Žaliamiškyje paminėtos Liongino Baliukevičiaus-Dzūko 75-osios žūties metinės

Ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijome, jei mes nugalėjome mirtį, savo dienoraštyje rašė Dainavos apygardos partizanų vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas.

Birželio 24 d. Žaliamiškio miške (Varėnos r.) įvyko jautri ir prasminga atminties popietė – Dainavos apygardos partizanų vado Liongino Baliukevičiaus-Dzūko 75-ųjų žūties metinių minėjimas.

Simboliškas žygis nuo Merkinės–Leipalingio kelio iki istorinio miško lopinėlio tapo gyvu liudijimu apie mūsų bendrą istorinę atmintį.

Susirinkęs gausus būrys Lietuvos pokario istorijai neabejingų piliečių prie 1950 m. birželio 24 d. žuvusių partizanų atminimo vietos prisiminė jo likimą, partizaninį pasipriešinimą ir dvasinę stiprybę.

Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta priminė ne tik tragišką L. Baliukevičiaus-Dzūko lemtį, bet ir išlikusio dienoraščio reikšmę, šiandien liudijančią herojiškas partizanines patirtis.

„1950 m. birželio 24-osios naktis partizanų vadui buvo lemtinga. Iš partizanų gretose infiltruoto išdaviko Kazio Kalantos-Aido MGB vadovybė sužinojo, kad Dzūkas, lankydamas partizanų dalinius, ketina apsistoti agentui žinomame bunkeryje Žaliamiškyje, Leipalingio ir Merkinės valsčių sandūroje.

Antrą valandą nakties nužudęs partizaną Antaną Koknevičių-Švedrį, saugojusį bunkerį, kuriame buvo susirinkusi apygardos vadovybė, išdavikas ten atvedė MGB operatyvinę grupę. Netikėtai užklupti priešo partizanų vadai mėgino veržtis iš savo slėptuvės, bet skubiai įvertinę padėties beviltiškumą priėmė paskutinį lemtingą sprendimą. Jie liko ištikimi Lietuvos partizano priesaikai – gyvi priešui nepasidavė.

Bunkeryje žuvo Dainavos apygardos vadas L. Baliukevičius-Dzūkas, jo adjutantas Augustinas Babrauskas-Radvila ir Juozapavičiaus tėvūnijos vadas Antanas Vailionis-Špokas.

Žuvusių palaikai niekinti Veisiejuose, o užkasimo vieta iki šiol neišaiškinta“, – kalbėjo meras.

Jis pažymėjo, kad L. Baliukevičius-Dzūko žūties vieta rasta tik 2000 m. ir tais pačiais metais šioje vietoje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pastatė atminimo ženklą.

2011 m. prie buvusio bunkerio pastatytas paminklinis akmuo, sukurtas skulptoriaus Roberto Ožalinsko. Paminklo iniciatoriai – roko grupė „Skylė“, kurių projektą „Broliai“ įkvėpė L. Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis.

Tarp ošiančių pušų skambėjo Aistės Smilgevičiūtės ir Roko Radzevičiaus partizaniškos dainos, kurias atliko kartu Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklos folkloro ansambliu „Avilys“ (vadovė Ineta Meduneckytė-Tamošiūnienė).

Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovas dr. Arūnas Bubnys apgailestavo, kad Lietuvos Respublikos Seimas nepaskelbė šių metų Liongino Baliukevičiaus-Dzūko metais, nes šis partizanų vadas nusipelnęs ne mažiau nei A. Ramanauskas-Vanagas ar kiti. Tačiau džiaugėsi, kad tiek Varėnos, tiek Alytaus savivaldybės ir bendruomenės aktyviai mini tiek L. Baliukevičiaus 100-ąsias gimimo metines, tiek 75-ąsias žūties metines.

Pasak A. Bubnio, LGGRTC ketina išleisti proginį A. Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštį, aktyviai organizuoja parodas ir kitą švietėjišką veiklą.

Renginio metu žodį tarė Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos valdybos pirmininko pavaduotojas Raimundas Kaminskas ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininkas divizijos majoras Gediminas Reutas.

Tomas Kizelis ir Eugenijus Peikštenis skaitė dienoraščio fragmentus, kurie  atgaivino žuvusio vado dvasią ir perteikė skaudžią, bet svarbią laisvės kainą.

Iš dienoraščio

1949 metų kovo 24 diena. Kai kas sako, jog bolševikinės okupacijos metai ir kovos užgrūdins tautą. Plienas, girdi, liks. Galbūt liks tokių kai plienas, kurie lydėsi ir grūdinosi šioje kovoje. Bet tokių bus nedaug. Daug plieno kovoje bus sunaudota. Liks daug daug surūdijusios ir iškraipytos geležies gabalų, o dar daugiau liks molio. Štai įrodymas. Geriausia tautos dalis kovoja ir miršta arba baigia savo dienas ištrėmime ir kalėjimuose. Kovoja visi idealistai, gražiausias tautos žiedas, nebijąs už savo tėviškę galvą paguldyti. Kovoja ir žūsta, nes nėra kovos be aukų, lygiai kaip nėra laisvės be kovos ir pasipriešinimo. Lieka bailiai, pataikūnai, girtuokliai, bevaliai bolševikinio aparato klapčiukai, kombinatoriai, veidmainiai…Šie lieka visi. Tik ne visi liks tie, kurie kovojo už tėvynę ir visų likusiųjų gyvybę…

Užtenka pažvelgti į partizanines kovas. Kiek buvo vyrų kaip ąžuolų ir drąsių kaip liūtų pirmomis dienomis! Iš tų šiandien savo tarpe tik vieną kitą tematome. Prieš akis slenka ir slenka žuvusiųjų veidai. Kiek jų daug! Ištisas mirusiųjų pasaulis. Kas supras ir aprašys šitą pasaulyje dar negirdėtą karžygiškumą? Ar ateitis mokės įvertinti šių žmonių karžygiškumą?

1949 metų gegužės 3 diena.  Visur ir visais laikais buvo kalbama apie pasiaukojimą, tačiau darbais įrodyti pasiaukojimą yra didelis dalykas. ,,Tepajaučia kiekvienas pasiaukojimo didingumą…“ – sakoma mūsų LLKS kreipimesi į kovotojus. Kas moka visiškai ir šventai pasiaukoti, tas, aš laikau, yra laimingas žmogus, nes jis nugalėjo save, t. y. didžiausią kliūtį pasaulyje; todėl jis jaučia tikrą laimę, tikrą pasiaukojimo, kančios saldumą, didingumą, ir visa tai jį iškelia aukščiau kitų.

Šioje kovoje aš matau tik vieną vienintelį tikslą – laisvę arba mirtį. Bet mirtis nėra visada pilnas pasiaukojimas. Aš noriu ir stengiuosi eiti visiško pasiaukojimo keliu, bet, deja, tebesu tik pusiaukelėje. Jau daug ko išsižadėjau, tačiau dar toli gražu ne visko. Aš vis dar tebesu prisirišęs prie savo asmeninių patogumų, prie savęs… Na, aš nemoku to rašalu išreikšti…