Zarasų krašto muziejuje – Genovaitės Matiukienės medžio dirbinių paroda

Zarasų krašto muziejuje gegužės 5 d. – birželio 12 d. veikia Genovaitės Matiukienės (Rokiškis)  medžio dirbinių paroda, kurioje – įspūdingos kaimo sodybos, Kryžių kalnas, Vilniaus televizijos bokštas, Eifelio bokštas, Gedimino pilis, bažnyčios, kitų statinių maketai.                               

„Aš nepavydžiu žmogui, neužkliudau. Neturiu keršto, nejaučiu pykčio. Jeigu kas nors mane užkliudo, apsiverkiu“, – apie savo gyvenimą ir kūrybą laikraščio ,,Gimtasis Rokiškis" skaitytojams kalbinama Vilmos Balčiūnaitės yra pasakojusi rokiškietė savamokslė menininkė Genovaitė Matiukienė. Ji  išradingai ir kruopščiai kuria senojo kaimo sodybų, kitų pastatų maketus. Ir ne tik juos.                                      

G. Matiukienė nestokoja humoro, į viską reaguoja optimistiškai, yra savikritiška. Pokalbio telefonu metu tariantis dėl būsimos parodos,  paklausta gal turinti kūrinių ir savo asmeninių nuotraukų nuoširdžiai ir žvaliai nusijuokia: ,,Vaikeli, ar žinai, kiek man metų?..“. Ne pagal metus energinga moteris (nors sakanti, kad gydytojai vis po truputį ,,papjaustantys", bet ji nenusimenanti) didžiuodamasi porina apie savo parodų sėkmę, gerus atsiliepimus, bendravimą su žmonėmis.                                 

Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, į Rokiškį Genovaitė atsikėlė 1984 m. Dirbdama kūrybai laiko neturėjo ir tik išėjusi užtarnauto poilsio pradėjo kurti – sunarstė kryželį, kad sūnus laimingai iš Rusijos grįžtų namo. Taip ir įvyko.                                                               

Pašnekovė pasakojo tokią istoriją: į ją kreipėsi žmogus prašydamas sukurti kryželį tuometiniam Vilniaus arkivyskupui Audriui Juozui Bačkiui, nes šis jam padėjęs. Paklaustas, kaip galėtų atsilyginti už gerą darbą, arkivyskupas atsakęs: „Jei vertinate tai, ką gera padariau, nupirkite ir atvežkite atminčiai kryželį. Jis stovės, aš žinosiu, kad nuo jūsų“. Išvydęs dovaną, arkivyskupas ja susižavėjo ir užsakė dar vieną kryželį, kurį planavo nuvežti į Vatikaną popiežiui Jonui Pauliui II. Sužinojęs, kad juos kuria „senutė moterytė“, labai nustebo, nemanė, jog tai moters darbas. Taigi taip vienas Genutės kryželis nukeliavo į Vatikaną. „Po to pradėjau dirbti daug daug. Dabar belikę du – vienas mano namuose, kitas – pas vaikus“, – tęsė savamokslė menininkė.                  

Imtis kitų darbų paskatino sūnaus Mindaugo žodžiai: „Ai, mama, tu vis tą patį ir tą patį…“. „Galvoju, ką aš padarysiu? Ką sugebu, tą ir darau“, –prisiminė menininkė. Tačiau ta mintis imtis ko nors nauja nedavė ramybės, net keletą naktų nemiegojo, kol sapne buvo atsiųsta žinia: ant stalo padėtas sodybos maketas. Ji savaitę kamavosi svarstydama, o vieną rytą anksti kėlėsi ir pradėjo kurti sodybėlę. Kai darbas buvo baigtas, sūnus labai nustebo ir tepasakė: „Jei parduotum, aš nupirkčiau“.                     

Imtis kurti Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios maketą paskatino Rokiškio krašto muziejaus darbuotojos, pamačiusios Gedimino, Trakų pilių maketus. Sūnus pasisiūlė nuvykti prie bažnyčios ir ją nufotografuoti iš visų keturių pusių, žiūrėdama į nuotraukas mama galėsianti dirbti. Tačiau G. Matiukienė neįsivaizdavo tokio kūrybinio proceso. Ji sėdo ant dviračio, nuvažiavo prie bažnyčios ir viską užfiksavo savomis akimis: „Pastovėjau, patylėjau, ir viskas liko atminty, kaip ant stalo padėta“.                     

G. Matiukienė dalyvavo Sausio 13-osios įvykiuose, prie televizijos bokšto. Grįžusi iš Vilniaus ėmėsi televizijos bokšto maketo. Vėliau sūnus jį „elektrifikavo“ trispalviu apšvietimu.                     

Kaimas Genutei yra viskas: jos gyvenimas, svajonė, viltis. Todėl namuose gausu kaimiškų namų maketų. Tarp jų rado vietą vėjinis malūnas, Kryžių kalnas. Vėliau net Eifelio bokštą sukūrė.                

Šių savitų menininkės darbų gali rasti  Kaune, Klaipėdoje, Vilniuje, Šiauliuose, Biržuose… Savo kūrinių Genovaitė neparduoda – dovanoja. Tad daugelio darbų išlikusios tik nuotraukos. „Jei žmogus prašo, negaliu atsakyti, jau antrą Rokiškio bažnyčią sukūriau. Vieną išprašė draugė sakydama, kad pati vėl pasidarysiu“, – guodėsi Genutė.                     

Neturi Genutė atsiliepimų knygos ir nebesiruošia jos įsigyti, sako, reikėję prieš dešimt metų tuo pasirūpinti. Didžiausia žmonių padėka menininkė laiko dėmesį ir džiaugiasi, kai su ja kūrinių fone nusifotografavę lankytojai ištesi pažadą ir atsiunčia nuotrauką, parašo padėkos laišką. Didžiuodamasi ji pasakojo, kad lankytojai atvyksta ne tik pavieniui, lengvaisiais automobiliais, bet ir ekskursijų autobusais. Kartą atvyko net 66 žmonių ekskursija. Neseniai pranešė, kad atvyks 40 lankytojų grupė. Per praėjusius metus G. Matiukienės namuose apsilankė apie 600 ekskursantų. Vieni nori ištyrinėti, kokios medžiagos panaudotos, kiti žavisi namelių sienų tiesumu ir pasitikslina, kur ji gavusi tokį mažą gulsčiuką.                    

Iš kur jie sužino apie menininkę, juk jos pavardės nėra amatininkų ir tautodailininkų sąrašuose? Iš lūpų į lūpas, taip pat iš Rokiškio turizmo ir tradicinių amatų informacijos ir koordinavimo centro darbuotojų. Rokiškėnai menininkės darbus gali pamatyti tik jos namuose.                   

Menininkė šiuo metu jau nebekuria, nes meilė darbui sugadino akis, prisidėjo kitos sveikatos problemos. „Nei skaityti, nei rašyti, dabar tik žydų karalium gali pastatyti“, – porino pašnekovė, nepraranda humoro jausmo.                     

Kurdama maketus, menininkė naudojo natūralias medžiagas. Namukų korpusai  sunerti iš medžio, neklijuoti. Stogai uždengti nendrėmis. Sodybų takeliai grįsti natūraliais akmenėliais, kiemuose augantys augaliukai ir medeliai – irgi natūralūs. Jos dirbiniuose vietą rado net kavos pupelės, arbūzo sėklos. Kitaip tariant, viskas iš gamtos.                  

Pašnekovė dirbo paprastais įrankiais – dildėmis. Kūrenti skirtą malką ji supjaustydavo piršto storio pagaliukais ir dildėmis brūžindavo iki reikalingų išmatavimų ir formų, tada pradėdavo „statyti“ kaip statybininkas – nuo pamatų.                    

Tinkamiausias medis – liepa, bet retai kada jos gaudavo. Dažniausiai naudojo alksnį, nes jis išlieka baltas, ir juodalksnį, nes gražiai parausta. Bandė iš pušies, bet sako ji nepasiduodanti, kieta kaip akmuo: „Trini, net skamba, rankos kruvinos. Bet dirbi ir padirbi“.

Jei prireikia, kurdama naudoja universalius klijus, medinius namukus lakuoja medienai skirtu laku. Sakosi tik neseniai supratusi, kad daug mielesni nelakuotieji, nes išlaiko natūralią spalvą.

Vasilijus Trusovas, Zarasų krašto muziejininkas (kultūrinių renginių koordinatorius)

Parengta pagal laikraščio ,,Gimtasis Rokiškis“ Vilmos Balčiūnaitės publikaciją ,,Savamokslę menininkę pradžiugina lankytojų dėmesys“.

Zarasų rajono savivaldybės informacija