastatytas 1682–1683 m.), su skliautuotais koridoriais ir mūriniais laiptais, dengtas čerpėmis; kitas – medinis vienaaukštis, dengtas malksnomis.

Po mūriniu korpusu buvo įrengti trys rūsiai, po mediniu – 1773 m. kaip griūvantis apibūdintas daržovių sandėlis. Svarbiausia ir puošniausia kolegijos patalpa – refektorijus (t. y. vienuolyno valgomasis) – buvo suręsta iš medžio ir apšviečiama keturių langų. Čia, o gal ir kolegijos pastato koridoriuose turėjo kaboti Jėzaus draugijos generolų, kolegijos geradarių, fundatoriaus Stanislovo Beinarto ir karaliaus Jono Kazimiero atvaizdai. Šalia refektorijaus buvo įkurdinta virtuvė, podėlis, rykų bei indų sandėliukas ir kepykla. Įdomu, kad 1773 m. inventoriuje prie namų apyvokos daiktų paminėtas ir tabako malūnėlis...

Namų gyventojų Pašiaušėje nebuvo daug. Porą paskutinių kolegijos gyvavimo dešimtmečių formalių bendruomenės narių skaičius svyravo nuo 13 iki 16. Dalis jų nuolatos gyveno ne pačioje Pašiaušėje, o kolegijos dvaruose arba Šeduvos misijoje, tad pačioje kolegijoje nuolat gyvenančiųjų buvo mažiau – nuo 11 iki 14. Apie pusę jų sudarė tėvai jėzuitai (rektorius, jo dešinioji ranka – namų ministras, dvasios tėvas, pora pamokslininkų), kitą pusę – mokykloje dėstę jėzuitai studentai ir bendruomenės kasdieniame gyvenime patarnavę broliai (jie paprastai ėjo zakristijono, durininko, rūbininko, virėjo, ligonių slaugytojo, tarnų prižiūrėtojo, žemės valdų administratorių pareigas).

Kolegijos pastatus juosė „itališkas sodas“ su kanalu ir altana – vienuolinio poilsio, arba rekreacijos, erdvė. Šiame sode stovėjo ir plačiau neapibūdintas mokyklos pastatas, kuriame buvo įrengtos Pašiaušės jėzuitų kolegijos klasės.

Apie pedagoginę ir sielovadinę Pašiaušės jėzuitų veiklą skaitykite straipsnio tęsinyje kitame „Etaplius“ numeryje.