Žemaičių dailės muziejuje vyko kraštotyrinė konferencija „Neįvertinta krašto istorija: Plechavičiai“

Generolo Povilo Plechavičiaus atminties išsaugojimo fondas plungiškius kvietė į Žemaičių dailės muziejų, kur surengta kraštotyrinė konferencija „Neįvertinta krašto istorija: Plechavičiai“. Antrus metus veikiančio fondo vienas iš tikslų – organizuoti kraštotyrines konferencijas vietovėse, kurios tiesiogiai susijusios su Plechavičiaus, o Plungės kraštas kaip tik susijęs su generolo Povilo Plechavičiaus (1890–1973) broliu pulkininku Aleksandru Plechavičiumi (1897–1942).

Plungėje surengtos kraštotyrinės konferencijos organizatorius ir dalyvius pasveikino Plungės rajono savivaldybės meras Audrius Klišonis: „Džiugu matyti čia žmones, kuriems tai, ką čia kalbame – apie brolius Plechavičius, – yra svarbu. Žinoma, kurį laiką apie tokius žmones kaip Plechavičiai nebuvo patogu kalbėti, bet dabar mes žinom, kad jie mūsų tautos didvyriai, tad turime puoselėti jų atminimą, o informaciją, kuri surinkta, perduoti savo vaikams. Ačiū fondo vadovei Genoveitai Gricienei, kuri rūpinasi Plechavičių atminimo išsaugojimu, džiugu buvo dalyvauti atidengiant atnaujintą paminklą Palangoje, bet įamžinimas turi tęstis. Savivaldybės tarybos Švietimo, kultūros ir sporto komitetas netrukus svarstys klausimą dėl lėšų skyrimo filmui apie Plechavičius. Tikiuosi, taryba pritars, kad tai būtina.“

Generolo Povilo Plechavičiaus atminties išsaugojimo fondo vadovė Genoveita Gricienė minėjo, kad mes daugiau žinome apie Povilą ir Aleksandrą, bet jų buvo keturi broliai. Ir visi – kariškiai, daug padarę Lietuvai ir niekada jos neišdavę. „Prieš 80 metų generolas Povilas Plechavičius per radiją pakvietė vyrus registruotis į vietinę rinktinę ir eiti ginti Lietuvos. Įsivaizduokit: užsiregistravo 20 tūkstančių vyrų! Tai parodo šios asmenybės svarbą“, – kalbėjo ponia Genoveita.

Na, o fondo tikslas – važiuoti per Lietuvą, organizuoti konferencijas ir Plechavičiams statyti materialius atminimo ženklus. „Norime dar kartą išleisti knygą „Generolas Povilas Plechavičius“, kuri buvo išleista Amerikoje, ir išleisti naują knygą apie generolą ir visus kitus Plechavičius. Prie Telšių ligoninės norime atidengti atminimo lentą Leonardui Plechavičiui, kuris buvo žymus chirurgas. Telšiuose norime surengti Sofijos Plechavičienės, žymios tarpukario dailininkės, parodą – yra išlikę daugiau nei 100 paveikslų. Surengsim konferenciją Čiuteliuose, nes niekas nebežino, kad Povilas Plechavičius, išėjęs į atsargą, Čiuteliuose nusipirko dvarą ir ten sėkmingai ūkininkavo. Surengsim konferenciją Skuode, kur Povilas Plechavičius gamino ir miestui tiekė elektrą bei padovanojo Skuodui kino teatrą. Ten atidengsim menišką atminimo lentą“, – fondo planais dalijosi Genoveita Gricienė.

Fondo vadovė akcentavo, kad sovietmečiu Plechavičių atminimas nebuvo įamžinamas, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nuo 1994 metų jau atsiranda pirmųjų atminties ženklų. Kaune įsteigtas Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjus, pasodintas 6600 ąžuoliukų parkas, atidengtas biustas ir t. t. „Vienas pagrindinių mūsų siekių – užmegzti kontaktą su Povilo Plechavičiaus anūkais, gyvenančiais Kanadoje ir JAV ir, gavus jo sutikimą, į Lietuvą pargabenti generolo palaikus. Ir čia juos palaidoti“, – minėjo Genoveita Gricienė.

Aleksandras Plechavičius 1918 m. lapkritį įstojo į Lietuvos kariuomenę . Aktyviai dalyvavo kovose prieš bolševikus. 1919 m. pradžioje buvo paskirtas Sedos-Mažeikių štabo kuopos vadu ir komendanto pavaduotoju. Vėliau tapo Utenos komendantu, 1919 m. pabaigoje – 5-ojo pėstininkų pulko komendantu. Dalyvavo kovose prieš puolančią Lenkijos kariuomenę . 1920 m. pabaigoje buvo perkeltas į 2-ąjį ulonų pulką, tapo eskadrilės vadu, vėliau pulkininko pavaduotoju. 1921 m. pabaigoje tapo pulko teismo pirmininku. 1923 m. baigė aukštuosius karininkų kursus, 1926 m. rugpjūtį jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis, 1927 m. tapo 2-ojo ulonų pulko pulkininku, po metų – vadu. 1929 m. buvo išsiųstas mokytis į Reichsverą . 1933 m. išėjo į pensiją ir tapo ūkininku. 1940 m., sovietams okupavus Lietuvą, buvo suimtas NKVD, žiauriai tardytas Raseinių kalėjime, o 1941 m. liepos mėn. ištremtas į Petropavlovsko kalėjimą. Ten 1942 m. gegužę mirė. 1990 m. Aleksandro Plechavičiaus sodybą, buvusią Kalniškių kaime, atstatė į Lietuvą iš Vokietijos grįžusi jo dukra Alina Plechavičiūtė Veigel.