Žemaičių muziejus „Alka“: 90 metų istorijos

Prieš 90 metų, 1932 m. vasario 16 d., 15 val., Birutės gatvėje, Telšiuose, Albino Holšanskio naujo medinio namo išnuomotame bute, trijuose kambariuose buvo atidarytas Žemaičių muziejus „Alka“.

Prieš 90 metų, 1932 m. vasario 16 d., 15 val., Birutės gatvėje, Telšiuose, Albino Holšanskio naujo medinio namo išnuomotame bute, trijuose kambariuose buvo atidarytas Žemaičių muziejus „Alka“. Muziejaus vadovu paskirtas Senovės mylėtojų draugijos pirmininkas telšiškis poetas Pranas Genys. Tačiau medinis pastatas dėl gaisro grėsmės muziejui ne itin tiko, be to, buvo atokiau nuo miesto centro. Todėl jau 1932 m. spalio 1 d. muziejus perkeltas į Prezidento A. Smetonos (dabar – Respublikos) gatvėje, pačiame miesto centre esantį Prano Girdvainio mūro namą, kurio pirmojo aukšto keturiuose kambariuose įrengta ekspozicija.

1931 m. rugpjūčio 14 d. grupė gimtojo Žemaičių krašto patriotų susibūrė į Senovės mylėtojų draugiją „Alka“, kurios tikslas – puoselėti žemaičių kultūrą, kalbą, istoriją. Ne vienam žemaičiui inteligentui skaudėjo širdį matant, kaip žemaičių meno, istorijos ir kultūros vertybės iškeliauja į Lietuvos ir pasaulio muziejus ar patenka į privačių kolekcionierių rankas, arba tiesiog naikinamos. Todėl apsispręsta patiems įkurti muziejų, juolab, kad muziejaus ištakos Telšiuose – 1922 m. atidarytoje mokytojų seminarijoje, kur direktoriaus Juozo Gedmino iniciatyva pradėtos rinkti muziejinės vertybės.

Deja, 1930 m. mokykla buvo perkelta į Plungę ir tik Antrojo pasaulinio karo metais vėl grąžinta į Telšius. Mokytojų seminarijos muziejaus eksponatai, draugijos narių surinktos vertybės ir tapo pagrindu įkurti muziejų Telšiuose. Tačiau įkurtą muziejų reikėjo išlaikyti, todėl draugija kasmet kreipdavosi į Telšių ir Žemaitijos savivaldybes, pavienius aukotojus, Švietimo ministeriją, kviesdama prisidėti prie muziejaus išlaikymo ir tolesnio jo vystymo. Pavyzdžiui, 1932 m. Švietimo ministerija muziejaus veiklai paremti skyrė 500 Lt, Telšių miesto savivaldybė – 500 Lt, kitos savivaldybės – nuo 10 iki 100 Lt, o štai 1933 m. muziejui 10 Lt skyrusi Švėkšnos savivaldybė dar 30 ct išskaitė pinigų persiuntimo išlaidoms padengti.

Taigi, daugėjant eksponatų, nuomojamos patalpos muziejui greitai pasidarė per ankštos ir jau 1933 m. Senovės mylėtojų draugija „Alka“ nutarė rinkti aukas ir statyti muziejų ant Žaliojo kalno. 1934 m. ir Telšių apskrities savivaldybė pritarė šitam draugijos sprendimui. Architektas Steponas Stulginskis nemokamai parengė modernizmo stiliaus muziejaus pastato projektą. Tiesa, architektas siūlė draugijai ieškoti vietos muziejaus statybai miesto centre, kad pritrauktų daugiau lankytojų, nes Žaliasis kalnas tuo metu buvo pačiame miesto pakraštyje. Tačiau draugija, kuri planavo statyti didelį Žemaičių istorijos muziejų, o šalia dar įkurti Žemaitijos kaimo muziejų, nesutiko keisti planų, juolab kad jau tada telšiškiai brandino planą – nutiesti pasivaikščiojimo takus palei Masčio ežero pakrantę nuo miesto centro iki Dirkstelių dvaro parko, be to, buvo baiminamasi miestą vis siaubusių gaisrų. Prie Masčio ežero, greta būsimo muziejaus esančioje aikštėje, vykdavo miesto didžiosios šventės, o miesto plėtros plane buvo numatyta, kad Naujamiestyje, greta gyvenamųjų namų kvartalo ir mokyklos, turėtų iškilti ir miesto savivaldybės bei apskrities viršininko administracijos pastatai, formuotis dar vienas traukos centras.

Draugijai „Alka“ sukaupus dalį muziejaus statybai reikalingų lėšų ir Telšių apskrities savivaldybei įsipareigojus skirti pusę reikiamų lėšų, ant Žaliojo kalno, buvusio Dirkstelių dvaro žemėje, kurią muziejui paskyrė Telšių miesto savivaldybė, pradėti muziejaus statybos parengiamieji darbai. Buvo sudarytas muziejaus statybos komitetas, kuriam pirmininkavo Dantės „Dieviškosios komedijos“ į lietuvių kalbą vertėjas, diplomatas prel. Jurgis Narjauskas, statybos reikalų globėju sutiko būti Švietimo ministras Juozas Tonkūnas, statybos komiteto reikalų vedėju išrinktas apskrities gydytojas Jonas Mikulskis, nariais – vaistininkė Vanda Augustaitienė-Goeldneraitė, Telšių miesto burmistras inžinierius Ignas Slabšys, pradžios mokyklų inspektorius V. Gvalda. Aukoms rinkti buvo išspausdinti meniški aukų lapai su tekstu: „Žemaičių sostinėje, ant Masčio ežero kranto, kur prieš amžius stovėjo Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių Telšių dvaras, o vėliau didikų Sapiegų rūmai, dabar statomas muziejus, kuris skiriamas sukrauti ir apsaugoti nuo sunykimo Žemaičių krašto istoriniams, etnografiniams ir liaudies meno turtams. Tai monumentalus pastatas, išpuoštas freskomis ir vitražais.“ Aukų lapai buvo patvirtinti Telšių apskrities viršininko Eugenijaus Šalkauskio antspaudu ir parašu.

1936 m. spalio 4 d, šeštadienis, Telšiams buvo ypatingas: šv. Mišiomis Telšių katedroje prasidėjo iškilmės, kuriose be miestelėnų dalyvavo visų Telšių mokyklų mokytojai ir mokiniai, švietimo ministras prof. Juozas Tonkūnas ir kultūros departamento direktorius dr. Antanas Juška. 13 val. visi susirinko prie pradinės mokyklos (dabar – ,,Atžalyno“ progimnazija) pastato Naujamiestyje, kurį pašventino prel. Jurgis Narjauskas. Oras pasitaikė nedėkingas, todėl visi skubiai kopė į Žaliąjį kalną, kuriame jau kilo būsimojo muziejaus pamatai. „Tauta, kuri yra atsiskyrus nuo savo papročių, yra panaši į medį be šaknų, į laivą be vairo“, — kalbėjo Švietimo ministras ir palinkėjo į muziejų surinkti daug istorinės medžiagos, kad būtų atskleisti žemaičių papročiai ir būdas. Kertinį akmenį šventino prel. Jurgis Narjauskas, o jam lietaus pavidalu antrino dangus.

Iškilmių dalyviams nusileidus nuo Žaliojo kalno prie Masčio ežero, buvo pašventintas konstruktyvizmo stiliaus architekto Vsevolodo Kopylovo projektuotas Valstybinės vidurinės amatų mokyklos pastatas. Lietučio smagiai nuprausti, šventės dalyviai rinkosi į Nevarėnų (dabar – Simono Daukanto) gatvėje esantį Simono Daukanto pradinės mokyklos pastatą. Prieš tai gimnazijos nuomotą pastatą už 60 tūkst. litų iš jo savininkų brolių Liaugaudų nupirko Telšių miesto savivaldybė, dar 13 tūkst. litų paskyrusi pastatui atnaujinti. Mokyklą pašventino Telšių vyskupas Justinas Staugaitis. Švietimo ministras nuoširdžiai padėkojo Telšių burmistrui ir savivaldybei už jų rūpinimąsi jaunaisiais savo piliečiais, drauge apgailestaudamas, kad Lietuvoje iš 2500 pradžios mokyklų, kuriose yra 5000 klasių komplektų, tik 45 proc. turi pakenčiamas patalpas. Iškilmes vainikavo Valstybinės vyskupo M. Valančiaus gimnazijos pastato ant Vilniaus kalvos šventinimas. Unikaliuose architekto Stepono Stulginskio projektuotuose modernizmo stiliaus gimnazijos rūmuose skambėjo ne tik iškilmingos sveikinimo kalbos, bet ir gimnazistų orkestro ir choro, vadovaujamo kompozitoriaus Domo Andriulio, atliekami kūriniai. Šventinis vakaras baigėsi iškilmingu baliumi ir šokiais.

Muziejaus statybą aukomis, darbu, statybinėmis medžiagomis rėmė daugybė žmonių – ir ne vien Žemaitijoje. Išspausdintus aukų lapus draugija siuntė žymiems Lietuvos asmenims, įstaigoms ir organizacijoms, Žemaitijos savivaldybėms. Aukota įvairiai, pagal išgales: nuo 20 centų iki kelių tūkstančių litų. Pavyzdžiui, bendrovė „Maistas“ paaukojo 2 000 Lt, šiaulietis advokatas Kazimieras Venclauskis – 500 Lt, gen. Povilas Plechavičius – 149 Lt, Lietuvos ambasadorius Jungtinėse Amerikos Valstijose Povilas Žadeikis – 250 Lt, Lietuvos pasiuntinys Maskvoje poetas Jurgis Baltrušaitis – 50 Lt, užsienio reikalų ministras Stasys Lozoraitis – 20 Lt, o užsienio reikalų ministerijos tarnautojai suaukojo 95 Lt. Kai kurios įmonės veltui suteikė muziejaus statyboms savo gamintos produkcijos: pavyzdžiui, broliai Juozas ir Jonas Vailokaičiai dovanojo jiems priklausiusioje Palemono plytų ir čerpių gamykloje pagamintų čerpių muziejaus stogui uždengti, atsiųsdami užsakytas čerpes, bet nepateikdami sąskaitos, tiesa, išpešti iš Vailokaičių parašą ant jiems nusiųsto aukų lapo sekėsi gerokai sunkiau. Siraičių dvaro savininkas dailininkas Leopoldas Andrijauskas dovanojo medienos, žvyro, Džiuginėnų dvaro savininkė Jadvyga Perkovskaitė rėmė akmenimis, piniginėmis aukomis, Telšių apskr. gydytojas Jonas Mikulskis paaukojo 500 Lt, nevarėniškis vaistininkas Piekarskis skyrė 50 Lt, o kino klubas „Šatrija“ – 200 Lt, Luokės pieno bendrovė – 126,95 Lt, buvo daugybė kitų aukotojų.

Į aukų rinkimo vajų įsijungė net žemaičiai studentai. VDU studentų žemaičių korporacijos „Filiae Samogitiae“, „Samogitia“, Simono Daukanto draugijos ir Mažosios Lietuvos draugijos atstovai, susirinkę 1936 m. spalio 20 d. Kaune, Kęstučio viešbutyje, Prano Genio paraginti, sudarė komitetą Žemaičių muziejaus statybai remti.

Draugija „Alka“ rūpinosi ne tik naujo muziejaus pastato statyba, taip pat rinko eksponatus, rengė parodas, literatūros vakarus, o 1935 m. organizavo į Drobūkščius etnografinę ekspediciją, kurią 500 Lt suma parėmė ir Švietimo ministerijos kultūros departamentas, jai vadovavo etnografas ir kraštotyrininkas doc. Ignas Končius. 1937 m. miesto klube buvo surengta jaunųjų žemaičių dailininkų paroda. Muziejaus veiklą iš dalies rėmė ir Švietimo ministerija, Telšių miesto savivaldybė.

1938-1940 m. didžioji dalis suplanuotų pirmojo etapo muziejaus pastatų buvo užbaigti. Muziejaus pastato vertė – 60 000 Lt. Pastato architektūra pasižymėjo funkcionalumu. Į priekį išsikišęs pagrindinio įėjimo ir laiptinės – vestibiulio bokšto pavidalo tūris su prigludusiu žemesniu korpusu užstojo už jo į pietus atsišakojantį salių korpusą. Vienintelės dekoratyvinės detalės – Žemaitijos herbas bokšto viršuje ir užrašas „Alkos muziejus“ – buvo sutelkti pagrindiniame fasade. Optiškai pastatą aukštino vertikali bokšto langų juosta. Muziejaus pastate įrengta 18 ekspozicijos salių, saugyklos, darbo ir pagalbinės patalpos. Vykusiai panaudojus nelygų vietovės reljefą, muziejaus pastatas tapo tarsi sukomponuotas iš trijų skirtingo aukščio tūrių.

1938 m. rugsėjo 1 d., minint Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetį, naujai statomas muziejus buvo atvertas lankytojams. Iškilmingas muziejaus atidarymas įvyko rugsėjo 3 d., 15 val., dalyvaujant Vidaus reikalų ministrui prof. Petrui Leonui, Žemės ūkio ministrui Juozui Tūbeliui, Telšių apskrities viršininkui Eugenijui Šalkauskiui ir daugybei svečių iš Kauno bei visos Žemaitijos – Telšių, Kretingos, Tauragės, Raseinių apskričių, sugužėjusių į Žemaičių žemės ūkio ir pramonės parodą, vykusią rugsėjo 3-4 dienomis šalia muziejaus prie ežero esančioje aikštėje. Parodos metu muziejų aplankė keletas tūkstančių pavienių lankytojų ir daugybė ekskursijų.

1938 m. rugsėjo 15 d. draugija „Alka“ Telšiuose, miesto pradžios mokyklos patalpose, surengė žemaičių dailininkų parodą, kurioje dalyvavo žemaičiai dailininkai: Paulius Augustinavičius, Juozas Bagdonas, Gerardas Bagdonavičius, Bronė Bakutytė, Adomas Galdikas, Antanas Gudaitis, Česlovas Kontrimas, Telesforas Kulakauskas, Jonas Kuzminskas, Emilija Idzėlevičiutė, Bronius Pundzius, Vaclovas Rataiskis Simas Sidabras, Jonas Steponavičius, Kipras Šaulys, Hud Vaitiekytė ir Telesforas Valius. Parodoje eksponuoti 115 tapybos, grafikos, skulptūros ir keramikos kūrinių. Parodos kuratoriai – Pranas Genys ir telšiškis dailininkas Paulius Augustinavičius. Parodos atidaryme Pranas Genys pažymėjo, kad Žemaičių žemė yra išauginusi daug didžių asmenybių, religijos, mokslo, karo ir valstybės vyrų, žodžio kūrėjų ir menininkų, ir pasidžiaugė, jog jaunoji žemaičių karta grįžtą į gimtinę su savo vertingais kūrybos vaisiais, kuriuos skiria gimtajam kraštui.

1938 m. muziejus buvo atidarytas nebaigtame įrengti pastate. 1939 m. muziejaus įsikūrimui ir veiklai draugija „Alka“ Švietimo ministerijos prašė 7505 Lt, gavo – 3700 Lt. Švietimo ministerijos Kultūros reikalų departamentas skyrė lėšų muziejaus vedėjo atlyginimui – po 150 Lt, per mėnesį, eksponatams įsigyti – 1000 Lt, inventoriui – 700 Lt, raštinės reikmėms –150 Lt ir 50 Lt – nenumatytoms išlaidoms. Draugijai teko ieškoti lėšų ne tik pastato išlaikymui, kurui, bet ir vidaus apdailos darbams tęsti, o lėšas rinkti sekėsi vis sunkiau, – trukdė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, Vilniaus krašto atstatymui renkamos aukos. 1940 metus Senovės mylėtojų draugija ,,Alka“ pasitiko su 10 tūkst. litų skola, tačiau tai nesutrukdė jai vystyti plačią kultūrinę veiklą tiek pačiame muziejuje, tiek už jo ribų. Žmonės draugijos veiklą rėmė ne tik aukomis, bet ir darbu, daug inteligentų, savanoriaudavo muziejuje, padėdavo tvarkyti muziejaus rinkinius, juos eksponuoti, rengti parodas, literatūrinius vakarus, tvarkyti muziejaus dokumentaciją. O visų priekyje stovėjo energingasis, nenuilstantis, visus užburiantis, uždegantis ir traukiantis, idėjų generatorius, muziejaus vadovas charizmatiškasis Pranas Genys.

1940 m. sausio 21 d. iš Šiaulių į ,,Alkos“ muziejų buvo atvežta Lietuvos dailininkų sąjungos organizuota 150 meno kūrinių paroda. Ne vienas darbas, pasibaigus parodai, taip ir likdavo muziejuje, papildydamas jos rinkinius, – pavyzdžiui, dailininkas Justinas Vienožinskis muziejui padovanojo lietuvių lakūno Felikso Vaitkaus,1935 m. lėktuvu Lituanica II perskridusio Atlantą, portretą ir paveikslą ,,Zarasų – Turmanto vieškelis“.

Muziejuje vykdavo įvairūs susibūrimai bei pasitarimai. Pavyzdžiui, 1940 m. kovo mėnesį Telšių miesto burmistras Vladas Mylimas muziejuje surengė tarpžinybinį pasitarimą dėl naujai rengiamo Telšių miesto plano. Sparčiai augančiame mieste naujai atsirandančių gatvių pavadinimuose nutarta įamžinti žymius Telšių ir Žemaitijos žmones: Lauryną Ivinskį, nepriklausomybės kovų dalyvį, savanorį Pipirą, Povilą Sapiegą, Silvestrą Teofilį Valiūną, kun. Jurgį Ambroziejų Pabrėžą, vyskupą Motiejų Valančių, kunigus sukilėlius Izidorių Noreiką ir Antaną Gargasą. Nepamirštos ir tautinės mažumos: vieną iš gatvių nutarta pavadinti Ješivos, kitą – Cerkvės. Apsispręsta keisti ir kai kurių esamų gatvių pavadinimus: Turgaus aikštę – į Vytauto a., Sausio 15 g. – į Kalno g., Žaliosios g. – į Žemaitės g., Žarėnų g. – į Alkos g., o Naujamiestį nuspręsta pavadinti Dirksteliais, taip išsaugant buvusio dvaro, kurio teritorijoje jis kūrėsi, pavadinimą.

1940 m. gegužės 5 d. Motinos dienos proga muziejuje atidarytos net trys parodos: respublikinė filatelijos, Žemaičių dailininkų darbų ir muziejaus rinkinių. Parodų atidaryme dalyvavo vyskupai Justinas Staugaitis ir Vincentas Borisevičius, Švietimo ministras Kazimieras Jokantas, Susisiekimo ministerijos ir respublikinės filatelijos draugijos atstovas Burba, apskrities gydytojas Jonas Mikulskis ir dailininkas Paulius Augustinavičius. Parodas lankytojams ir svečiams pristatė jų kuratoriai: filatelijos – aistringas kolekcionierius Jonas Mikulskis, žemaičių menininkų darbus – dailininkas Simas Sidabras, o muziejaus rinkinius – muziejaus vedėjas Pranas Genys ir apskrities viršininkas Eugenijus Šalkauskis. Ant 50 m. stalo buvo išdėstyti pašto ženklai: 115 albumų lapų ir apie 500 blokų pašto ženklų bei vokų. Žemaičių dailės parodoje 16 menininkų eksponavo daugiau kaip 200 įvairia technika atliktų kūrinių, turtingą kolekciją buvo sukaupęs ir ,,Alkos“ muziejus.

Žemaičių muziejus „Alka“ – akivaizdus tarpukario žemaičių pilietiškumo, sutelkto darbo pavyzdys, iškilus tarpukario Lietuvos simbolis, – jame saugomas mūsų paveldas, o muziejaus pastato modernistinė architektūra ir šiandien reprezentuoja „smetoninę“ Lietuvą.